2002 m. susio 25 dieną Kaune, Jėzuitų namuose, po ligos mirė kun. Antanas Šeškevičius, SJ.
Kun. A. Šeškevičiaus palaikai buvo pašarvoti Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje. Palydėti garbųjį kunigą, ištikimą jėzuitą į Amžinojo Tėvo buveinę atėjo Lietuvos vyskupai, atvyko daug kunigų, vienuolių iš įvairių šalies parapijų bei vienuolijų. Bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų – garbaus amžiaus žmonių ir jaunuomenės, atėjusių pagerbti uolaus Kristaus vynuogyno darbininko, per kančias, viltį ir meilę nešusio Aukščiausiojo žodį tiek gimtosios Lietuvos žemėje, tiek sovietinio gulago lageriuose.
Šv. Mišių kancelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Įžangos žodyje jis pabrėžė tėvo Antano dorovingąsias savybes – idealizmą, bekompromisinį pasiaukojimą Bažnyčiai. Šią mintį praplėtė Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ. Jis kalbėjo apie tėvo Antano sudėtingus, pernelyg akmenuotus gyvenimo kelius, nuolatinį ėjimą į Dievą. Tame ėjime nebuvę nė krislelio dvejonių, dvasinio silpnumo, o vien tikėjimas savo šviesaus darbo prasmingumu, atkaklumas ir pasiaukojimas žmonių labui.
Prieš 88 metus didysis Šeimininkas – Amžinasis Dievas išdalijo talentus 1914 metais gimusiems savo tarnams, tarp jų – ir būsimajam jėzuitui, kunigui Antanui. Nedavė jam mokslininko, rašytojo, dailininko gabumų, o dovanojo uolaus sielų žvejo talentą… Leido juo naudotis ištisus 88 metus. Ir dabar Šeimininkas paprašė pateikti ataskaitą, kaip tuo talentu naudotasi, kas nuveikta, uždirbta. Tikriausiai tėvas Antanas pasakė: “Viešpatie, kai išleidai mane į šios žemės kelionę, buvau vienas ir išskirtinių, labai vertinamų talentų neturėjau, tačiau stengiausi uoliai darbuotis. Šį tą nuveikiau, pavyzdžiui, per tuos pusšeštų metų, kai Kirgizijoje atlikau sovietinio teismo paskirtą bausmę, po aštuonių valandų darbo gamykloje tarp savo bendradarbių pakrikštijau 15 tūkst. žmonių, sutuokiau du tūkstančius porų, priėmiau 600 kitų tradicijų žmonių į Katalikų Bažnyčią.
Arba Klaipėdoje, jau senatvėje, 1992-1996 metais namuose aplankiau 5 940 šeimų, jose pakrikštijau 264 žmones, sutuokiau 460 porų, 207-iems suteikiau Ligonių sakramentą…”
Žinant ne tik šiuos skaičius, bet ir tvirtą, nepalaužiamą tėvo Antano meilę Kristui, nors ir galima priekaištauti, kad gal ne visai tobulai tie tikintieji buvo paruošti priimti sakramentus, bet tenka nulenkti galvą prieš nesavanaudišką, pasiaukojamą tėvo Antano uolumą. Ir tikėti, kad jis jau girdi Viešpaties jam tariamus žodžius: “Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius! Eikš į savo Šeimininko džiaugsmą”.
Antanas Šeškevičius gimė 1914 m. balandžio 4 d. Pasvalio parapijoje, Sindriūnų kaime. Baigęs tėviškės kaime pradžios mokyklą, mokėsi Pasvalio gimnazijoje. Apsisprendęs būti kunigu, 1930 metais iš Pasvalio realinės gimnazijos perėjo į kitą – klasikinę gimnaziją. Jis per vasarą, ganydamas aveles, išmoko dvejų metų lotynų kalbos kursą, išlaikė egzaminus ir įstojo į Biržų gimnaziją.
1934 metais Gavėnios rekolekcijas Biržuose vedė jėzuitas tėvas Juozas Venckus. Seminarijos kapelionas kun. Petras Rauda labai gražiai pristatė rekolekcijų vedėją ir jėzuitus. Jie – neturtingi, turi tik vienerius kailinius. Kai važiuoja vesti rekolekcijų į nešildomas bažnyčias, dalijasi tais kailiniais… Šie kapeliono žodžiai pažadino abituriento širdyje ne tik norą tapti kunigu, bet ir vienuoliu, jėzuitu.
