Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Alma mater ir kūrybos dirvonus apimantis Maironio žvilgsnis
Profesorius kan. Jonas Mačiulis-Maironis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Alma mater ir kūrybos dirvonus apimantis Maironio žvilgsnis

Autorius Irena Petraitienė
Šaltinis Bernardinai.lt, 2023 01 07

 

2022 m., minint tautos atgimimo dainiaus, ilgamečio Kauno kunigų seminarijos rektoriaus prof. prel. Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) 160-ąją gimimo ir 90-ąją išėjimo amžinybėn sukaktį, taip pat 130-ąsias pedagoginės veiklos pradžios metines, prasminga mintimis nusikelti į jo gyventą laiką, susipažinti su jo brangiu mokytoju ir Bažnyčios istorijoje ryškius pėdsakus palikusiais mokiniais.

Gimnazistas Jonas Mačiulis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Dedikacija „Jo Mylistai Šviesiausiam vyskupui Antanui Baranauskui“

Betygaloje, klebono Anupro Šrėderio statytoje medinėje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, per 1884 m. vasaros vieno sekmadienio Mišias šalia kunigo atsistojo lyg nepažįstamas, lyg matytas jaunuolis. Sutana vilkintis, maldingai rankas sudėjęs, garbanotą galvą pakėlęs. Kas jis?

Tik staiga tarytum šviesos spindulys plyksteli lengvas šnaresys. Ar tik jis ne ūkininko Aleksandro Mačiulio sūnus Jonas? Studentas, kurio grįžtančio atostogų visi laukė. Taip – jis. Džiaugsmu spindėjo tėvo akys, kad slaptas troškimas sūnų matyti kunigu, žiūrėk, išsipildys. Gal iš tiesų prieš dešimtmetį Kauno katedroje per Sutvirtinimo sakramento iškilmę Stanislovo vardą gavusio Jonuko pažadas vyskupui Motiejui Valančiui jo namuose būti kunigu pagaliau bus ištesėtas?

Kauno realinę gimnaziją baigęs Jonas vis dėlto pasuko į Kyjivo Šv. Vladimiro universiteto Istorijos–filologijos fakultetą. Mat šeštoje klasėje, savyje pajutęs poezijos ugnelę rusenant, keletą sąsiuvinių lenkiškai buvo prieiliavęs. Tačiau, kaip rašė Vaižgantas, „nė pauostyti mums nebeteko, nes pats autorius, susipratęs klaidingu keliu einąs, gal ir savo sąmoningumu nebepatenkintas, visus juos ik paskutinio sunaikino“.

Šv. Vladimiro universitete neradęs, ko ieškojo, nusivylė: „Profesoriai netikę, filologija tuščia; tiesiog nieko nebuvo pirmame kurse mokytis nei apie literatūrą, nei apie poeziją.“ Taip laiške pasiguodęs kunigų seminarijoje studijavusiam, gimnazijoje sutiktam bičiuliui Antanui Vytartui, su kuriuo valandomis diskutuodavo apie bundantį pašaukimą, sulaukė jo trumpo: „Nedelsk.“

Ir tikrai, kovo atlydžiui dar neprasidėjus, savo dokumentus J. Mačiulis Kaunan nusiuntė. Seminarijos rektorius, vyskupo Motiejaus Valančiaus mokinys, buvęs jo sekretorius, aštrios plunksnos ir neeilinių gabumų žmogus prel. Jeronimas Račkauskis pavasarį atvykusiam Jonui smagiai pranešė: „Priimtas.“ Bet dvišakę juodą barzdą patarė kuo greičiau nusiskust, kunigišką drabužį pasisiūt ir studijoms labai rimtai nusiteikt.

prof. kun. Antanas Baranauskas

 

„Seminarijos rūmas taip iš tolo bausmingas; O kiek atilsio dvasiai! Kiek ten švento darbštumo! Jonas, juodą suknelę apsivilkęs, laimingas! Džiaugias, radęs ten dvasiai vietą tikro romumo“, – po kurio laiko tokios eilutės suguls į pirmąjį didelio dėmesio ir pripažinimo sulaukusį kūrinį „Per skausmus į garbę“.

