Sovietų valdžios metais (1944-1990 m.) pogrindyje leista lietuvių spauda – svarbi šio laikotarpio knygos istorijos dalis. Ji iki šiol nėra tyrinėta. Pogrindžio spaudos (pogrindžio leidinių) (1) tyrinėjimai padeda nuodugniau atskleisti XX a. antrosios pusės knygos raidą, pasipriešinimo komunistinei ideologijai ir katalikiškos kultūros sklaidos ateistinėje valstybėje fenomeną. Apie bendras pokario spaudos raidos tendencijas, bibliocidą krikščioniško kultūros paveldo naikinimą rašė ne vienas autorius: pavyzdžiui, apie bibliocidą rašė Vygintas Pšibilskis, apie bibliogenocidą- Klemensas Sinkevičius, apie knygų naikinimą pokaryje – Valerija Vilnonytė, apie Glavlito veiklą – Liudas Truska, Vanda Stonienė, Arvydas Pacevičius ir kt.

Remdamasis aptariamo laikotarpio spaudos tyrimo medžiaga, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) yra išleidęs kunigo Deimanto Brogio pogrindžio spaudos rinkinio katalogą. (2) Šiuo leidiniu pradedama bibliografinių priemonių registruojančių slapta leistus ir platintus leidinius, serija. 1999 m. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete straipsnio autorė apgynė diplominį darbą tema „Kun. P. Račiūno pogrindinės spaudos rinkinio katalogas”, kuriame suregistruotas 921 pogrindžio leidinys. Šis straipsnis yra parengtas diplominio darbo pagrindu. Straipsnio tikslas – apžvelgti vieno iš pogrindžio veikėjų kunigo Prano Račiūno sukauptą pogrindžio spaudos rinkinį, saugomą Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – VU B RS) Prano Račiūno asmens fonde (F 187), tos spaudos gaminimo bei platinimo priežastis, procesą ir sąlygas.
1940 m. Lietuvą okupavus sovietų valdžiai, tais pačiais metais prasidėjo ir bibliocidas, arba organizuotas, kryptingas ir masinis komunistinės ideologijos neatitinkančių knygų naikinimas. Jis ypač sustiprėjo 1944-1953 metais. Iš bibliotekų, visuomeninių organizacijų valstybinių įstaigų buvo konfiskuojamos knygos, kurios neatitiko tuometinės ideologijos. Tos knygos buvo tiesiog naikinamos, vežamos į popieriaus fabrikus kaip makulatūra. Daugiau kaip pusę konfiskuotų knygų sudarė religinė, katalikiškoms ar kitoms krikščioniškoms konfesijoms priklausiusių leidyklų produkcija, bažnyčių vienuolynų, draugijų, švietimo įstaigų rinkiniai.
Pagal sovietinį modelį, Katalikų Bažnyčia turėjo būti tik kulto tarnautojų organizacija, atliekanti apeigas visuomenei, kuri dar neatsikračiusi religinių prietarų. Dvasininkijos ir visuomenės, Bažnyčios narių tarpusavio bendravimas ne religinių apeigų metu buvo netoleruojamas. Tai turėjo įtakos ir religinės spaudos cirkuliavimui visuomenėje, Bažnyčios išėjimo į masinę spaudą galimybėms. Stalininio teroro metais buvo uždrausta religinio turinio spaudinių leidyba.
Mirus J. Stalinui, sovietų valdžia ėmėsi „prijaukinti” Katalikų Bažnyčią; tuomet tapo įmanoma, nors ir labai ribojama, legali religinės spaudos leidyba. 1955-1960 m. Lietuvoje legaliai buvo išspausdinta 65 tūkst. egz. maldynų, 29 tūkst. egz. kalendorių ir 1 tūkst. egz. liturginės literatūros kunigams (3). Bet vis tiek išliko sovietų valdžios nuostata riboti visuomenės ėjimą į religinį diskursą. Tokia religinė spauda buvo laikoma viena pavojingiausių religinės propagandos priemonių.
