Liepos 22-ąją sukanka 86-eri metai, kai 1938-aisiais Kaune pasaulį išvydo Felicija Nijolė Sadūnaitė, mamos Veronikos ir tėvo Jono vadinta laimingąja, pati save laikiusi „puriu žvirbliuku Viešpaties rankoje“, tarp žmonių spinduliuote spinduliavusi Dievo meile.
O prieš 50 metų, 1974-ųjų rugpjūčio 27 dieną, ses. Felicija buvo areštuota už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ dauginimą ir iš KGB požemių prabilo: „Turime žinoti, kada mirti – garbė, kada gyventi – gėda.“ Taip teisme sakytu, lageryje raštu atgaivintu gynimosi žodžiu ir Čikagoje išleista liudijimų knygele „KGB akiratyje“ ses. F. N. Sadūnaitė pasauliui pirmą kartą atvėrė aukštus tiesos apie sovietinę tikrovę vartus.
Kaip XV a. Prancūzijai Orleano mergelė – šv. Joana D’Ark, kaip XIX a. Lietuvoje 1831-ųjų sukilimo vadė Emilija Pliaterytė, taip XX– XXI a. prigimtinių žmogaus teisių gynėja, Laisvės premijos laureatė vienuolė Felicija Nijolė Sadūnaitė tapo drąsos, heroizmo ir patriotizmo simboliu.
„Jaučiausi kaip Romos Koliziejuje“
„Gerasis Vaike, seniai su Tavim bekalbėjau… Aukos dvasia – Dievo meilės pagrindinis elementas. Tau aukotis – tai įprastas reiškinys! Mater Dolorosa – neišsemiama tema! Ačiū, Vaikeli, už gražias mintis, ypač maldas, paskatinimus. Tavo laiškų rašysena rodo, kad sieloje turi būti harmoninga. Tai grafologijos nuostatai. Maldoje kasdien susitinkame. Ištieskime rankas.“ Taip laiške Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolei Nijolei, Biržų gimnazijos auklėtinės Veronikos Rimkutės-Sadūnienės dukteriai, rašė iš sovietinių gulagų sugrįžęs kan. Petras Rauda.
Vilniuje, vėliau Svėdasuose slaugant sunkiai sergantį kanauninką, pasirodė pirmasis „LKB Kronikos“ numeris, kurį skaitydamas, matė ses. Nijolė, kan. P. Rauda džiaugėsi: „Kartu jo veide mačiau ir nerimą, kad už „Kroniką“ reikės skaudžiai mokėti: ne vienas bus terorizuojamas, eis į kalėjimą. Kai besidžiaugdama pasakiau, kad laimingi tie, kurie už tiesą eis kentėti, kad idėja nieko neverta, jei nėra norinčių už ją aukotis, kanauninkas tik palingavo galvą ir pasakė, kad nežinau, ką kalbu: kančia visada yra išbandymas ir ne vienas gali palūžti. Ir vis tiek tada visi buvome labai laimingi, tvirtai tikėjome, kad Dievas padės.“
1974 metų ankstyvą pavasarį, mirus kan. P. Raudai, ses. Nijolė sugrįžo į Vilnių. Architektų gatvėje esančiame kooperatiniame bute netikėtai apsilankęs jos vienuolijos dvasios vadas kun. Juozas Zdebskis paklausė, ar nesutiktų perrašinėti ir platinti „Kroniką“. „Aš labai apsidžiaugiau, kad man, tokiai žioplai, siūlo, ir, kaip žmonės sako, visom keturiom sutikau, – rašė atsiminimuose. – Prieš išeidamas kun. J. Zdebskis perspėjo, kad vienintelis atlygis už darbą – kalėjimas: jeigu KGB pagaus, nepaglostys.“
Du kartus už vaikų katekizaciją teistam kun. J. Zdebskiui ses. Nijolė atsakė: „Jūs trečią sykį rizikuot nebijot, o man pirmą sykį tai labai įdomu būtų aplankyt kalėjimą.“ Šia tema labai tiktų pacituoti jau gerokai vyresnio amžiaus ją aplankiusiems Pavilnio vaikams ištartus žodžius: „Kai mane pakvietė padėti, tai aš jaučiausi kaip Romos Koliziejuje, kur buvo žvėrims atiduodami pirmieji krikščionys. Dievas myli ir tuos vargšus tardytojus, komunistus. Juk Jėzus už kiekvieną mirė ant kryžiaus, net ir už patį pikčiausią žmogų. Jei Dievas taip myli kiekvieną ir po mirties laukia kiekvieno sugrįžtančio, tai ir aš norėjau taip mylėti.“
Išsyk kartu su kongregacijos seserimi Brone Kibickate užvirė darbas. Pas patikimus žmones, kurių namo sienos būdavo storesnės, naktimis kalendavo rašomąja mašinėle. Viena iš Kybartų gautą „Kronikos“ numerį garsiai diktuodavo, kita rašydavo. Viską, ką per naktį perrašydavo, rytą išsinešdavo. Kas toliau? Ogi padaugintos pogrindinės literatūros platinimas. „Kronikos“ į namo pašto dėžutę neįmesi, juolab kad ne vienas kaimynas, pasak Vinco Kudirkos, „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, KGB informatoriumi tapęs, akis išpūtęs ateinantįjį ir išeinantįjį seka, ausis ištempęs kiekvieną žodį gaudo. Todėl, kaip rašė s. Nijolė, pas patikimus žmones atėjusi, kad negirdėtų KGB ausys, kalbėdavosi tik raštu.