Seminarijoje radę tą pačią lenkų kalbą ir lenkišką kultūrą nei J. Mačiulis, nei kiti jo bendramoksliai per daug nenusiminė. Mat kaip „Trumpoje lietuvių rašliavos apžvalgoje“ jis rašė: „Valančiauskas drūta ranka kunigų seminariją perdirbo iš pamato, suteikęs jai prigulinčią aukštį su pagalba naujai pakviestų gabių mokytojų… Tarp vyskupo nuopelnų reikia ir tai paminėti ant galo, jog apvažinėdamas vyskupystę, daugely vietų paliepė kunigams sakyti lietuviškus pamokslus, kur pirmiaus buvo sakomi lenkiškai; taip pat po lenkmečiu įvedė seminarijoje lietuviško liežuvio išguldymą, vietoje buvusio lenkiško.“

Vyskupo M. Valančiaus pakviestas prof. kun. Antanas Baranauskas, pirmasis Kauno seminarijoje klierikams pradėjęs dėstyti lietuvių kalbą, 1875 m. parengė gramatiką, arba „Mokslą lietuviškos kalbos“, kuriuo naudojosi ir J. Mačiulio kartos klierikai. Kaip ir pirmą kartą seminarijoje lietuviškai A. Baranausko skaityto homiletikos arba jo vadinto „Šventosios iškalbos“ kurso konspektais. Ir klierikas J. Mačiulis pasižymėjo reikšmingas, širdin kritusiais profesoriaus pastabas:

Šventiems žodžiams reikia tekėti kaip didi tyki upė… Net jeigu kalbėtojas pasirinktų gerą daiktą (t. y. tinkamą temą), tuštybė neduos jam jo gerai išpasakyti, nes norėjimas pasigirti, ir tuštybė vis aukščiau stato blizgėjimą už raiškumą. Pridėjus dar tam tuštybės parėdnias: perdėjimą kalbos intaisyme, prisirankiojimą pardidį iškalbos papuošų, kalbėjimą iš aukšto, perdėjimą sukrutimų ir ištarmės, – nėra ko dyvytiesi, kad pamokslo gyrūnų kaznodėjų išgaišta visas karštumas, kvepėjimas, o par tatai ir visa nauda.

„Vysk. Baranauskas buvo vyras aukšto teoretiško proto ir geležinės valios. Būdamas Kauno seminarijoje mokytoju, išguldinėjo lietuvišką liežuvį, kurį taip giliai ištyrė, kaip niekas iki jo laikui, – vėliau, jau brandos sulaukęs, Maironis rašys apie savo dievinamąjį, idealu laikytą profesorių. – Savo laike, ypatingai tarp kunigų, turėjo neapribotą ištikimybę (autoritetą), galima sakyti, apdovanotas buvo septyniais talentais; mokslu, iš knygų pasemtų, bet raštišką turtą mums paliko ne per didį…

Vyskupas Motiejus Valančius. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Jo „Anykščių šilelis“, tai – tikras perlas mūsų poezijos, ir negalima nesigailėti, kad poeta anksti, dar klieriku būdamas (1859), tą veikalą parašęs ir parodęs stambų poetišką talentą, paskui jį užkasė…“ – šitaip „Trumpoje lietuvių rašliavos apžvalgoje“ Maironis apgailestaus gerokai vėliau. Tačiau 1888-aisiais, sužinojęs, kad tolesnėms ir aukštesnėms studijoms siunčiamas į Sankt Peterburgo imperatoriškąją Romos katalikų akademiją, sukaupęs savo romantišką sielą, anot Juozo Tumo-Vaižganto, gieda tiesiog himną – kuria pirmąją savo poemą „Lietuva“.

Prieš pat išvažiuodamas į akademiją, jis visai gražiai, be jokio mažiausio pataisymėlio, perrašo į, Vaižganto žodžiais, „gerai aptaisytą sąsiuvinį, savo rankom įteikia pavyskupiui Baranauskui 1888 m. atostogoms, palikdamas pirmame teksto puslapyje dedikaciją: „Jo Mylistai Šviesiausiam Vyskupui Antanui Baranauskui“. Vadina jį „Tėvynės tėvu, ryto žvaigždele, milžinu, prikėlėju lietuvių dvasios, atidariusiu akis jiems, įkvėpusiu viltį, pavadinusiu į darbą“.

