Prieš 100 metų, 1923-iųjų lapkričio 5 dieną, Žemaitijoje, Laukuvos valsčiuje, Bučiuose, gimęs kunigas, prelatas, teologas, biblistas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, prof. Antanas Leonardas Rubšys priklauso 1944-aisiais pasitraukusiųjų ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metais su didžiuliu dvasinės ir mokslinės veiklos lobiu sugrįžusiųjų kartai.
Visus, kuriems teko laimė susitikti ir pažinti prelatą A. Rubšį, gaivino šio nuostabaus žmogaus nuoširdumas ir optimizmas, o labiausiai jo uždegantis dalijimasis gyvenimo ir tikėjimo džiaugsmu.
1995 m. prel. A. Rubšiui paskirta Lietuvos nacionalinė premija už 1978–1995 m. Senojo Testamento vertimą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų, taip pat parašytas knygas „Raktas į Senąjį Testamentą“ ir „Raktas į Naująjį Testamentą“. Lietuvių kalba yra išleistos jo knygos „Šventojo Rašto kraštuose“, „Raidė užmuša, Dvasia gaivina“. A. Rubšys priklausė Amerikos katalikų Šv. Rašto, Šventraščio raštijos, Amerikos orientalistų, islamo šalių tyrimo draugijoms.
Nuo Telšių iki Jeruzalės
Insulos, septintosios, aukščiausios Telšių kalvos, viršuje visu gražumu atsiveria senoji Šv. Antano Paduviečio katedra, o šalia jos – Kunigų seminarijos rūmas. 1943-iųjų rugpjūtį du Laukuvos parapijos jaunuolius čion vedė prabudęs kunigystės pašaukimas ir labai tvirtas apsisprendimas. Ir pradžios mokykloje, ir Šilalės progimnazijoje kartu mokydamiesi A. Rubšys ir Stasys Žilys buvo neišskiriami bičiuliai, skaitydavo tas pačias kapeliono kun. Jono Kučingio (vėliau iškilaus išeivijos prelato) bibliotekos dvasinės ir patriotinės tematikos knygas, aptarinėdavo pamiltojo kunigo pamoksluose įskeltą minties kibirkštį. O ir pats kapelionas, matydamas jaunuolių dvasinių žinių troškulį, juos nuoširdžiai globojo. Kaip ryškų Apvaizdos ženklą A. Rubšiui padovanojo arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko verstą Naujojo Testamento tomą.
Prisiminęs šį gimnazijos epizodą prel. A. Rubšys sakė: „Nesistebiu, kad tapus klieriku Telšių kunigų seminarijoje Šv. Raštas mane masino, o juo besidomintys profesoriai mane domino. Kun. dr. Kazimieras Olšauskas stebino savuoju Šv. Rašto pažinimu, o kun. dr. Antanas Krušas padėjo pramokti graikų kalbos.“
1940-ųjų birželį ir į Šilalę atsiritus Lietuvą užliejusiai pirmajai sovietų okupacijos bangai, septyniolikmečiai gimnazistai A. Rubšys ir S. Žilys buvo tarp tų, kurie miestelyje ant telefono ir elektros stulpų klijavo savo ranka rašytus kovai už tautos laisvę raginančius atsišaukimas. O kai pagal rašyseną imta persekioti pogrindžio dalyvius, paprašė mokytojo Kazimiero Šetkaus išdrožti nedideles raides, kurias padažius rašalu būtų galima spausdinti tekstą.