Kai 1961-1965 m. tuometinė valdžia atsisakė Katalikų Bažnyčios „prijaukinimo” politikos, prasidėjo naujas puolimas prieš religiją apskritai. Oficialiai nebuvo leista spausdinti religinės literatūros. Tik vykdant Vatikano susirinkime priimtą liturginę reformą, pavyko legaliai išleisti keletą liturginių knygų lietuvių kalba.
Nors sovietų valdžia ir taikė kai kurių nuolaidų religinės liturginės literatūros leidybai, bet Lietuvoje jos labai trūko. Tuomet buvo ieškoma būdų, kaip padaryti, kad žmonės ir patys dvasininkai galėtų naudotis tokia literatūra.
Religinės lektūros spragą stengėsi užpildyti rankraštiniai, mašinėle ar dauginimo aparatais dauginami ir nelegaliai platinami religiniai apmąstymai, pamokslų rinkiniai ir kiti panašaus turinio pogrindiniai leidiniai. Nelegali religinė spauda egzistavo nuo pat pokario metų, o ypač jos pagausėjo po 1958 metų. Tokios spaudos leidimo organizatoriai buvo dvasininkai. Pirmiausia kunigai stengėsi platinti masinės paklausos mažos apimties leidinius (maldynus, maldaknyges), religinę, krikščionišką filosofinę literatūrą. Lygiagrečiai platino poezijos rinkinius. Taip pat buvo spausdinami ir ne religinio turinio leidiniai. Pavyzdžiui, V. Andziulis, vienas iš pogrindžio spaudos gamintojų, spausdino tokias knygeles kaip „Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingais Lietuvai 1939-1940 metais”, kuri vienu leidimu buvo išspausdinta 1 tūkst. egz. tiražu, o kitu – 4 tūkst. egz., K. Genio „Ugnies kryžius”, A. Damušio „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai 1939-1949 m. ” (išspausdinta 2 tūkst. egz.), K. Paltaroko „Tikybos pirmamokslis” (ši knyga pasirodė 32 tūkst. egz. tiražu) (4).
Pogrindyje buvo leidžiama ir religinė periodinė spauda. Pirmasis jos etapas prasidėjo dar vokiečių okupacijos metais (1941-1944 m.), antrasis apėmė sovietinės okupacijos laikotarpį (1944-1990 m.). Nuo 1944 iki 1953 metų ėjo apie kelios dešimtys pogrindžio periodinių leidinių. Jie buvo leidžiami iki Sąjūdžio susikūrimo (1988 m.).
Iš viso religinės periodinės spaudos buvo išleista apie 20 pavadinimų (5). V. Skuodžio skaičiavimais, jų būta ne mažiau kaip 16 pavadinimų (6). Iš Sovietų Sąjungos respublikų Lietuva šiuo požiūriu užėmė pirmą vietą. Ėjo du pagrindiniai pogrindžio periodiniai leidiniai: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika” (toliau – „LKB kronika”), leista nuo 1972 m., ir „Aušra”. Šie periodiniai leidiniai išsilaikė iki pat Sąjūdžio susikūrimo. Taip pat pasirodydavo ir kitų pogrindžio periodinių leidinių.
Pogrindžio spaudai gaminti buvo įrengiamos slaptos spaustuvės, konspiraciniai butai. Netoli Kauno, Salių kaime, gyvenantis V. Andziulis po savo namu buvo įrengęs tikrą spaustuvę. Įėjimas į j ą buvo šalia namo esančiame šiltnamyje. Patekti į tas slėptuves ir butus nebuvo paprasta. „Negalima buvo laikytis jokios sistemos, jokio periodiškumo, jokio numatyto maršruto. Kiekvieną mašiną ir kiekvieną žmogų reikėjo laikyti potencialiu sekliu ir atitinkamai elgtis” (7).