Prabėgus trims mėnesiams, akademijos ekonomas prof. Justinas Dovydaitis-Dovydavičius parodo studentui J. Mačiuliui vysk. A. Baranausko rašytą laišką, kuriame jis pareiškęs vieną kitą pastabą dėl fonetikos, pripažįsta, kad autoriui negalima nepripažinti talento eiliuoti, iš jo esą galima daug ko laukti. Vėliau iš tiesų Lietuvos motyvus poetas subrandino ir perkėlė į savo lyrikos šedevrą „Lietuva brangi“, į geriausius poemų „Tarp skausmų į garbę“ ir „Jaunoji Lietuva“ posmus.

Klierikas Jonas Mačiulis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Professor natus – gimęs profesoriauti

Aleksandras Mačiulis, sūnui Jonui parvežus žinią, kad Peterburgan teks keliauti, ne juokais susirūpino. Iki kunigystės atrodė tik ranka paduoti, o dabar dar keleriems metams šventimai nusitęs. Kiek pasvarstęs sėdo brikelėn ir nieko nesakęs išdardėjo Kaunan, mintyse dėliodamas žodžius, kuriais prašys Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Palilionio, kad sūnaus niekur neišleistų.

Tačiau vyskupas drąsino, guodė, įtikinėjo, juodu abudu sulauksią Jono – profesoriaus. O seminarijos vadovybė, ypač inspektorius kun. E. Barauskis, manė, kad jis buvęs professor natus, taigi – gimęs profesoriauti, todėl J. Mačiulį ruošė dvasinėn akademijon Petrapilin. Gerus atsiliepimus apie Joną išgirdęs tėvas nurimo ir daugiau neprieštaravo.

Alma mater gyvenimui stipresnių tautinio sąmoningumo impulsų, kaip atsiminimuose rašė prof. prel. Kazimieras Steponas Šaulys (Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras), suteikė 1892 m. į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Kaune iš Sankt Peterburgo atvykęs prof. kun. Jonas Maciulevičius-Mačiulis. 1891 m. birželio 24 d. vyskupo A. Baranausko įšventintas kunigas buvo istorinio veikalo „Istorija, arba Apsakymai apie Lietuvos praeigą“, „Aušroje“ publikuotų kūrinių autorius.

Tai – akademijoje dvasinės ir kūrybinės brandos atkakliai siekusi, anot Vaižganto, vadovavimo vadžias pagavusi asmenybė: „Už visus kuopos narius landžioja į vyriausybę, už visus atsvilina savo akim, visų narių reiškia pageidavimus ir net reikalavimus.“ Ir ne tik. Jam griežtai pareikalavus akademijos mūruose įteisinti ir lietuvių kalbą, minint popiežius Leono XIII jubiliejų, oraciją apie Dantę pirmą kartą lietuviškai perskaitė Jonas Mačiulis. Tai buvo tikra sensacija. Lietuviškojo susipratimo dvasia nuo to laiko J. Mačiulio įtakos dėka sparčiai plito tarp akademijos studentų.

„Lietuvių kalbos tau neduosiu, – po ketverių metų į seminariją dėstyti sugrįžusiam prof. kun. J. Mačiuliui-Maironiui pareiškė vyskupas M. L. Paliulionis. – Po tam dar klierikus per daug patrauksi, o jie ir be to jau pamišę su savo lingvistika.“

Jonas Mačiulis su tėvu Aleksandru Mačiuliu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Jam buvo pavesta seminarijos vyresniesiems kursams dėstyti dogminę teologiją, o jaunesniesiems pristatyti Concilii Tridentini (Tridento susirinkimo) nutarimus. Žinoma, lotyniškai, kad klierikai daugiau įgytų praktikos. Maironis, kaip rašė J. Tumas-Vaižgantas, suprasdamas nebūsiant iš to naudos, klierikus nei kalbos, nei plačiojo „Katekizmo“ turinio neišmoksiant, ima tad dėstyti lietuviškai, savo paskaitas rašyti ir davinėti klierikams, kad persirašytų.

Į pirmuosius kvotimus (egzaminus) atėjo ir seminarijos inspektorius vysk. A. Baranauskas. Prof. J. Mačiulis-Maironis kaip tik pirmasis buvo įvedęs paprastesnę, kur kas lengvesnę ir aiškesnę bilietų sistemą. Klierikai taip nepervargdavo, geriau susivokdavo, todėl teisingai atsakinėjo, „taip gerai, jog Baranauskas net įtarė Mačiulį padarius suokalbį su savo mokiniais“.