„Besimokant teko išgyventi net dvi okupacijas – rusų ir vokiečių – atsiminimuose yra rašęs prel. A. Rubšys. – Ir prieš abi kovojome. Pogrindinėse gimnazistų organizacijose platindavome spaudą, rašydavome atsišaukimus, būdavome partizanų ryšininkai.“
Tačiau 1941-ųjų pavasarį, enkavedistams susekus Šilalės patriotinę grupę, A. Rubšiui teko atlaikyti jėgas sekinantį tardymą ir mėnesį praleisti Tauragės saugumo areštinėje. „Kai keturiasdešimt pirmaisiais sėdėjome rusų kalėjime Tauragėj, į kamerą grįžo nuo žiaurių kankinimų apdujęs Vilius Vyprecas, – vėliau rašė atsiminimuose. – Vilius manė, kad jį gali sušaudyti ateinantį rytą, todėl jis nori atlikti išpažintį ir kreipėsi į mane: „Antanai, tu esi jauniausias, kai išeisi iš kalėjimo, nunešk išpažintį mano kunigužiui.“ Jis išpažino man savo nuodėmes ir susaistė mane išpažinties paslaptimi. Karo pradžioje išėjęs iš kalėjimo, įvykdžiau tą įpareigojimą, tapusį pašaukimo kunigystei pradžia.“
Ir Telšių kunigų seminarijoje abu Laukuvos parapijiečiai, Šilalės progimnazijos absolventai A. Rubšys ir S. Žilys, gyvendami tame pačiame kambaryje, viskuo dalijosi perpus. Ne tik duona kasdiene, bet svarbiausia – mintimis, ką reikės daryti frontui priartėjus. Iš pradžių galvojo pasilikti Lietuvoje ir įsitraukti į partizaninę veiklą. Vis dėlto kunigystės siekti pasiryžę abu bičiuliai Antanas ir Stasys 1944-ųjų rugsėjo pradžios vieną ankstų rytą pėsčiomis patraukė į Kretingos geležinkelio stotį. Perone stovėjo Karaliaučiaus traukinys, deja, sausakimšas sužeistų vokiečių kareivių. Žemaitijos vaikinai kartu su kitais iš Lietuvos besitraukiančiais karo pabėgėliais vietos rado tik ant traukinio platformos.
Pagaliau prieš akis išniro Bavarijos kalnai, tarp kurių išsidėstęs Vokietijos katalikybės centras Eichštetas. Popiežiaus Pijaus II, Raudonojo Kryžiaus ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių teikiamomis pašalpomis išlaikoma Eichšteto kunigų seminarija, kaip vietos vyskupo M. Racklio bei Kauno arkivyskupo J. Skvirecko buvo susitarta, priėmė daugiau kaip šimtą lietuvių klierikų.
„Nuo pat jaunystės Dievo Apvaizda mane turbūt ruošė savo tikslais, – pasakojo prel. A. Rubšys. – Atsimenu, Eichštete buvo kilęs klausimas, kokią knygą skaityti. Šventąjį Raštą! Pradėjau skaityti vokiškai, paskui prancūziškai, itališkai, lankiau hebrajų kalbos pamokas.“ Iš to būrio klierikų dvidešimt buvo atrinkti tolesnėms studijoms Romoje. Tarp laimingųjų buvo A. Rubšys ir S. Žilys. Vėl „zuikio bilietu“ su italų kareiviais, grįžtančiais į savo tėvynę, jie pasiekė Italiją.
Popiežiškajame Grigaliaus universitete ketverius metus gilinęsis į biblines studijas, A. Rubšys jas baigė licenciato laipsniu. 1948 m. gruodžio 18-ąją Laterano šv. Jono bazilikoje abu iš Laukuvos parapijos kilę žemaičiai A. Rubšys ir S. Žilys gavo kunigystės šventimus. Toliau (1949– 1951) – Instituto Pontificio Biblico. Čia, Romoje, 1951 m., įgijęs Šventojo Rašto studijų licenciatą, jaunasis mokslininkas tų pačių metų vasarą atliko apžvalginę biblinės archeologijos kelionę: „Norėjau aplankyti visus kraštus, kurie susiję su Šventuoju Raštu. Ne kartą dirbau su archeologais. Bandžiau metodiškai panaudoti archeologiją Šventojo Rašto studijoms. Kasinėdamas ir pamatęs savo akimis gali pajusti anų laikų tikrovę: kaip žmonės rengėsi, ką jie valgė. Kai po to skaitai Šventajame Rašte apie jų gyvenimą, tada – ak! – esi namie…“
Dievo pokalbis vienoje tautoje skirtas visoms tautoms
Šventojo Rašto kraštuose kun. prof. A. Rubšys, pasak poeto Stasio Santvaro, nardo kaip sakalas. Dažnai susidaro įspūdis, kad jis pats tą senovę, tą gilią praeitį savo kojomis išvaikščiojo, savo akimis ją matė, jos dramas ir tragedijas savo širdies krauju apliejo.