Tiesą sakant, ir ses. Nijolę kartais tekdavo nutildyti. Kai „LKB Kronikos“ steigėjas ir vyr. redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius (kardinolas) ses. N. F. Sadūnaitę ir ses. Gerardą Eleną Šuliauskaitę savo automobiliu vėlai vakare paėmęs Vilkaviškyje ar kitame kuriame mieste atveždavo į savo kiemą, jos kuo slapčiau, kad niekas nepamatytų, įbėgdavo į kleboniją. Prasidėdavo darbas. Kalbėtis negalima, nes galėjo būti įrengtas KGB slapto klausymosi įtaisas. Ir taip visą savaitę!
Kartais ses. Nijolė neiškęsdavo ir garsiai nusijuokdavo. Tada kun. S. Tamkevičius pagrasindavo pirštu: „Na, na, na! Kai gausit septynerius metus, bus tada…“
Kitą kartą ruošdamasi eiti į tą patį namą Vilniuje ses. Nijolė madingą beretę, žiūrėk, vos ne ant akių užsimaukšlina. Tačiau vieną vakarą, lyg būtų kas pakuždėjęs, prieš atsisveikindama veidrodyje nutarė pasižiūrėti, kaip ji atrodys su krepšin įsimestu garbanomis raitytu peruku, kaip ta rožėmis raudonomis išmėtyta didelė skara pečius dengs. „Buvo jau vėlus vakaras, žmonės nebevaikščiojo, – rašyta atsiminimuose. – Nusileidau liftu žemyn. Koridoriuje prieblanda. Šalia durų pamačiau stovinčius du į kriminalistus panašius vyrus, kurių vienas į laiptus galando ilgą peilį, ir abu iš padilbų stebėjo mane. Negi bėgsi?! Net nestabtelėjus ramiai ėjau tiesiai į juos, tarsi visai jų nematydama. Lyg tyčia, laukujės durys neatsidaro… Širdy ramybė, kurią tokiu momentu tik Gerasis Dievas gali duoti. Šmėkštelėjo mintis: „Jei smogs peiliu, aš, ačiū Dievui, savo darbą padariau.“ Nors ir kiek sugaišus duris atidariau ir neatsigręždama į juos išėjau. Tik išėjus supratau, kad tie vyrai tikriausiai liko laukti išeinančios su berete, tokios, kokia aš į tą butą nuėjau…“
„Švari sąžinė. Tai dangus – ar gali kas danguje liūdėti?“
Ar galėtų kas margame dienos šurmulyje atkreipti dėmesį į lėtai pėdinančią, ilgu senu paltu ir senovine languota skara apsigaubusią senyvą moterį? Kažin ar kas įtartų, kad jos krepšyje yra ryšulėlis pogrindinės religinės literatūros ir geras šūsnis padaugintos „Kronikos“? Šito paklausta ses. Nijolė paslaptingai nusišypsotų ir ūmai skambiai nusijuokusi sakytų: „Arba atvirkščiai – kirpykloje aukštą šukuoseną susikeldavau, tamsius akinius užsidėdavau ir elegantiškai žavi išvažiuodavau į Maskvą su „Kronika“.“