Daugiausia knygas rašė, iš kitų kalbų vertė, redagavo kunigai. Pagrindiniai jų pagalbininkai ir tokio turinio literatūros gamintojai buvo artimiausi jiems žmonės, dažniausiai nelegaliai vienuolišką gyvenimą gyvenusios moterys. Jos gautus rankraščius perspausdindavo mašinėle, atlikdavo korektūrą, o kartais ir redaguodavo tekstus.
Pogrindžio spauda paprastai buvo dauginama mašinėle. Jei popierius, ant kurio spausdindavo, būdavo plonas (pvz., pergamentinis), iš karto buvo galima pagaminti apie 8 egzempliorius (8). Dauginta ir fotografavimo būdu bei dauginimo aparatais. Taip pat buvo žmonių, kurie pagamindavo kietus viršelius ir tuos leidinius įrišdavo.
Pogrindžio spauda buvo platinama tarp kunigų ir tikinčiųjų. Tie, kurie gaudavo tuos leidinius, jei galėdavo, juos padaugindavo ir perduodavo kitiems. Tokiu būdu ši spauda ir plito. Tačiau kunigų būta visokių. Dalis iš viso neužsiėmė tokia veikla, dalis buvo saugumo informatoriai.
Vienas iš kunigų, rengusių ir platinusių pogrindžio spaudą buvo Pranas Račiūnas (9). Jis gimė 1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje. Baigęs pradinę mokykl ą 1929 m. įstojo į Marijampolės marijonų gimnaziją. 1936 m. P. Račiūnas įstojo į Marijonų vienuoliją. Taip pat lankė filosofijos kursus, studijavo Kaune, Teologijos fakultete.
P. Račiūnui buvo suteiktas bažnytinės teisės licenciato laipsnis. 1943 m. gegužės 2 d. Kauno Jėzuitų bažnyčioje vyskupas Vincentas Brizgys įšventino j į kunigu. Iki 1949 m. dirbo Varėnoje, Panevėžyje ir Kaune.
Kunigas Pranas Račiūnas aktyviai reiškėsi bažnytinėje veikloje. Ta veikla nebuvo saugi, nes kunigas buvo ignoruojamas dvasininkas, o j o skleidžiamos pažiūros, idėjos ir įsitikinimai neatitiko tuometinės valstybinės ideologijos.
Pokario metais kunigai buvo nuožmiai persekiojami, todėl labai daug jų pateko į lagerius, o kai kurie buvo nužudyti. Keli šimtai kunigų buvo areštuoti ir nuteisti keliariems metams kalėti. To neišvengė ir kunigas P. Račiūnas. 1949 m. už pogrindžio spaudos gaminimo organizavimą ir platinimą buvo nuteistas 35 metams, bet iškalėjo 16 metų Vorkutos, Intos, Taišeto (Rytų Sibiras) ir Mordovijos lageriuose.
Nors ir būdamas nelaisvėje, per tarpininkus perduodavo informaciją Vatikanui apie Bažnyčios persekiojimus, dirbo ir kūrybinį mokslinį darbą. Jo studijų sritys buvo asketika, moralinės ir bažnytinės teisės klausimai, Lietuvos Bažnyčios istorija. Ypač daug P. Račiūnas nuveikė nelegaliai siųsdamas religinę literatūrą į Lietuvą iš tremties ir įkalinimo vietų. „Jis parašė ir persiuntė į Lietuvą 6 tomus, susidedančius iš atskirųrankraščių…” (10).