1934 metais atvykęs Kaunan į I Lietuvos eucharistinį kongresą, susirado jėzuitų provincijolą tėvą Kipą, kuris sutiko jį priimti į noviciatą. Savo atsiminimuose tėvas A.Šeškevičius rašė: “1934 08 20 išėjau iš namų į vienuolyną – Pagrįžuvio naujokyną pasiruošti vienuoliniam gyvenimui. Ryžausi eiti Jėzaus keliu. Jėzuitas, kaip ir Jėzus, eina per gyvenimą sunkiausiu keliu. Po dvejų metų daviau įžadus būti neturtingu, skaisčiu ir paklusniu kaip Jėzus. Mus auklėjo vokiečiai jėzuitai Bėgneris, Fricenas. Po dvejų metų išsiuntė į Austriją, į Insbruko universitetą studijuoti filosofijos”.
Hitleriui užėmus Austriją, jėzuitai studentai buvo išvaryti į Italiją. Tėvas A.Šeškevičius su kitais lietuviais jėzuitais filosofijos studijas baigė Galaratėje, prie Milano, ir 1939 metais grįžo į Lietuvą, į Kauną, atlikti vadinamojo intersticiumo – praktinio darbo prieš teologijos studijas. Jis redagavo “Žvaigždės” žurnalą, kol 1940 metais sovietų valdžia leidinį uždarė. Tais metais jaunuolis pradėjo teologijos studijas Kauno kunigų seminarijoje. 1941 metais provincijolo paragintas slapta perėjo sieną, nuvyko į Vieną, kur toliau studijavo teologiją. 1943 m. birželio 19 d. Vienos kardinolas Iniceris jį įšventino į kunigus.
1944 metais tėvas Antanas grįžo į Lietuvą, nes gavo žinią, kad sunkiai susirgo motina. Tėvas A.Šeškevičius rašė: “Vienoje užbaigiau teologijos studijas. Išlaikiau visus egzaminus. Turėjau atlikti terciatą. Bet gavau telegramą, kad motina prie mirties. Parvykau aplankyti, ji pasveiko. Bet provincijolas tėvas Gruodis nebeleido grįžti į Vieną. “Užeina rusai, čia reikia kunigų. Terciatą čia, Lietuvoje, užbaigsi”. Pasilikau. Dirbau Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje apie trejus metus. Darbo daug. Kartu buvome trys tėvai: B.Andruška, Pr.Masilionis ir aš. Dirbau su jaunimu, pokario metais buvo pakilęs religingumas. Tėvas Masilionis vedė vyrų, moterų ir vaikų maldos apaštalavimą. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia buvo subombarduota. Pas mus – jėzuitus – Šiaulių sielovados centras. Organizavau jaunimą į Jėzaus Širdies Sargybos sąjūdį. Įsijungė apie 10 000 jaunų žmonių. 1948 metais komunistai uždarė vienuolynus. Mane išsiuntė į Ryliškius klebonauti (Alytaus rajone, Kaišiadorių vyskupijoje). Ten 1949 06 03 mane areštavo už darbą Šiauliuose, už “Jėzaus Širdies Sargybą”, kaip antitarybinę organizaciją, ir nuteisė 25-eriems nelaisvės metams. Tardė Šiauliuose, mušė, tris paras be miego tardė. Paskui kalino Vilniuje, 1950 m. sausį išvežė per Leningradą į Vorkutą…
Vorkutoje nuvežė į 7-ąją šachtą. Kasykloje dirbau durininku, dujų matuotoju.
Per visą kalinimo laiką laikydavau šv. Mišias, klausydavau išpažinčių, dalydavau Komuniją. Vorkutos lageryje iš 3000 kalinių buvo apie 400 lietuvių. Mišioms vynas – iš razinų, komunikantai – iš supjaustytų “barankų”.
1953 m. liepos 22 d. kaliniai suorganizavo streiką. Jie reikalavo: “Esame Stalino aukos, jis mirė, duokite laisvę, nebeisime į darbą”. Atvažiavo iš Maskvos viršininkas ir pranešė: “Jei neisite į darbą, šaudys mus”. Kareiviai varė kalinius vienus į šachtą, kitus – į kalinių kapines… Vienas žydas kalinys sakė: “Čia mus sušaudys…” Buvau viskam pasirengęs. Bet nuvežė į Intos bausmės lagerį”.
1956 metais po bylų peržiūrėjimo tėvas A.Šeškevičius buvo paleistas į laisvę, jam panaikintas teistumas. Tačiau savo noru išvyko ne į Lietuvą, bet į Altajaus kraštą, į Stargorodo miestą, aptarnauti tikinčių lietuvių ir vokiečių. Čia beveik dvejus metus dirbo savo įkurtoje bažnytėlėje, skraidė po visą Rusiją.