1982 m. pasirodžiusioje naujoje dviejų tomų knygoje „Šventojo Rašto kraštuose“, kurią autorius dedikavo jos mecenatui, buvusiam progimnazijos kapelionui prel. Jonui A. Kučingiui, pareiškė tokias mintis: „Žmogus keliauja. Bet kelionė daro žmogų. Tik asilas iš kelionės negrįžta arkliu… Žmogus turi keliauti, ieškoti, rasti, pažinti ir visada tiesą kalbėti…“ „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijos leidėjas ir puoselėtojas prel. dr. Vytautas Balčiūnas, pristatydamas A. Rubšio leidinį „Šventojo Rašto kraštuose“, pažymėjo: „Kaip akylas, visa pastebintis ir visa registruojantis turistas šios knygos puslapiuose jis vedžioja mus po anas vietas, į savo įdomius, nuotykingus, gyvo stiliaus kelionių aprašymus įtraukdamas visa, kas šiaip jau paprastai sausai išdėstoma archeologijos vadovėliuose. Nė nepasijunti, kaip esi praturtintas būtiniausiomis žiniomis, praveriančiomis duris pirmam žingsniui į teisingą Knygų Knygos – Šventojo Rašto supratimą. Šitokio veikalo mums gali pavydėti šimtamilijoninės tautos.“
Tais pačiais 1982-aisiais dienos šviesą išvydo A. Rubšio „Raktas į Senąjį Testamentą“ (3 t.), kurį autorius taip pristato: „Šv. Raštas yra žmogiškas ir įkvėpimo įraštintas Visagalio Dievo žodis. Ir žmogišku žodžiu būdamas, jis nėra tik žmogaus pasakojimas apie Dievą, bet yra žodis iš Dievo. Skaitydami žodį iš Dievo susiduriame su likimine gyvenimo paslaptimi. Per jį Dievas apreiškia savo gerumo užmojį. Žiūrėdamas mūsų prigimties, Dievas prisiderino, ir jo žodžiai išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip ir Amžinojo Tėvo Sūnus, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones.“
Šiam veikalui pasirodžius, prel. prof. A. Rubšys jau buvo pelnęs kelias premijas už Amerikoje leistą geriausią religinį veikalą „Raktas į Naująjį Testamentą“ (2 t.). Prisiminęs jo rašymo aplinkybes, prel. A. Rubšys pasakojo: „1974 metais, švenčiant Popiežiškosios Šv. Kazimiero kolegijos 1949 m. laidos sidabrinį jubiliejų, kurso draugų rate kilo mintis paruošti veikalą apie Naująjį Testamentą. Bičiuliai prašė: „Parašyk knygą.“ Pradėjau rašyti vieną, išėjo dvi, paskui tęsiniai. „Raktai“ buvo rašomi naktimis, vasaros metu, probėgšmais. Galima sakyti, vogiau laiką nuo darbo universitete.“
Daugelis savo bibliotekose turi „Raktus“, kurių padedami randa žmogaus prasmės ir laimės atodangas. Mat išganymo istorija, kaip prel. A. Rubšys yra pažymėjęs, tikėjimo pasakojimas apie asmenis ir įvykius, per kuriuos Dievas prašnekino žmogų likimo prasme ir laime, o teologija padeda susipažinti su Dievo rūpinimosi žmogumi ir žmogaus Dievo ilgesio sąvoka.