Sugrįžęs 1966 metais P. Račiūnas pradėjo kunigauti Gerdašiuose, netoli Druskininkų. Vėliau dirbo Paluobiuose (Šakių raj.), Alytuje, Maskvos Š v. Liudviko bažnyčioje, Tabariškėse. Kunigo veikla neapsiribojo tik savos parapijos gyvenimu. P. Račiūnas buvo kviečiamas į kitas parapijas sakyti pamokslų atlaiduose ir rekolekcijose,
rūpinosi misijomis Ukrainoje, Armėnijoje, Vidurinėje Azijoje, Sibire. Jis palaikė ryšius su Estijos ir Latvijos katalikais. Ilgą laiką ėjo Lietuvos marijonų kongregacijos provinciolo pareigas. Be to, kunigas P. Račiūnas buvo Vilkaviškio vyskupo konsultantu. Aktyviai dalyvavo Sąjūdyje. Lietuvos žemės ūkio akademijoje dėstė krikščioniškąją etiką, dirbo su vaikais mokykloje, Lietuvių katalikų mokslų akademijoje vadovavo teologijos sekcijai.
Sugrįžęs į Lietuvą, kunigas P. Račiūnas parengė daugiatomį veikalą „Sielos kultūra”, dvitomius „Šeimos gyvenimo kultūra” ir „Lietuvos vyskupijų istorija”, parašė daugiatomį darbą „Lietuvos ir jos Bažnyčios istorija” bei parengė Marijonų vienuolijos statutą. Kunigas P. Račiūnas parengė ir išleido knygą „Mūsų švyturiai”, kurioje pateikė 150 žymiausių Lietuvos asmenų biografijas, ir tris eiliuotos kūrybos rinkinius, skirtus vaikams bei jaunimui. Taip pat parašė daug kitų smulkesnių darbų įvairiais klausimais bei pamokslų.
Kunigas P. Račiūnas buvo vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” sumanytojų ir nuolatinis jos bendradarbis, redagavo „Aušrą”.
Daugėjo parapijų be kunigų, kadangi būta įvairių suvaržymų norintiems įstoti į kunigų seminariją, ribotas klierikų skaičius. Tai paskatino rengti kunigus pogrindinėje seminarijoje (11). Kunigas P. Račiūnas buvo vienas iš pagrindinių pogrindinės kunigų seminarijos prie Marijonų vienuolijos kūrėjų ir vadovų. Ši seminarija iki Atgimimo parengė 25 kunigus, kai kurie iš jų dabar dirba Lietuvoje. Be to, kunigas P. Račiūnas buvo ir slaptų moterų vienuolijų kuratorius, jų dvasinis vadovas (12).
Kunigo P. Račiūno vidaus ir užsienio ryšiai buvo labai platūs. Sovietiniais metais porą kartų jam teko lankytis Amerikoje ir Romoje. Lietuvai išsivaduojant iš okupacijos, aplankė Italiją Be to, kunigas P. Račiūnas buvo išvykęs į Lenkiją Vokietiją, Švediją, Angliją, Portugaliją ir Vengriją. Tai buvo dalykinės kelionės.
Nuo 1976 m. kunigas P. Račiūnas palaikė ryšius su Vilniaus universiteto (toliau- VU) vadovybe. Kartkartėmis VU bibliotekai perduodavo vertingų ir retų leidinių bei rankraštinės medžiagos. 1989 m. VU bibliotekos Rankraščių skyriuje buvo įkurtas Prano Račiūno asmens fondas (F 187). 1997 m. miras kunigui P. Račiūnui, tais pačiais metais visas jo archyvas buvo perduotas VUB RS. Šiame archyve tarp visų dokumentų buvo ir apie 1000 egzempliorių pogrindžio leidinių.
Kunigo P. Račiūno pogrindžio spaudos rinkinį sudaro religinė ir pasaulietinė literatūra. Absoliuti dauguma šios medžiagos yra religinio turinio. Tai leidiniai, aiškinantys tikėjimo tiesas, gvildenantys dvasinio gyvenimo, kunigystės pašaukimo problemas, aprašantys mistinius reiškinius, liturgines apeigas, jų prasmę ir svarbą.