Valdžia uždraudė dirbti Stargorode kunigu. Tada jis persikėlė į Kirgiziją, prie Frunzės, čia įkūrė bažnytėlę ir viešai dirbo trejus metus, kol už pastoracinį darbą sovietinė valdžia skyrė penkerius metus pataisos darbų Ošo mieste. Dirbo gamykloje, o laisvu laiku aptarnavo tikinčiuosius. 1963 metais Vidurinės Azijos komunistams šis Sibiro apaštalas tiek įgriso, kad 1963-aisiais vėl jį suėmė, apkaltino spekuliavimu devocionalijomis, atsiųstomis iš Lietuvos. Buvo nuteistas septyneriems metams laisvės atėmimo. Kalėjo Pravieniškėse, kol už kalinių sielovadą buvo išvežtas į lagerį Permės srityje. 1969 metais grįžo iš lagerio ir dirbo vikaru Molėtuose, klebonu – Dubingiuose. Čia 1971 metais buvo suimtas ir nuteistas vieneriems metams griežtojo režimo kalėjimo už vaikų rengimą Pirmajai Komunijai. Apie jo gynimosi kalbą šiame teisme taip rašė Amerikos lietuvių išeivių laikraštis “Draugas”: “Daug kunigų perėjo per sovietinius teismus, kentėjo brutalias bausmes, būdami absoliučiai nekalti, bet nedaug buvo tokių, kurie išdrįso teismo akivaizdoje pasirodyti su drąsiu, logišku, nuginkluojančiu žodžiu. Tai padarė kun. A.Šeškevičius. Jis pasakė klasišką gynybos kalbą, vertą plačiausio dėmesio… Tokios kalbos pasakyti negalėtų joks sovietinis advokatas. Kun. A.Šeškevičius, būdamas neeilinio išsilavinimo, labai nuosekliai atrėmė visus kaltinimus, kad, rengdamas vaikus sakramentams, nenusikalto nei konstitucijai, nei įstatymams, nei Lenino mokymui, nei bažnyčios taisyklėms. Šis teismas buvo kankinio ir budelio susitikimas.” Šį kartą teismo paskirtą bausmę kun. A.Šeškevičius atliko Alytaus griežtojo režimo kalėjime.
1972 metais išėjęs į laisvę, tėvas Antanas dirbo vikaru Šilalėje, nuo 1975 metų – Gargždų vikaras, nuo 1989-ųjų – Naujosios Akmenės, Eigirdžių klebonas, dėstė Telšių kunigų seminarijoje lotynų kalbą. Jėzuitams įsikūrus Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijoje, dirbo sielovados darbą Klaipėdoje.
Tėvas Šeškevičius sovietmečiu buvo aktyvus pogrindžio spaudos bendradarbis, pogrindinės kunigų seminarijos organizatorius ir dėstytojas.
Tai tik lakoniškai aptartas jo gyvenimo kelias… Pats tėvas A.Šeškevičius tą savo gyvenimo kelią taip apibūdino: “Ne žymiais darbais, o kalėjimu pasižymėjau. Apgailėtinas gerų žmonių akyse: “Tas žmogus neišeina iš kalėjimo”. Ne taip svarbu, ką žmonės sakys. Svarbu, ką Kristus apie mane mano. Jis žino, kad stengiausi būti geru kunigu, jėzuitu, nors ir siplnybių parodžiau. Viešpats matė gerą valią, pastangas… Jam svarbu ne žymūs darbai, bet pastangos. Turiu vilties, kad Viešpats įvertins manąsias. Daug akimirkų, ypač – iš ankstyvos jaunatvės, išbraukta, kada gyvenau lyg pagonis. Dėkoju Bažnyčiai, Jėzaus Draugijai, kad ji mane ant kojų pastatė, parodė tikrąjį žmogaus kelią…”
Jėzuito, kunigo A.Šeškevičiaus laidotuvės vyko Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Prie kapo duobės pagarbos ir atminimo žodį apie velionį tarė Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Jam su velioniu teko nemažai bendrauti, dirbti Telšių kunigų seminarijoje. Tikėjimo brolis ir bičiulis Antanas jį paraginęs vykti į Volgos vokiečių kolonijas ir ten skleisti Kristaus mokymą. Tam raginimui kunigas Jonas paklusęs. Nuvykęs pas vokiečių tremtinius, radęs veikiančią tėvo Antano įkurtą parapiją. Vokiečiai nuoširdžiai minėję savo “pater Antanas”, perdavė jam daugybę laiškų su padėkos žodžiais ir linkėjimais. Daug laiškų tėvas Antanas gaudavo iš Volgos vokiečių ir paštu.
“Viešpats teatlygina savo uoliam tarnui!” – sakė susirinkusieji prie jėzuito, kunigo A.Šeškevičiaus kapo išlakių pušų paunksmėje.

B.Ž. © 2002 “XXI amžius”