Ir negali nepritarti kun. Stasiui Ylai, kad „Raktuose“ viskas išmąstyta, įsijausta į šventraštinę gelmę, įglaudinta į anų laikus ir vietas. „Raktai“ liudija autorių eruditą su talentu ir įkvėpimu. Lygiai taip pat negalėtum nepacituoti kun. S. Ylos žodžių apie Naujojo Testamento „Rakto“ prasmę: „…Kristus plėtė senąjį akiratį, tikslino, o kai ką keitė, ypač tas klaidžias sampratas, įsibrovusias laiko tėkmėje. Dievo pokalbis vienoje tautoje buvo skirtas visoms tautoms, ir tai turėjo būti perduota laikui atėjus. Buvo tačiau neišvengiama, kad toji tauta nesutapatintų šio Lobio su savimi, nepersmelktų jo savomis spalvomis, nesuprimityvintų paties Dievo, kaip reiklaus ir kerštingo Jahvės. Kristus apvalė senąjį Lobį nuo žmogiškų įsravų ir įpareigojo apaštalus skelbti Meilės Dievą. Skelbti visoms tautoms ir jas krikštyti.“
Ko moko Amžinojo Tėvo laiškas – Senasis Testamentas?
„Apvaizda mane visą gyvenimą ruošė savais tikslais“, – ne kartą prel. A. Rubšys yra ištaręs šią frazę. Ir iš tiesų, kai 1990 m. kovo 6 d. Lietuvos vyskupų konferencijos įgaliotas Ekscelencija Paulius A. Baltakis OFM pavedė jam versti Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų į lietuvių kalbą, įdirbis buvo didžiulis, įvairiapusė patirtis irgi, galima sakyti, milžiniška. Kalbėdamas apie savo didįjį darbą, opus magnum, prel. A. Rubšys yra sakęs, kad vertėju būti jį pirmiausia pastūmėjo vyskupas Pranas Brazys MIC, sakydamas: „Vyrai, broliai, Dievo Žodžio reikia mūsų kalba.“
Dirbdamas pamatė, kad labai praverčia dėstytojo patirtis, kelionės, archeologinės ekspedicijos, kalbų mokėjimas. Dvejus su puse metų truko „Pranašų knygų“ vertimas. Pranašai, pasak prelato, yra labai poetiški. Žemaitiškai jie nekalba. Jie kalba hebrajiškai. Paprašytas pakomentuoti, ką jam pačiam, kaip katalikų dvasininkui, reiškia pranašai, aiškino: „Pranašai – Dievo tautos sąžinė. Pranašai praneša, kad Dievas yra ir kuria dabar, nes yra pašauktas iš Dievo šaukti žmogų apsispręsti dabartyje, kuriant ateitį kartu su Dievu… Istorija – dviakė, įvykiai turi ir datą. Savyje įvykis aklas, o žodis savyje – tuščias… Pranašai žodžiu iš Dievo nusako įvykio prasmę. Jie reiškėsi pervartos ir lūžių – istorinių suiručių – metais. Pranašai primygtinai kalba apie poreikį klausytis ir grįžti prie Kūrėjo, kviečiančio kūrinį priimti savo trapų, bet orų žmogiškumą be perstojimo judančioje nuosprendžio kryžkelėje.“
Susitikus su Senojo Testamento vertėju prel. A. Rubšiu rūpėjo paklausti, ar vertimas leido iš naujo perskaityti ir išgyventi tekstą. Kuo prasminga tokio didžiulio darbo patirtis? „Vertimas davė labai daug. Anksčiau prasmę mačiau žodžiuose, dabar ją girdžiu, – kalbėjo prelatas. – Atsimenu, jog, ieškodamas tikslesnio sąvokos atitikmens, jas net sapnuodavau. Būdavo, atsikeli naktį ir eini prie kompiuterio įrašyti, kad kitą dieną nepamirštum. Daug yra vietų, kurias ėmiau suprasti kitaip. Ypač tas, kur kalbama, kas yra Dievas, kas yra žmogus, koks yra jų santykis. Hebrajų kalba nėra tokia sudėtinga kaip graikų, iš jos versti lengviau. Sunkiau išversti terminus: archeologijos, faunos, floros, brangakmenius. Pasitaikė ir daugiau atvejų, kai sunku buvo rasti žodžius, kurie apimtų