Pogrindžio veikloje būta visko: sunkumų, atsargumo, konspiracijos. Bet tą 1974 metų rugpjūčio 27 dieną namie neradusi senutės, pas kurią spausdindavo, pasimeldusi Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčioje, pareidama namo pasiryžusi perrašyti parsinešė „LKB Kronikos“ 11 numerį: „Kartu parsinešiau a†a kan. Petro Raudos padovanotą mažą rašomąją mašinėlę. Įeidama į savo butą Architektų 27–2, tarpduryje sutikau brolį, išeinantį į polikliniką, ir net nespėjau su juo pasikalbėti. Savo kambaryje pradėjau perrašyti „LKB Kroniką“. Bet tąsyk kagėbistai jau laukė pas kaimynę, ir kai tik brolis atrakino duris, keturiolika vyrų suvirto paskui brolį į butą. Trys įsiveržė į kambarį, kur rinkau tekstą, šaukdami: „Nė iš vietos! Rankas aukštyn!“ O aš sangvinikė, linksmo būdo esu, Dievulis duoda man humoro, tai sakau jiems: „O ko jūs taip šaukiat? Atominę bombą pamatėt?“
Jie tuoj prisistatė, kad iš saugumo, kad dabar darys kratą. Liepė sėdėt, nejudėt, kad nufotografuotų. Aš atsistojau ir pasiūliau jiems atsisėst ir nusifotografuoti. Nebesisėdau. Liepė: „Stovėkit kampe ir nejudėkit, darysim kratą.“ „Gerai, – sakau, – jūs darykit kratą, o mes turim laiko, tai kalbėsim rožinį.“ Persižegnojom ir pradėjom kalbėti rožinį. Matytumėt, kokie jie nelaimingi buvo. Turbūt neįprasta, kad per kratą kas melstųsi.“
Kratos metu paimti trys įvairūs „LKB Kronikos“ numeriai. Vėliau jie ėmė ir nešė, ką tik norėjo, ses. Nijolei neparodydami ir į kratos protokolą neįrašydami. Taip dingo jos užrašai su religinio turinio mintimis, kai kurios nuotraukos ir t. t. Adresai buvo gerai paslėpti, ir jų nerado. Staiga vienas nudžiugo, nes rado kelis jai rašytus laiškus: „Laiškai!“ „Aš netikėtai greit prie jo prišokau ir, išplėšus iš rankų laiškus, suplėšiau juos į skutelius, – rašyta atsiminimuose. – O čekistas šaukė: „Atiduok!“ Greit įšokau į šalia koridoriuje esantį tualetą ir stipria vandens srove viską nuleidau kanalizacijos vamzdžiais žemyn. Čekistai tokios staigios mano reakcijos nelaukė, o kai susigriebė – buvo per vėlu. Taip nuo tardymų, o gal ir kratų buvo išgelbėti man rašę žmonės.“
Po kratos ses. Nijolė buvo nuvežta į KGB rūmus. „Saugumo kameroje su savimi turėjau mažą paveiksliuką – vyro delne kuo ramiausiai tupi purus žvirbliukas, – taip rašė apie čia patirtą būseną. – Tai man irgi padėdavo nukreipti mintį prie Dievo – Jis mane myli, manimi rūpinasi, žino, ko man reikia. Aš esu Jo rankose ir galiu jaustis kur kas saugiau nei tas žvirblelis. Toks pasitikėjimas grąžindavo ramybę… Ir iš tiesų aš niekada nejutau tokios dvasinės paramos ir šviesos kaip tuos 10 mėnesių saugumo izoliatoriuje, nors fiziškai ir moraliai dažnai buvo nelengva.“
Apie tą atmosferą, kurioje ses. Nijolė buvo tardoma, galima daugiau sužinoti iš KGB kalėjime jos mėgintų persiųsti broliui Jonui ir ses. B. Kibickaitei laiškų. Laiškus ji bandė perduoti per kagėbistą kalėjimo prižiūrėtoją (kuris jai turbūt atrodė žmoniškesnis) praporščiką M. B. Kazaką, tačiau laiškai atsidūrė tardytojų rankose.
