Šis nedidelis Lietuvos pakraščio miestas prieš 30 metų buvo viena iš tų vietų, į kurią saugumiečiai nukreipė budrias akis. Jie nerimo, stengdamiesi laikotarpio ideologijos girnose sumalti laisvės ir tikėjimo sėjėjus: čia klebonu dirbusį Sigitą Tamkevičių, seseles vienuoles ir jų pagalbininkus. Tačiau grūdai nubiro į gerą dirvą ir duoda neblogą derlių. Prie Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios gausiai buriasi šiandieniniai vaikai, paaugliai, studijuojantis jaunimas ir aktyvia veikla liudija tikėjimą. Išradingai veiklai juos nukreipia seselės vienuolės Bernadeta Mališkaitė ir Onutė Šarakauskaitė.

Jaunimo centro ir parapijos klebono kun. Vytauto Sakavičiaus rūpesčiu, pritarus Vilkaviškio vyskupui R.Norvilai, vasario 20 dieną Kybartuose paminėtos kunigo Virgilijaus Jaugelio mirties 25-osios metinės. Krikščionybės jubiliejaus metais šis tik 32-ejus metus gyvenęs kunigas įrašytas į XX amžiaus kankinių – tikėjimo liudytojų sąrašą.

Minėjimas prasidėjo Eucharistinio Išganymo bažnyčioje šv. Mišiomis, kurioms vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Dalyvavo Vilkaviškio ir Telšių vyskupai Rimantas Norvila ir Jonas Boruta, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis, vyskupijos kunigų seminarijos rektorius Kęstutis Žemaitis ir seminaristai, kunigai jėzuitas Kazimieras Ambrasas, Arūnas Poniškaitis, Šakių klebonas kun. Sigitas Matusevičius, Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos vikaras Mindaugas Martinaitis, Kybartų parapijos klebonas kun. Vytautas Sakavičius. Šv. Mišiose dalyvavo Seimo narys, finansų ministras Algirdas Butkevičius.

Pamokslą pasakė vyskupas J.Boruta. Iškilmingumo šv. Mišių liturgijai suteikė parapijos suaugusiųjų ir jaunimo chorų, choralo grupės giesmės, įprasminanti kun. V.Jaugelio gyvenimo moto atnašų procesija. Po šv. Mišių gausus būrys jų dalyvių, dvasininkų sustojo prie V.Jaugelio kapo pagerbdami jo atminimą malda. Mons. A.Svarinskas apgailestavo, jog dabar Lietuvai trūksta tokių idealistų, koks buvo jaunasis kunigas.

Vėliau renginys tęsėsi žmonių pilnoje Kultūros centro salėje. Susirinkusiųjų žvilgsniai krypo į išradingai papuoštą sceną su kunigo Virgilijaus nuotrauka. Aidinčių varpų dūžius pakeitė paukštelių čiulbesys, muzikos fone tariami Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleivių kompozicijos „Sėjėjas“ žodžiai pagal Evangeliją apie grūdą, beriamą į skirtingą dirvą ir skirtingai įsitvirtinantį bei nevienodai duodantį derlių… Vyresniųjų kybartiečių montaže atsispindėjo prieš 25-30 metų Kybartuose išgyventi įvykiai, kun. V.Jaugelio gyvenimo faktai, jo herojiška laikysena susidūrus su saugumu, išgyvenant savąją kančią.

Kalbėjo vyskupas R. Norvila, prisiminimais dalijosi arkivyskupas S.Tamkevičius (jo kalbą spausdiname 7 puslapyje). Dažną sugraudino tas momentas, kada scenoje, šalia pasipuošusių giedančių bažnyčios jaunųjų choristų, patarnautojų, sustojo ir tie, kurie prieš 20-30 metų, būdami dar vaikai, sukiojosi šioje bažnyčioje prie altoriaus greta savo tuomečio klebono kun. S.Tamkevičiaus, save įvardiję „kovojusiu jaunimu“.