visus prasmės atžvilgius. Juk yra daugybė niuansų, kuriuos perteikiant reikia ir atsakomybės. Net ir nežinau, kiek sykių versdamas esu sugriovęs Šventovę. Išverti, griauni, vėl iš naujo verti. Dievo žodis labai taiklus ir dalykiškas, bet nerodo perdėto mandagumo. Apskritai hebrajų kalba labai stipri, aštri, tiesi kaip dviašmenis kalavijas. Šv. Raštas kalba vaizdais, o mūsų, lietuvių, kalba savo dalyviais, pusdalyviais, padalyviais duoda veiksmui sparnus. Norėta perduoti vaizdinius, nenusikalstant ir mūsiškiam veiksmažodžiui.“
„Iš praeities mes semiamės ateitį, – pabrėžė prel. A. Rubšys, kalbėdamas apie Senąjį Testamentą, – juk įvykių srautas reikalauja gilesnės prasmės. To moko Šventasis Raštas – Tėvo laiškas, kuriuo jis žmogų kviečia dabar dalyvauti kuriant ateitį.“
Ir vis dėlto nemažai krikščionių nesugeba Senojo Testamento priimti. Kaip jį suprasti šiuolaikiniam žmogui? „Dievas ėjo į tokią žmonių istoriją, kokia ji buvo, – aiškino prelatas. – Ėjo ir eina pas tokį žmogų, koks jis yra. Nėjo gelbėti teisiųjų, bet ėjo gelbėti tų, kurie buvo patekę į bėdą, o kartu pasirengę išgirsti Dievo atėjimą. Dievo žodis skamba papiktinamai, jei dabarties žmogus apie Abraomą ir Izaoką galvoja pagal savo supratimą. Bet jeigu pasakai, kad Jokūbas buvo gudragalvis sukčius, tačiau Dievas, nepaisant visko, jį pasirinko, tampa aišku, jog Senasis Testamentas labai dalykiškai ir tikroviškai kalba apie mūsų bėdas. Naudojami seni pavyzdžiai, tačiau ir mūsų laikų žmogus toks pat gobšus, trapus, ieškantis atramos. Senasis Testamentas ir paguodžia, nes parodo, kad Dievas yra labai santūrus. Žinoma, jei žmogus bando savo dabartines nuostatas perkelti į anuos laikus, manydamas, kad jis padorus, o anie – nedorėliai, tai Senasis Testamentas jam nieko nepadės. Bet jeigu prisipažįsta esąs silpnas, tai atranda nuostabią vilties knygą.“
Viltis yra tokia jausena, kuriai reikia drąsos
„Dievas juokiasi“ arba „Dievas pyksta“, – išsprūsdavo atlaidžiu šypsniu lydimi prel. A. Rubšio žodžiai. Ir tai, kaip pamoksle sakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, rodė be galo jo artimą ryšį su Dievu: „Pamaldumas, nuoširdi meilė, mokslininko uolumas ir begalinis nuoširdumas tarsi praskleidė Apreiškimo paslapties šydą ir jis sugebėjo pamatyti Dievo veidą.“ Turėdamas didžiulę pedagoginio darbo patirtį užsienyje, prel. A. Rubšys neatsisakė talkinti ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. 1994–2002 m. Šventojo Rašto disciplinas dėstė ne tik Vilniaus, bet ir Telšių kunigų seminarijose, VDU Katalikų teologijos fakultete, Vilniaus pedagoginio universiteto Tikybos katedroje, buvo išrinktas VDU Senato nariu.
Ne vienas, studijavęs teologiją, yra prisipažinęs, kad didelė laimė buvo sutikti dieviškųjų savybių turintį, kilnios dvasios žmogų prel. A. Rubšį. Pasaulinio garso, plačios erudicijos mokslininkas su kiekvienu kalbėdavo kaip lygus su lygiu, pagarbos vertu Dievo vaiku. Žinant, kokia atšiauri buvo posovietinė net bendražmogiškoji erdvė, toks profesoriaus elgesys buvo retas, tačiau nepamirštamas dalykas. O ir pats prelatas yra sakęs, kad „dėstymas – tai buvo maloni atgaiva“. Vertimas pririša prie stalo, dėstymas – įdomus nuotykis.