Yra nemažai pamokslų ir rekolekcijų kunigams, vienuoliams bei knygų pasauliečiams. Nemažą dalį savilaidos leidinių sudaro grožinė kūryba (J. Gliaudos, V. Plūduonio veikalai, M. Lakrimos, R. Pakalnytės poezija ir kt.), daugiausia religinė poezija. Tai darbai, skirti krikščioniškojo gyvenimo ugdymui – krikščioniško gyvenimo pagrindams, asketikai, sielos kultūrai. Dalį pogrindžio spaudos sudaro filosofijos ir psichologijos (P. Girniaus, A. Maceinos, A. Paškaus ir kt. veikalai), pedagogikos (S. Šalkauskio, A. Maceinos ir kt. darbai), liturgikos, Šv. Rašto vadovėliai ir knygos. Yra leidinių kuriuose rašoma apie Bažnyčios šventuosius (šv. Teresę, šv. Kazimierą, Joną Paulių II, Mykolą Giedraitį, A. Bobolą, Šarbelį Maklufą ir kt.), nagrinėjamas j ų dvasinis palikimas. Nemažai darbų skirta ir žymių žmonių biografijoms (prelato T. Brazio, arkivyskupų J. Matulaičio ir T. Matulionio, palaimintojo M. Giedraičio, vyskupo Z. Lozinskio, S. Šalkauskio ir kt.), atsiminimams (kun. J. Aleksos, J. Labuko, V. Dvaranausko, P. Karevičiaus, V. Staugaičio ir kt.) bei dienoraščiams (J. Zdebskio, E. Spirgevičiūtės, Lazdynų Pelėdos ir kt.). Čia galima aptikti leidinių su Lietuvos katalikų bažnyčių dvasininkų sąrašais, Marijonų vienuolijos sąrašus, įstatus, Romos popiežių raštus. Kituose leidiniuose nagrinėjami pasaulėžiūros klausimai, mokslo ir religijos santykis (J. Prunskio ir kt. veikalai). Taip pat yra dalis kunigo Jono Gribulio (Vitalio) raštų j o paties perduotų kunigui P. Račiūnui ir šio pakartotinai perspausdintų bei išleistų. Keletas darbų skirta įžymių asmenų sukaktuvėms (gimimo ar mirimo) paminėti: prelato Pranciškaus M. Juro 85-erių metų sukakčiai, prelato Mykolo Krupavičiaus gimimo 100-iui, šv. Kazimiero mirties 500-ųjų metų jubiliejui ir kt.
Šiame rinkinyje yra ir pogrindžio periodinių leidinių: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika” , „Perspektyvos” , „Dievas ir Tėvynė” , „Gyvoji bažnyčia” , „Kalba Motina”, „Meilės žodis” , „Polemika” , „Rūpintojėlis”, „Tautos ateitis”, „Tiesos kelias” ir „Viltis”.
Daugumoje originalių darbų nenurodomas autorius arba pasirašoma slapyvardžiu, asmenvardžio inicialais. Rinkinyje yra daugiau užsienio nei lietuvių autorių darbų. Tik išsamiau patyrinėjus galima sužinoti, ar užsienio autoriai dvasininkai, ar pasauliečiai.
Beveik visi leidiniai yra mašinraščiai, daugiausia ne pirmi, o antri, treti ar kiti egzemplioriai. Taip pat yra leidinių, daugintų fotografavimo būdu ar dauginimo aparatais. Kalbine prasme ši spauda įvairi. Be lietuviškų, yra leidinių anglų, rusų, lenkų, lotynų ir armėnų kalbomis kopijų. Beveik visi pogrindžio leidiniai įrišti ar susegti į kartoninius ar polietileninius viršelius.
Registruojant šiuos pogrindžio leidinius, susidurta su j ų kopijavimo chronologinių ribų, vietos, egzemplioriškumo nustatymo problemomis. Dėl šių priežasčių sunku nustatyti, kiek buvo išplatinta lietuvių kunigų ir pasauliečių bei kiek kitų autorių darbų. Tiksliau egzempliorių skaičių galima nustatyti, jei leidinys išspausdintas pergamentiniame popieriuje.
