„Klausydamasi jūsų pasijutau esanti neištikima savojo krašto dukra, – sakė Krašto muziejaus keturiasdešimtojo jubiliejaus šventėje Aldona Kezytė. – Keliavau ir dirbau svetimose šalyse, o
gimtinei nieko nepadariau. Bet dabar lyg ir grąžinu skolą – parašiau knygą. Joje negalėjau nepaminėti savo vaikystės miestų Vištyčio ir Kybartų, mielų mane mokiusių mokytojų“.
Autorė savo knygą „Esame nenaudingi tarnai“ sekmadieniais platina tai vienoje, tai kitoje parapijoje. Tai įtaigus pasakojimas apie rizikingą lietuvių misionierių darbą Gruzijoje ir Armėnijoje.
Knygą dedikavo Popiežiui, kai šis ruošėsi kelionėn į Armėniją, norėdama, kad Šventasis Tėvas sužinotų, kaip ten darbavosi Lietuva. Autorė patyrė didžiausią džiaugsmą, kai šiai knygai Jonas Paulius II suteikė apaštalinį palaiminimą. Aldona Kezytė keturiolika metų (1976–1990) Užkaukazės žmonėms perteikinėjo Evangelijos tiesas, krikščioniškojo gyvenimo pamokas, o Lietuvos kunigai skrisdavo į tolimiausius kampelius teikti sakramentų jos parengtiems žmonėms. Knyga iliustruota autorės brolio, žinomo fotografo kunigo Algimanto Kezio, gyvenančio JAV,
nuotraukomis. Įsigijusieji ją dėkoja autorei, sakydami, jog skaitydami patyrė sielos ramybę. Daugelis, pamatę mažutę, vienuolės rūbu dėvinčią moterį ir išgirdę jos dvasingas mintis, taip ir
klausia, kodėl apie ją nežinoję anksčiau. „Dėl to, kad mano tėtis buvo „falšyvas“, nes tarnavo Lietuvos policijoje“, – sako pašnekovė.
Kezių šeimos istorija panaši į daugelio penktojo dešimtmečio žmonių likimus. 1944-aisiais saviesiems pasitraukus į Vakarus nuo artėjančios rusų okupacijos, Aldonai buvo lemta pasilikti
Lietuvoje, Panevėžyje. Gabi muzikai mergina baigė tuometinę Vilniaus konservatoriją, fortepijono klasę, Biržuose įkūrė muzikos mokyklą ir joje direktoriavo, mokytojavo Panevėžyje. Atstatytus ryšius su savaisiais ir savo kilimo vietą tarybiniais laikais visaip gudraudama slėpė, nes ne kartą buvo „tyrinėta“ saugumo, „budrią akį“ ypač jautė susitikdama su į Lietuvą pradėjusiu atvažinėti broliu, fotomenininku kunigu Algimantu. Aldonos Kezytės pasaulėžiūra formavosi pirmiausia šeimoje, prieškario Lietuvos mokykloje, o brendo bendraujant su dvasingais, pasiaukojusiais savo pašaukimui kunigais. Dešimtį metų save brandinusi vienuolės pašaukimui, amžinuosius įžadus priėmė 1974 metais, tapdama Švč. Jėzaus širdies tarnaičių kongregacijos (ACJ) nare. Žinoma, tais laikais veikė slapčiomis, tikėjimo tiesomis dalindamasi su kaimų žmonėmis, ruošdama vaikus Pirmajai išpažinčiai ir Komunijai, organizuodama rekolekcijas.
„Mane atleido iš darbo. Tokie mokytojai, kurie buvome tikintys ir šį tą dirbome tikėjimo srityje, buvome didžiausi šiukšlės, – sakė A.Kezytė.– Tarybinė Lietuva manęs atsisakė…“
Vienuolę žavėjo į Rusijos gilumą misijoms važinėjančių Lietuvos kunigų drąsa. Ji išvyko į Užkaukazę, kur labai reikėjo atstatyti tikėjimą ir apsaugoti nuo rusinimo, kuris ten buvo pradėtas
dvidešimčia metų anksčiau nei Lietuvoje. Atvykusi į Gruziją buvo įtarinėjama šnipinėjimu, neišvengiamų pavojų atvejais slėpėsi kalnuose pas piemenis. Armėnijoje apsigyveno vagių šeimoje, nevengė paprasčiausių darbų, išmoko armėnų kalbos tiek, kad tapo vertėja. Algimantas Kezys pastebi, jog jam įdomu tai, kad knygoje jo mieloji seserėlė imasi dar vienos užduoties: ne vien aprašinėja įvairius nutikimus važinėdama su iš Lietuvos atvykusiais kunigais po katalikiškas Armėnijos vietas, bet ir suranda savo pašaukimo pradžią.
„Knygoje rašau apie žaizdotos Armėnijos skausmą, kaip pavyko įgauti vietinių žmonių pasitikėjimą ir kelti jų dvasią“, – paprašyta daugiau papasakoti apie misijas gamtos stichijos
sugriautoje žemėje, sakė Aldona Kezytė. „Ilgai dar neišdžius ašaros Armėnijoje, – rašo ji, – bet kaip reikėtų kiekvienam iš tų skaudžių įvykių pasimokyti teisingesnio gyvenimo“.