Laiške ses. B. Kibickaitei ji rašė: „Jiems nieko neatsakinėju, nes laikau, kad jiems padėti net nereikšmingiausiame dalyke šioje byloje yra nusikaltimas. Su nusikaltėliais nebendradarbiauju. Po protokolu parašiau: „Kadangi esate žmogaus teisių įstatymų laužytojai ir neteisingumo gynėjai, į bet kokius klausimus neatsakinėsiu ir jokių parodymų neduosiu.“ Taip ir laikausi. Ką jie man bežadėtų – sėdžiu, tyliu ir šypsausi – tokie jie pasigailėtini vargšai. Jiems baisiausiai nepatinka mano giedra nuotaika ir kad jų nebijau. Daugybę kartų grasino uždarysią psichiatrijos ligoninėje, nes dar nėra matę, kad kas taip gerai jaustųsi tokiomis sąlygomis ir kodėl neatsakinėju jiems. Jaučiuosi gerai, kad sąžinė švari. Tai dangus – ar gali kas danguje liūdėti?..“
Neatsitiktinai vienas tardytojas prisipažino, kad čia dirbdamas per 20 metų visokių vyrų ąžuolų per tą laiką matė: „Savaitę, kitą jie šiokią tokią nuotaiką išlaikydavo, o po to visi nosis nuleisdavo… O tu čia, tokiose tai sąlygose, jau penktas mėnuo nuo ryto iki vakaro šypsodamasi vaikštai. Mes tokių nematėme.“
„Ne dėl geros nuotaikos jūsų kolegos čekistai mane psichiatrine ligonine baugino, o kad parodymų neduodu“, – ses. Nijolė pertraukė Pilelio kalbą. „Vot, duotumei bent vieną parodymą, ir išleistume tave namo“, – melagingai žadėjo Pilelis. „Jei jūs man duotumėte ir 1000-iui metų jaunystę bei visa, kas yra gražiausio pasaulyje, už vieną parodymą, dėl kurio kas nors turėtų nemalonumų, tai tie metai man pragaru virstų. Jei gi ir visą gyvenimą psichiatrinėje laikytumėte, bet aš žinočiau, kad niekas dėl manęs nenukentėjo, tai ir ten šypsodamasi vaikščiočiau“, – atsakė ses. Nijolė.
Nieko neišgavęs per tardymą Petruškevičius liepė kareiviui ses. N. Sadūnaitę nuvesti į KGB požemį – tardymo izoliatorių. Uždarė vienutėje. Atėjusi moteris iškrėtė, atėmė viską, net kryželį nuo kaklo, rožančių, medalikėlį. Po to perkėlė į atskirą kampinę kamerą, ten vieną išlaikė apie 17 parų. „Nors kameroje buvo labai karšta, trūko oro, mano nuotaika buvo labai gera, kad mane suėmė vieną ir nieko neįpainiojau, – rašė atsiminimuose. – Dėkodama Dievui, giedojau giesmes, o kareiviai sargai daužė į kameros duris ir šaukė, kad nutilčiau. Kai jų nepaklausiau, jie parašė izoliatoriaus viršininkui raportą, o patys dejavo: „Na ir atvežė mums ilgai grojančią plokštelę, niekaip neišjungti…“ Netrukus ėmė man labai slinkti plaukai ir kristi svoris. KGB turi būdus nualinti tardomuosius, manydami, kad, nusilpus fizinėms jėgoms, ir valia nusilps… Bet jie nežino, kad ir pats silpniausias, atsirėmęs į Kristų, yra nepalaužiamas.“
„Aš esu teisi ir už teisybę atiduočiau gyvybę“
1975-ųjų birželio 16-ąją į teismą ses. N. F. Sadūnaitę lydėjo šeši kareiviai sargai – kaip yra sakiusi, net žmogžudžius saugo tik vienas ar du kareiviai.
„Labai bijojo, kad mano gynimosi kalba ir paskutinis žodis neišeitų į viešumą, – rašyta atsiminimuose. – Teismo pradžioje prokuroras Bakučionis, turėdamas rankose voką su mano gynimosi kalba ir paskutiniu žodžiu, kurių man nepasisekė iš KGB rūsių slapta išsiųsti, iškilmingai pasakė: „Nekalbėk šiandieną to, ką esi pasiruošusi kalbėti, ir eisi laisva iš teismo namo!“ „Aš ne spekuliantė ir savo įsitikinimais nespekuliuoju, – atsakė ses. N. F. Sadūnaitė.