Trumpam grįžtant į jaunystės metus, reikėtų priminti, kad baigęs studijas kun. A. Rubšys dėstė Šv. Raštą, Bažnyčios istoriją, hebrajų, graikų ir kitas kalbas San Diego kunigų seminarijoje. 1959 m. Niujorko Manhateno kolegijoje buvo išrinktas Šv. Rašto ir biblinių kalbų profesoriumi, kur dirbo iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Jo paskaitomis domėjosi studentai iš musulmoniškų kraštų, viso pasaulio krikščionys ir žydai. Vienu metu prelato paskaitas lankė net 18-os tautybių studentai iš 40-ies pasaulio valstybių. Tarp jų buvo įvairiausių profesijų žmonės: būsimieji gydytojai, mokytojai, inžinieriai, ekonomistai.
„Pasaulį laikau Dievo pasauliu, ir jame yra daug žmonių, daug tautų, daug tikėjimų, – rašė prel. A. Rubšys. – Visi kopia į Dievo kalną. Žydai, krikščionys, musulmonai – jie ypatingi, nes turi tokią savimonę, kad Dievas juos prašnekino. Dievas sakė žydui Abraomui: „Aš tave myliu“, Jėzus mums sakė: „Dievas tave myli“, Mahometas sakė arabams: „Alachas jus myli.“ Yra trys religijos, kurios labai svarbios pasauliui, nes jos išreiškia istorinį požiūrį. Dieviškoji meilė turi daug veidų. Visi žmonės trokšta ir ieško teisingumo. Visi dorieji žmonės žino: užjausk savo artimą, nedaryk jam to, kas tau pačiam nepatinka. Iš esmės Dievo samprata lieka ta pati ir judėjams, ir musulmonams, ir mums. Dievas mus prašnekino žodžiu, naudodamas senus pavyzdžius. Taigi iš praeities mes semiamės ateitį.“
Paklaustas, kokią dabartį rado ir kokią ateitį mato po daugelio metų sugrįžęs į Lietuvą, prelatas pastebėjo, kad visuomeninis Lietuvos gyvenimas prilygsta gyvenimui dykumoje: „Dykumos nuotaika Lietuvoje reiškiasi šiurkščiu pomėgiu ieškoti sau naudos artimo kaina. Bet ne visi jaunuoliai ir jaunuolės, kuriuos teko sutikti seminarijose ir universitete, nusivilia ir nuleidžia rankas. Turėjau laimės sutikti narsuolių, kurie sielojasi dėl savo krašto ir su entuziazmu rengiasi tapti kunigais, mokytojais, mokytojomis… Siekiant perduoti Gerąją Naujieną artimui, reikia pačiam išmokti būti gerąja naujiena.“
Prieš 25-erius metus, 1998-ųjų spalį, aplankius prel. A. Rubšį, pažintis prasidėjo džiaugsminga tonacija. Nuostabu, kad savo kunigystės 50-metį galėjo švęsti Lietuvoje, kad su gimtinėje likusiais artimaisiais galėjo dalytis sukauptais dvasiniais turtais. Papasakojo, kad dar tebegyvena susitikimo su Kauno rašytojais įspūdžiais: pajuto didelę, anot jo, kuriančių žmonių atvirybę Dievo žodžiui. Prisipažino, kad sulaukęs kvietimo į kurį nors akademinio jaunimo, ateitininkų ar skautų sambūrį, atidėjęs net svarbų reikalą, skuba į susitikimą. Pamatys būsimų tėvynės kūrėjų smalsias žiburiuojančiais akis, pajus bendru ritmu plakantį širdies jaudulį, išgirs nerimastingas mintis. Ir būtinai į kiekvieną pateiktą klausimą atsakys, atsargiai vesdamas mintijimo, giluminio mąstymo keliu. Ir kiekvienam jį prašnekinusiam skirs tiek dėmesio ir laiko, jog atrodė, kad niekur nė neskubėtų.
Auštant XXI amžiui, visuomenei liberalėjant ir vis labiau kerojantis individualizmui, kankinamai ieškant savojo gyvenimo tikslo ir prasmės, buvo labai aktuali autoriteto problema. Kaip ją gvildeno prel. A. Rubšys?