„Maciulevičių-Mačiulį mylėjom lyg vyresnįjį draugą, – atsiminimuose liudijo to meto klierikai. – Jo išpažintinė visad apgulta. Vyresnieji alumnai su įvairiausiais reikalais asmeniškai kreipdavosi į jį. Ir profesorius, ir mokiniai supratome, kad katekizmo besimokant reikia išmokti ir lietuvių kalbos. O tos kalbos gražumas tikrai didelis, šiandien rankraščiuose užsilikusiomis lekcijomis dėlei turinio ir stiliaus neatsigėri žmogus. Tuomet lietuvių tautinis atkutimas, nors svietiškės valdžios ir lenkiškai išauklėtų senesniųjų buvo peikiamas, tačiau buvo ir seminarijoj gražokai įsisiūbavęs.“

Kauno profesūra ir seminaristai, viduryje – vysk. Antanas Baranauskas, pirmas dešinėje – prof. kun. Jonas Mačiulis-Maironis, antroje eilėje penktas iš dešinės (viduryje) – Juozas Tumas-Vaižgantas. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

1894 m., iškeliant kun. prof. J. Mačiulį-Maironį į Peterburgą, jis, atėjęs atsisveikinti su visa seminarija, viešai prabilo lietuviškai. Kazimieras Paltarokas atsiminimuose rašė: „Užkando žadą, pravirko, visus išbučiavo tylomis. Mes jau tuokart jautėme, kad „Tarp skausmų į garbę“ autorius jis, Maironis.“

Pagal autobiografinius faktus pirmąją plačios apimties poemą „Tarp skausmų į garbę“ (vėliau pervadintą „Jaunoji Lietuva“) Maironis parašė profesoriaudamas Kauno kunigų seminarijoje ir išleido 1895-aisiais, pasak Vaižganto, pavadinęs ją „mylimiausiu savo kūdikiu ir įsitikinęs, jog bus sukūręs tobulą veikalą“.

„Poema iš dabartinių laikų, – skelbė „Tarp skausmų į garbę“ paantraštė, o pratarmėje autorius dar pažymėjo: „Poemos temą paėmiau iš man žinomų atsitikimų, permainęs tiktai vardus ir pavardes.“

Toks greitas reagavimas į to meto problematiką liudijo Maironio asmenybės dvasinį aktyvumą, idealai, etinės normos iškilo iš jo charakterio ypatybių, jo dvasinės struktūros… Vaižgantas, pats likęs sužavėtas, teiravosi ir kitų kunigų nuomonės: „Visi vienodai sakės buvę pagauti, patraukti, įkaitinti. Karšta tėvynės meilė, žėrinti kone iš kiekvieno puslapio, daugybė jausmo… Visų širdis veikė gerai, minkštino jas ir graudino.“

J. Maciulevičius-Mačiulis (Maironis)

Niekad seminarija nebuvo taip visuomeniškai „pakelta“

Prabėgus keletui metų, į Sankt Peterburgo katalikų dvasinę akademiją siunčiamas gabus kunigų seminarijos auklėtinis Kazimieras Paltarokas. „Pirmą sykį tokia tolima kelionė, nuotaika nesmagi, – rašoma atsiminimuose. – Mąstai žmogus: „Kažin, ar grįšiu? Gal ten supūsiu šiaurinėj gudų pusėj?“

Į tą patį traukinio vagoną atėję du jaunuoliai, pasirodo, taip pat vyko akademijon: „Tai buvo suvalkiečiai Jurgis Matulevičius-Matulaitis ir Pranas Būčys, jie visą kelią draugiškai mus globojo. Akademijoje lietuviai laikydavosi išvien, vyresniųjų kursų alumnai globojo naujai atvykusiuosius. Kazimieras Šaulys, pavyzdžiui, Paltaroką apvedė per visus kursus supažindinti su būsimais draugais.

