,,Svarbiausia seserys tebūna pasiryžusios, padarydamos net priesaiką, ištverti savo pašaukime ir nepalūžti jokiose sąlygose, net jeigu tektų išsisklaidyti ar būti ištremtoms, ar pakliūti į kalėjimą” (Vedamoji mintis ir dvasia).

,,Reikėjo visa, kas vienuoliška, slėpti…“
Aukštadvario mergaičių ūkio mokyklos mokytoja Elena Gruodytė nuo pat ankstyvos jaunystės jautė gilesnio dvasinio gyvenimo alkį. Tvirtai apsisprendusi ir pasitarusi su vyriausiuoju broliu, Kunigų seminarijos profesoriumi kun. Stanislovu Gruodžiu SJ, 1936 m. rugpjūčio 4-ąją atvažiuoja į Marijampolę. Tą pačią dieną motina s. Uršulė Novickaitė su penkiomis sesutėmis išvyko į misijas Amerikon. Prabėgus vienuolikai metų, 1947 m. spalio 31 d. Vargdienių seserų bendrijos vairą s. Uršulė perdavė slaptu balsavimu išrinktai s. Elenai M. Benignai Gruodytei.
Lietuvą, taip pat ir Vargdienių seserų vienuoliją, tuo metu slėgė areštų, tremties, partizanų žūčių skausmas. Seserys buvo galutinai išblaškytos: viena žuvo, kelios atsidūrė kalėjimuose ar tremtyje, visos neteko pastogės ir darbo. Glaudėsi pavieniui ar po dvi tris pas žmones, bandė įsidarbinti, o tai nebuvo paprasta. „Ypač buvo sunku dėl to, kad aiškiai buvo siekiama mūsų šeimą išbraukti iš gyvenimo, – atsiminimuose rašė s. Elena Benigna. – Reikėjo visa, kas vienuoliška, slėpti, laužyti tuos geruosius įpročius, su kuriais sesutės buvo labai susigyvenusios, kas joms buvo tarsi antroji prigimtis…“
Ne visos seserys galėjo gyventi didesniuose miestuose: dalis įsidarbino parapijų klebonijų virtuvėse, kartais toli nuo didesnių vienuolinės bendruomenės telkinių. Susisiekti su jomis buvo sunku, bet vedė vienuolijos vadovės pareiga. ,,Gal jau pusiaukely, pro medžius pamačiau namo stogą. Nudžiugau, kad yra žmonių. Bet arčiau priėjus – tik namas be langų ir durų…Gal partizanai sunaikinti? Dar neramiau pasidarė…“ Taip ji rašė apie1953 metų17 kilometrų kelionę pėsčiomis į Inkūnus.
Intensyviai saugumo sekamą motinos s. Elenos Benignos pavojai tykojo už kiekvieno kampo. Atsargumo turėjo laikytis ne tiek dėl savęs, kiek dėl lankomų seserų, ypatingai tų, kurių artimieji buvo ištremti į Sibirą. Priebėga ir ramstis, pasak s. Gruodytės, buvo vienuolijos dvasios tėvas Juozas Grigaitis MIC. Kai jis rašė krikščioniškojo gyvenimo pagrindų (asketikos) vadovėlį, seserys Ona M. F. Botyriūtė, Stanislava M. J. Burkutė, Konstancija M. Kudlinskaitė visokeriopai talkino, tekstą perrašydavo rašomąja mašinėle.
Kur vykdavo vienuolinių įžadų šventė?
Po Stalino mirties, 1956 m. pradėjo grįžti tremtiniai, iš lagerio sugrįžo ir Vargdienių seserys Uršulė Novickaitė, Emilija Burokaitė, Marytė Grinevičiūtė. Apie 1960 metus pasiekė žinios apie užjūrio seseles; iš ten gauta materialios paramos. Laikui einant, buitinės sąlygos šiek tiek gerėjo. Bet svarbiausia, kad seserys ieškojo ir rado būdų ne tik išsaugoti, bet ir auginti vienuolinį gyvenimą. Net ir didžiausio persekiojimo sąlygomis buvo širdžių, kurias stipriai užkalbino kviečiantis Viešpaties balsas.