„Autoritetas yra svarbus kaip fizinis alkis ar troškulys. Didžiausia vertybė – daryti gera, vengti blogio – yra žmogaus širdies poreikis, šeimos poreikis. Svarbu, kad žmogus pajustų tą autoritetą savo širdyje, savo šeimoje, nes visuomenę valdo ekonomika, politika. Dešimt Dievo įsakymų ir yra šeimos bei žmogaus širdies, sąžinės imperatyvas. Daryk gera, venk pikta – labai stiprus moralinis imperatyvas. Pagal postmodernistinę visuomenės mąstyseną yra daug tiesų, bet nėra vienos, todėl kur du lietuviai – ten trys partijos. Tad reikia neužmiršti, kad sąžinė yra autoritetas, todėl ji nuolat privalo būti puoselėjama“, – yra sakęs.
Labai aktualus buvo ir kito drąsaus jaunuolio pateiktas klausimas: „Esat sakęs, kad istorija – tai staklės, kuriomis audžia Dievas. O kaip tas audimas, ta dabartinė Lietuvos istorija Jums atrodo žvelgiant iš šalies?“
„Daug pykčio dabar yra Lietuvoje, labai daug pykčio, – tą vakarą kalbėjo prelatas A. Rubšys. – Ir labai maža drąsos. Žmonės mato pikta, blogį ir labai pyksta. Ir teisingai, nes matant blogį nepykti neįmanoma. Bet labai trūksta drąsos, apsisprendimo. O viltis yra tokia jausena, kuriai reikia drąsos. Viltis yra pyktis ir drąsa, – taip sako šv. Augustinas. Tačiau Dievo staklės yra prasmingos, nes Dievas nenori sunaikinti. Jis nori išvaduoti žmogų iš jo paties spragų, taip pat ir tautas iš jų klaidų. Lietuva yra laisva ir bus laisva, jeigu norės… Šventasis Raštas liudija, kad neužteko gimti izraeliečiu, reikėjo tokiam tapti. Ir lietuviu neužtenka gimti, reikia norėti lietuviu būti. Tapti izraeliečiu reiškė perimti šventąjį tikėjimo kraitį… Ką reiškia tapti lietuviu? Kaip reikia tapti lietuviu? Perimant savo tautos religinį ir tautinį kraitį – religinis kraitis puoselėja žmogaus visuotinumą, o tautinis duoda savitumą – „stuburkaulį“ asmeniui… Vargas ir kančia mūsų tautos istorijoje subūrė tautą ateičiai. Beje, vargas ir kančia gundo nuleisti rankas ir nustoti vilties tikėti Dievu – Ateities ir Staigmenos Viešpačiu. Laikas jau pajusti, kad dabartis kreipiasi į šių dienų jaunąją kartą su iššūkiu tikėti Ateitimi…“
Prel. A. Rubšio Senojo Testamento vertimas tapo pagrindu didžiosios Šventojo Rašto knygos, kurią 1998 m. Vilniuje išleido Lietuvos vyskupų konferencija. Tai buvo monumentalus darbas, nes pirmą kartą viena knyga išleistas ištisas Šventasis Raštas lietuvių kalba – Naujasis ir Senasis Testamentas – abu versti iš originalių kalbų.
Kartą, paklaustas, kaip prel. A. Rubšys trumpai aptartų Šventąjį Raštą, atsakė: „Ar galima visapusiškai aptarti tikėjimą, viltį, meilę, atleidimą? Ar galima visapusiškai aptarti žmonijos ir pavienio žmogaus vingius į prasmę ir laimę? Šventasis Raštas yra Dievo atsiminimai apie jo rūpinimąsi žmogumi bėdoje ir žmogaus prasmės bei laimės ilgesį – ieškojimą… Mūsų tauta myli Šventąjį Raštą – Dievo Žodį. Kas galėtų visapusiškiau išreikšti Dievo Žodžio pagrindinę temą – Dievo rūpinimąsi žmogumi, – kaip lietuvių pakelės Rūpintojėlis!“