Maciulevičius-Mačiulis dėstė moralinę teologiją ir rašė veikalą „De justitia et jure“. Mes perrašinėdavome paskaitas šapirografui. Dar šiandien tebeturiu įrištas paskaitas su vieno draugo ir profesoriaus rašysena. Tai buvo vadovėlis, kol po daugelio metų gavau iš paties autoriaus dovanų spausdintą veikalą.“

Akademijos prefekto pareigas ėjęs kun. J. Maciulevičius-Mačiulis (Maironis), P. Būčio nuomone, pasižymėjo kantrybe, tvarkingumu, drausmingumu ir pilna ištikimybe: „Maciulevičius proto turėjo nemažai, o jo širdis buvo labai jautri. Prefekto pareigos įkyrėdavo, bet jis buvo sąžiningas. Be išimčių laikydavosi nuostatų, nepaisydamas, kad tuomi netenka tarp studentų populiarumo.“

Tačiau, atsitikus kokiam nemaloniam įvykiui ar net pavojui iškilus, prof. kun. J. Mačiulis-Maironis už savo globojamus akademijos alumnus stodavo mūru. Trečiame kurse studijavusiam P. Būčiui Petrapilio (Peterburgo) žandarmerijos valdyba žiemą atsiuntė kvietimą skirtu laiku „pribūti“. Vienų studentų į miestą neišleisdavo, todėl P. Būčį į valdybą lydėjęs akademijos prefektas prof. J. Maciulevičius-Mačiulis dalyvavo ir jį tardant.

Pulkininkas pažėrė klausimų dėl Seinų kunigų seminarijoje buvusios klierikų draugijos, kurios pirmininkas buvo P. Būčys. Žinoma, viską šis neigė, nieko neatsiminė… Paklaustas, ar nematęs draudžiamų lietuviškų spausdinių, sukeldamas pulkininkui šypseną atsakė: „Tų, kuriuos mačiau, jau dabar nėra, nes mano dėdės tarnaitė juos sudegino…“ Užbaigus tardymą ir pasirašius protokolą, pulkininkas ir prokuroras P. Būčiui padavė ranką – „Abudu su Maciulevičiumi linksmi parvažiavome į akademiją.“

Peteburgo dvasinės akademijos alumnas Pranas Būčys. Wikipedia.org nuotrauka

Iš Lietuvos aukštųjų dvasinių mokslų semtis atvykę kauniškiai ir seiniškiai klierikai buvo trečiame akademijos kurse, kai 1897-ųjų lapkritį Petrapilio (Sankt Peterburgo) Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko Rusijos imperijai priklausiusių naujai konsekruotų ir paskirtų vyskupų priesaikos davimo iškilmės.

Čia dalyvavęs seminarijos prefektas prof. J. Mačiulis-Maironis ir jo globojami auklėtiniai stovėjo netoli Seinų vyskupu paskirto Antano Baranausko, kuris turėjo taip pat garsiai perskaityti dvi ištikimybės priesaikas. Viršuje padėtą rusiškąją, kad pirma perskaitytų, pabruko po lotyniškuoju tekstu ir ištikimybę popiežiui prisiekė prieš altorių stovėdamas, o carui – paskui, prie atskiro stalelio.

Toks vysk. A. Baranausko elgesys visiems iškilmių dalyviams parodė, kad jis, pirmiausia Bažnyčiai tarnaujantis vyskupas, lengvai nenusilenks carinės valdžios politikai. O svarbiausia, džiaugėsi prof. J. Mačiulis-Maironis, kad tokia jo mylimo aukšto dvasininko laikysena būsimiems kunigams buvo gyvas ir nepamirštamas pavyzdys.

Akademijoje pasirodžius lietuviškam laikraščiui „Tėvynės sargas“, P. Būčys jautė pareigą parodyti prefektui J. Mačiuliui-Maironiui, kuris jį pirmas palaimino. Mat 1893 m. Seinų, Kauno ir Vilniaus seminaristams, taip pat ir Petrapilio akademijos studentams kilus minčiai bendromis jėgomis parengti gerą lietuvišką laikraštį, P. Būčys Kaune aplankė prof. J. Mačiulį-Maironį, šis jų sumanymą pagyrė ir pažadą bendradarbiauti ištesėjo. O caro valdininkams nė į galvą neatėjo, kad kanauninkas Maciulevičius ir poetas Maironis yra tas pats asmuo.