Kai pradėjo savo gynimosi kalbą, prokuroras, teisėjas ir tarėjai nuleido galvas ir akis. Sėdėjo jie visi išblyškę, nė karto nepakeldami akių, kaip mirti nuteisti nusikaltėliai. Labai, anot jos, norėjosi tuos jų veidus nufotografuoti.
Nors į teismo salę pašaliniai asmenys buvo neįleidžiami, nors buvo imtasi visų įmanomų slaptumo priemonių, vis dėlto „LKB Kronikai“ pavyko pateikti beveik visą reikalingą informaciją, pacituoti visus teisiamosios ses. N. F. Sadūnaitės ištartus žodžius.
Paklausta, kodėl atsisakė advokato paslaugų, paaiškino: „Kadangi aš, pagal jus, esu itin pavojinga valstybinė nusikaltėlė, tai, nenorėdama užtraukti jūsų teroro tiems, kurie samdys man advokatą, nuo jo atsisakau… Aš esu teisi ir už teisybę atiduočiau ir gyvybę. Nėra didesnės laimės kaip kentėti už tiesą ir už žmones. Todėl man joks gynėjas nereikalingas. Vietoj jo kalbėsiu aš pati.“
Garsiąją gynimosi kalbą ses. N. F. Sadūnaitė pradėjo aukščiausiojo lygio katalikiškuoju tonu: „Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli… Ar turi teisę tardytojas grasinti kaltinamajam psichiatrine ligonine arba psichiatrine ekspertize, jei kaltinamasis laikosi savo nuomonės ir nespekuliuoja savo sąžine ir įsitikinimais?.. Argi visas tarybinis teisingumas remiasi tik baime? Jei aš esu psichinė ligonė, tai mane reikia gydyti, o ne grasinti mano liga. Kuo kaltas žmogus, jei jis serga? Bet tuo netiki patys tardytojai, nes jau penktas mėnuo, kai grasina psichiatrine ligonine, norėdami palaužti mano valią. Toks tardytojų elgesys įžeidžia žmogaus orumą, ir aš protestuoju prieš tokį jų elgesį su manimi. Tai dvasinis chuliganizmas..“
Teismo suteiktame paskutiniajame žodyje ses. Nijolė akcentavo: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „LKB Kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises – gražiausioji meilės daina…“
1975 metų birželio 20 dieną nuteistąją su „varnu“ išvežė į Vilniuje esantį Lukiškių kalėjimą. Kelionė iš Vilniaus į Mordoviją užtruko visą mėnesį. Nei traukinio ratų bildesys, nei tvyrojusi juoda sloguma, šiurkštumas, nei alkanos dienos – niekas negalėjo ses. Nijolei sutrukdyti raštu atgaminti savo teisme sakytos gynimosi kalbos ir visų kitų KGB rūsiuose patirtų momentų: „Gerasis Dievas palaimino: man pavyko aprašyti savo teismą ir išsiųsti. Laiškas galutinį adresatą pasiekė per rankas, be KGB spąstų. XX a. Dovydukas nugali Galijotą, nes kovojo Viešpaties vardu. Vienam Gerajam Dievui už tai garbė ir padėka! Čekistams gi tai buvo didelė staigmena. Maskvos KGB juos baudė už žioplumą.“
1975 metų vasarą, tik atvykus Mordoviją, ses. N. Sadūnaitė buvo iškviesta į konclagerio viršininkės kabinetą. Ar ji nustebo išvydusi pulk. Markevičių, jį lydinčius asmenis ir kažkokio laikraščio redaktorių? Kažin? Juolab išgirdusi sakant: „Atvažiavome tavęs parvežti į namus. Nuimsime visą bausmę su mažyte sąlyga: nesakyk kam, nesakyk kaip, tik pasakyk, kur tau pavyko perduoti žinias apie tavo teismą, ir važiuoji laisva namo…“ Ir ką išgirdo tokį kelią sukorusieji ir kodėl užgeso juos pirmyn vedusi viltis?
Ses. Nijolė ramiu balsu tarė: „Visą mėnesį važiavau į šitą jūsų „rojų“ ir iš jo nenoriu išvažiuoti be bausmės pabaigos. O jums rūpimu klausimu aš nekalbėsiu!“
„Taip ir iškeliavo jie iš Mordovijos nieko negavę, o aš sužinojau, kad Gerasis Dievas palaimino mano pastangas. Ačiū Jam“, – rašyta atsiminimuose.