Šio pogrindžio spaudos rinkinio kaupimo ir saugojimo sąlygos bei aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Sovietinės valdžios metais dvasininkas negalėjo kaupti tokios literatūros, kuri atitiko jo pažiūras. Todėl kunigas R Račiūnas, nuolat būdamas saugumo akiratyje, vengė laikyti savo namuose pogrindžio spaudą, o ypač periodinę.
Galima teigti, kad kai kuriuos pogrindžio leidinius kunigas P. Račiūnas gavo dovanų iš kunigų T. Valkano ir R. Pukenio, nes tvarkant pogrindžio spaudą buvo rasta leidinių su dedikacijomis kunigui P. Račiūnui. Jis gaudavo slaptųjų leidinių ir iš kitų kunigų bei vienuolių. Tuos leidinius padauginęs, kunigas P. Račiūnas galbūt pasilikdavo neišplatintus egzempliorius. Tikriausiai jis turėjo ir savo paties rašytus ar verstus pogrindžio leidinius. Galbūt tik pastarąjį dešimtmetį pogrindžio spaudą kunigas P. Račiūnas laikė klebonijose, kuriose dirbo, nes visa archyvinė medžiaga buvo atvežta į VUB RS iŠ kunigo P. Račiūno klebonijos Tabariškėse (Vilkaviškio vyskupija).
Kunigo Prano Račiūno pogrindžio spaudos rinkinyje, saugomame Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje Prano Račiūno asmens fonde (F 187), dabar yra 939 egzemplioriai pogrindžio leidinių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras taip pat yra suregistravęs šio kunigo surinktas knygas.
Bet tai – tik darbų pradžia.

1. Pogrindinis leidinys – tai leidinys, išleistas nesilaikant spaudos įstatymų arba uždraustas cenzūros
   ir teismo, bet slapta platinamas. Žr.: Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1998, p. 271.
2. Kun. Deimanto Brogio pogrindžio spaudos rinkinio katalogas. Sudarė D. Akstinas ir I. Griškonytė. Kaunas, 1997. 47 p.
3. STREIKUS, A. Religinė spauda sovietinio totalitarinio režimo sąlygomis 1953-1967 m. Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, 1998, t. 12, p. 150.
4. MARKEVIČIUS, V. Katakombų spaustuvininkas. Kaunas, 1998, p. 2, 3.
5. Ten pat.
6. Iš pokalbio su V. Skuodžiu jo namuose Vilniuje 1999 m. gegulės 7 d.
7. PLUMPA, P. Pogrindžio spauda. 15: Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Т. II. Vilnius, 1997, p. 390.
8. Iš pokalbio su V. Skuodžiu jo namuose Vilniuje 1999 m. gegužės 7 d.
9. Kunigas jubiliatas Pranas Račiūnas MIC (1919-1943-1997). 15: Katalikų kalendorinis žinynas. Sudarė: Dalė Šmcrauskaitė, Aurelija Pcrcdnytė, Rūta Pociūtė. Vilnius. 1998, p. 284-286; SKUODIS, V. Kunigo Pranciškaus Račiūno, MIC rankraštinės-archyvinės medžiagos darbinis aprašas. VUH RS. F. 187.
10. STREIKUS, A. Religinė spauda sovietinio totalitarinio režimo sąlygomis 1953-1967 m. Lietuviu katalikų mokslų akademijos metraštis, 1998, t. 12, p. 155.
11. JAKUBČIONIS, A. Bažnyčios pasipriešinimas 1970-1980 m. Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, 1998, t. 12, p. 162.
12. LAUKAITYTĖ, R. Lietuvos vienuolijos: XX a. istorijos bružai. Vilnius, 1997, p. 145-158.