Tuo metu akademijoje veikė patriotinis lietuvių studentų 30 dalyvių būrelis, kurio įstatai reikalavo, kad kiekvienas narys „Tėvynės sargui“ per metus parašytų ne mažiau kaip vieną straipsnį. Straipsnis, prieš siunčiant į redakciją, turėjo būti perskaitytas būrelio posėdyje ir pripažintas tinkamu. Tarp uolesniųjų ir sąžiningesniųjų buvo Varšuvos seminariją baigęs Kelcų vyskupijos stipendiatas Jurgis Matulevičius-Matulaitis (palaimintasis). Baigdamas akademiją, vadovaujant kun. J. Mačiuliui-Maironiui, jis parašė aukščiausiu laipsniu įvertintą teologijos disertaciją tema De iure belli et de pace aeterna („Karo teisė ir amžinoji taika“).

Atsisveikindamas su Peterburgu kun. Jurgis gerbiamam prof. J. Mačiuliui-Maironiui kaip padėką padovanojo savo nuotrauką, o švenčių progomis atsiųsdavo prasmingų sveikinimų. Akademijos mūrus garsas apie kun. J. Matulevičių-Matulaitį pasiekė 1907 m. rugpjūtį, Varšuvoje vykstant socialiniams kursams, kurių programos autoriumi ir moderatoriumi jis buvo.

Maironį ypač sujaudino kun. Jurgio ištarta frazė: „Duokit mums žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinėj srity, nes žmonės daugiau verti negu mūra, daugiau negu pinigai.“ Ir kai buvo nutarta akademijoje steigti Sociologijos katedrą, pats entuziastingai šokosi ją organizuoti, pareikšdamas tvirtą nuomonę, kad niekas kitas negalės taip sėkmingai vadovauti kaip kun. J. Matulevičius-Matulaitis.

Liaudies namai Kauno senamiestyje, kuriuose 1909 m. vyko istoriniai socialiniai kursai. Wikipedia.org nuotrauka

1909 m. sausį Kaunas laukia atvykstant pagrindinių, pirmą kartą organizuotų, socialinių kursų pranešėjų – Sankt Peterburgo dvasinės akademijos vicerektoriaus prof. kan. J. Mačiulio-Maironio ir Sociologijos katedros vedėjo prof. kan. J. Matulaičio-Matulevičiaus. Sausio 16 d. po Šv. Petro ir Povilo katedroje vykusių šv. Mišių, kurias aukojo kun. prof. J. Mačiulis-Maironis, Liaudies namų salėje vysk. Gasparui Feliksui Cirtautui pasidžiaugus, kad lietuviškoji inteligentija jaučia laiko pulsą – domisi aktualiais socialiniais klausimais, prasidėjo istorinės reikšmės socialinių kursų darbas.

Pirmąją paskaitą skaitė prof. kun. J. Matulevičius-Matulaitis. Aiškino apie socialinius žmonių santykius, o kitoje paskaitoje aptarė Bažnyčios mokslą apie nuosavybę. Prof. kun. J. Maciulevičius (Maironis) kalbėjo apie pop. Leono XIII socialines enciklikas ir jų aktualumą. Tais pačiais metais Kauno kunigų seminarijos rektoriumi pakviestas prof. kun. J. Maciulevičius-Maironis, su kun. Kazimieru Steponu Šauliu aptarę aktualią laikotarpio tematiką, kursuose skaitytas paskaitas įtraukė į klierikų socialinių studijų programą.

Kokią reikšmę nauja programa turėjo seminaristams, atsiminimuose yra pažymėjęs kun. Stasys Yla: „Jei Maironis vėlokai paaiškėjo mums savo interesais visuomeninei sričiai, tai buvo mūsų pačių neapdairumas… Niekad seminarija nebuvo taip visuomeniškai „pakelta“ ir veikli kaip Maironiui esant rektoriumi: leido klierikams eiti į suvažiavimus, imtis organizacinio veikimo viduje, reikštis spaudoj, kurti labdaros ratelius ir sekmadieniais eiti į Kauno fortus su maistu ir dvasine pagalba. Jis suprato visuomeninę kunigo veiklą. Maironio pritarimu ir palaiminimu brendo nauja jaunų kunigų karta, kurią tektų vadinti visuomeniškąja plačia žodžio prasme.“