Kur vykdavo vienuolinių įžadų šventė tikinčiųjų didžiausio persekiojimo laikais? Marijampolėje, Alyvų gatvėje, mediniame namelyje, mansardoje, kur gyveno tėvas Pranciškus Šulskis MIC. Ligonis, gulintis patale, bet pasodintas prie stalo aukodavo šv. Mišias. Jį slaugiusi s. Onutė Vasiliauskaitė 6 val. ryto tyliai apačioje praverdavo duris, įslinkę seserys nusiaudavo batus, kad laiptai į viršų negirgždėtų. ,,Tuomet ses. Onutė uždegė dvi žvakes; kambaryje buvo šviesa tik nuo tų žvakių – atsiminimuose rašė s. Veronika Kazimiera Beišytė. – S. Onutė atnešė tris paprastas skareles ir mes prisidengėme galvas. Kai tik apie 7 val. baigėsi šv. Mišios, vėl visos pamažu, atskirai išsiskirstėme…“
Kad Marijampolės (tuo metu Kapsuko) chirurginio skyriaus medicinos sesuo Veronika Beišytė yra vienuolė, personalas nežinojo. 1955 m. gruodžio 8 d. bendradarbės paprašiusi, kad ją trumpam išleistų, nubėgo pas t. Pranciškų Šulskį ir prie jo lovos davė amžinuosius įžadus. Po apeigų, pasveikinta asistavusių sesučių, s. Veronika M. Kazimiera paslėpė auksinį įžadų žiedą ir vėl nubėgo į ligoninę. Chirurginiame skyriuje buvo ramu ir ta pati sesutė ją iš darbo išleido anksčiau. „Nuėjau tiesiai į bažnyčią; kaip tik buvo šv. Mišios, – rašyta atsiminimuose. – Iš bažnyčios nuėjau pas savo vyresniąją s. Aleksandrą. ,,Tau reikia kur nors pasislėpti, kad galėtum susikaupti ir pasimelsti,“ – pasveikinusi mane įleido į šalia virtuvės esantį sandėliuką, prikrautą lovos patalynių ir kitokių daiktų. Tuomet aš užsimoviau žiedą, atsiklaupiau šalia čia stovinčios lovos, prikrautos raudonais impilais patalų, ir meldžiausi, meldžiausi…“
Ką per tardymus liudydavo vaikai?
Vargdienių seserys, ypatingai mokytojos ir vaikų darželių auklėtojos, intensyviai rengė vaikus Pirmajai išpažinčiai ir Pirmajai Komunijai, juos religiškai ugdė. Tai buvo vienas iš svarbiausių pogrindžio seserų apaštalavimo darbų. Marijampolėje labiausiai šioje veikloje pasižymėjo ypatingą pedagogės talentą turėjusi s. Elžbieta M. Juozapa Valiukaitė. Ji eidavo per žmones ir su kuriais susitardavo, ten susirinkdavo būrelis vaikų. Mokydama vaikus, s. Elžbieta labai pabrėždavo ,,gerus darbelius“. Vaikus patraukdavo s. Elžbietos dideli spalvoti kartoniniai religinio turinio paveikslai – labai veiksminga katechizacijos priemonė. Nors per buto kratą paveikslai buvo konfiskuoti, ji vėl įsigijo naujų.
Už vaikų katechizavimą s. E. M. J. Valiukaitei Marijampolėje buvo iškelti trys teismai, tačiau nė karto nenuteisė. Ji mokėdavo taip tiesiai ir su meile pasiaiškint, kad teisėjai būdavo priversti ją paleisti. Pasak s. Beišytės, savo spinduliuojančia meile nuginkluodavo net ir ją puolančius ateistus. Kai per tardymus vaikų klausinėdavo, gal senutė (s. Elžbieta) moko neklausyti mokytojų, gal kalba, kad komunistai negeri, jie atsakydavo: „Senutė visada mums sako, kad visi geri. Ir komunistai geri, tik nuklydę broliai nuo tiesos kelio ir ragina mus už juos melstis“.
Marijampolėje ir kituose miestuose kiekviena sesuo per metus paruošdavo daugiau negu 100 vaikų. Gražių, prasmingų momentų teko išgyventi ir toms, kurios slapstydamosios nuo sovietinių represijų darbavosi kaimo klebonijose. Dzūkijoje, Kabelių parapijoje 1957 m. Sutvirtinimo sakramentą vaikams teikė Panevėžio vyskupas Julijonas Steponavičius (nuo 1989 m. Vilniaus arkivyskupas). Kaip rašė s. Uršulė M. Gema Inkrataitė, jaunieji choristai prie šventoriaus vartų vyskupą sutiko sveikinimo giesme: ,,Vyskupas lyg norėjo ką pasakyti, bet ėmus veržtis ašaroms iš akių, skubiais žingsniais nuėjo į bažnyčią. Kai atsisveikindami pagiedojo kitą giesmę, vyskupas tarė keletą padėkos ir padrąsinimo žodžių.“