2022 m. gruodžio 9 d. sukanka 205 metai, kai Jurgis Ambraziejus Pabrėža – kunigas, pranciškonas, gydytojas, botanikas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XIX a. švietėjų – davė amžinuosius įžadus Pranciškonų pasauliečių ordine.
J. Pabrėžos gyvenimas nuo pat vaikystės buvo susietas su pranciškonais: dėdė Baltramiejus Pabrėža – br. Aleksius († 1801-05-09) buvo pranciškonas Vilniuje. Jurgis 6 metus mokėsi Kretingoje, todėl gerai pažinojo pranciškonišką gyvenimą ir dvasingumą. 1802 m. Plungėje J. Pabrėža pasiryžo: „Pašalinti norą stoti į vienuolyną. Visa tai – pagunda.“
Tačiau 1815 m. pavasarį kun. Pabrėža buvo pakviestas pas ligonį ir per didelį potvynį su Švč. Sakramentu keltu kėlėsi per Miniją. Smarki vandens srovė nutraukė lyną ir keltą su žmonėmis ėmė blaškyti į visas puses. J. Pabrėža šaukėsi šv. Antano Paduviečio užtarimo pas Dievą, pasižadėdamas, kad, jeigu išliks gyvas, įstos į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Keltas su visais keleiviais toli užuolankoje saugiai pasiekė krantą. Pažadą teko vykdyti.
Gavęs vyskupo leidimą, pranciškonų provincijolo Henriko Skačkausko (†1848) priimtas, 1816 m. gruodžio 8 d. (sekmadienį), per Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, būdamas 45-erių amžiaus, J. Pabrėža Kretingoje įstojo į Pranciškonų pasauliečių (tuo metu vadintą – Atgailotojų, tretininkų) ordiną ir Kartenoje pradėjo noviciatą, gavo Ambraziejaus (Ambrozijaus) vardą.
Po metų – 1817-ųjų gruodžio 9 d. – dalyvaujant vienuolyno gvardijonui t. Adjutui Paulauskui, J. Pabrėža iškilmingai davė amžinuosius įžadus.
Kunigai tretininkai, kaip ir pirmojo ordino vienuoliai, dėvėjo pranciškonų abitą, laikėsi vienuolinės tvarkos, naudojosi visomis dvasinėmis malonėmis, bet neturėjo teisės rinkti viršininkų ir patys būti jais renkami. J. Pabrėžai tiko, „kad zokono vyresnybė per visą amžį niekur nekilnotų“, norėjo turėti daugiau laiko maldoms, studijoms ir žmonių gydymui.
Gruodžio 7-ąją, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės išvakarėse, Bažnyčios kalendoriuje minimas vyskupas, Bažnyčios mokytojas šv. Ambraziejus – Milano vyskupas, prancūzas, gimęs apie 339 metus Tryre. J. Pabrėža savo Dangiškuoju globėju pasirinko būtent šv. Ambraziejų.
Nuoširdžiai stebina šių dviejų asmenybių gyvenimo paralelės.
Abudu dvasininko keliu pasuko neplanuotai: J. Pabrėža norėjo studijuoti mediciną, tačiau, dėl 1794 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, jo kelias pasuko į kitą aukštojo mokslo įstaigą – kunigų seminariją. Šv. Ambraziejus 374 m., tarnaudamas valstybės prefektūroje, atvyko į Milaną su užduotimi užkirsti kelią neramumams, kurie tais laikais dažnai lydėdavo triukšmingus vyskupų rinkimus. Stebuklingu būdu pats buvo išrinktas vyskupu.
Abu jautėsi netinkami kunigystės luomui ir iš visų jėgų stengėsi studijuoti Bažnyčios tėvų raštus. Būdamas seminarijos klieriku J. Pabrėža, išgirdęs šv. Augustino mokslą apie kunigo pareigas, jų pabūgęs, bet rektoriui pavykę jį perkalbėti, tad jis pasiliko. Šv. Ambraziejus, kadangi buvo tik katechumenas, buvo skubiai pakrikštytas ir konsekruotas vyskupu, po to strimgalviais puolė mokytis visko apie krikščionių tikėjimą, nes šioje srityje iš tiesų mažai ką išmanė. Jis išstudijavo Šventąjį Raštą, Bažnyčios tėvų ir mokytojų raštus.
Abu buvo puikūs pamokslininkai: J. Pabrėža, eidamas vikaro pareigas Plungėje, pagarsėjo kaip uolus, išmintingas išpažinčių klausytojas ir puikus pamokslininkas. Vėliau jis paskirtas pranciškonų pamokslininku. Šv. Ambraziejus taip pat buvo puikus pamokslininkas, turėjo dovaną Dievo žodį iki smulkmenų išgvildenti pavyzdiniuose, bet mielai paprastuose pamoksluose.
Abu rūpinosi vargšais: J. Pabrėža dvasinio tobulėjimo pasiryžimuose užsibrėžė tartis su dvasios vadovu, kiek duoti išmaldos. Visuose jo testamentuose užrašyta išmalda vargšams. Šv. Ambraziejus buvo gailestingas žmogus: tapęs vyskupu savo nemažą paveldėtą turtą padovanojo vargšams.
Abu pasižymėjo meile liturgijai ir atsakingumu kunigystės luomui: J. Pabrėžos pamoksluose ir dvasinio tobulėjimo pasiryžimuose pasireiškia meilė Švč. Sakramentui ir labai didelė pagarba kunigo luomui. Šv. Ambraziejus mėgo liturgiją, t. y. maldas, giesmes bei bendruomenines religines apeigas, ir iškėlė jų katechetinę bei ugdomąją vertę.
Abu buvo poetiškos sielos: J. Pabrėža mėgo eiliuoti, žinomi išlikę keli jo eilėraščiai, tapę liaudies dainomis. Šv. Ambraziejus sukūrė keletą himnų. Šiam vyskupui priskiriamas himnas „Te Deum“, kurį 1549 m. į lietuvių kalbą išvertė Martynas Mažvydas.
Abu turi sąsajų su gamta: J. Pabrėža – botanikas, liaudies gydytojas. Šv. Ambraziejus – bitininkų globėjas. Jis yra vienas iš keturių didžiųjų Bažnyčios tėvų, o J. Pabrėža – kuklus ir tik kretingiškiams težinomas „netituluotas žemaičių šventasis“…