Arkivyskupas ne šiaip sau pasakė, jog kiekvieną kartą atvažiavęs į Kybartus pamiršta savo dabartines pareigas, nuskęsta prisiminimuose. Juk 1975 metais, atvykęs klebonauti į Kybartus, su seselėmis vienuolėmis ir kitais uoliais talkininkais drąsiai gynė tikėjimą, čia kryžiavosi pogrindyje leidžiamos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, platinamos religinės, tautinės literatūrios keliai. Užtat saugumo akys ir ausys buvo ilgai atkreiptos į šį miestelį, o po kunigų A.Svarinsko ir S. Tamkevičiaus arešto, 1984 metais saugumas Kybartuose – pirmą kartą Lietuvoje – panaudojo net televizinę sekimo aparatūrą. Dabar visa tai paskelbta daugelyje leidinių. O tada už tiesos žodį teko daug kam rizikuoti.

„Mes nežinojome ir nesidomėjome, kaip Kybartuose atsirado kunigas Virgilijus, – sakė tuomečio „kovojusio jaunimo“ atstovė Audronė Jūraitė. – Atsirado, kaip ir daugelis pogrindinės veiklos žmonių“. Ji ir jos bendraamžiai – Romas Žemaitis, kun. Antanas Mickevičius prisiminė puikų laiką, praleistą kunigo Virgilijaus draugijoje. Arkivyskupas S. Tamkevičius akcentavo tai, jog jei šiuo metu Kybartuose prie bažnyčios jaunimo buriasi daug daugiau nei kai kuriose kitose Lietuvos parapijose, tai yra ir kun. V.Jaugelio, kuris visu savo gyvenimu liudijo evangelinį radikalumą, nuopelnas.

Virgilijus Jaugelis gimė 1948 m. rugsėjo 9 d. Kaune. Tačiau dar jam negimus šeimą palietė skaudi pokario metų tikrovė. Tėvas buvo nuteistas dešimčiai metų kalėti. Motina liko su vyresniuoju sūnumi Augustinu. Pasaulį išvydusiam Virgilijui nuo pat vaikystės teko patirti badą ir šaltį. Tačiau motina, pakeldama didžiulius išbandymus, sugebėjo įskiepyti savo vaikams tiesos, gėrio siekius, nepalaužiamą pasitikėjimą Dievu.

Virgilijus jaunas pradėjo dirbti paprasčiausius darbus – kroviko, vairuotojo. Tačiau nuo vaikystės jo didžiausia svajonė buvo tapti kunigu. Po to, kai sovietinė valdžia kelis metus jam neleido įstoti į kunigų seminariją, jaunuolis rengėsi pogrindyje. Tiesos siekiantis Virgilijus 1972 metais uoliai rinko parašus po Lietuvos katalikų memorandumu, kuriuo iš sovietinės valdžios buvo reikalaujama tikėjimo laisvės, platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, maldaknyges, religinę ir tautinę literatūrą. Už tai 1974 m. lapkričio 21 d. sovietinis teismas V.Jaugelį nuteisė kalėti. Dveji metai Pravieniškių lageryje kartu su kriminaliniais nusikaltėliais ir dar po to, kai pastarieji jį primušė, jaunuolį visiškai išsekino, o jį kankinusi negalia progresavo ir peraugo į onkologinį susirgimą. 1975 metais kaip nepagydomas ligonis buvo paleistas iš kalėjimo. Virgilijus, nujausdamas, kad jo gyvenimas būsiąs trumpas, visada visiems sakė, jog jam reikia skubėti. Nusilpęs, didžiausių skausmų varginamas neatsisakė savo didžiausio troškimo – aukoti nors vienerias šv.Mišias. Šiek tiek atsigavęs ir sustiprėjęs vaikinas apsigyveno Kybartuose, kur jau klebonavo anksčiau jam pažįstamas kun. S.Tamkevičius. Jo netenkino vien zakristijono pareigos. Jis atkakliai rengėsi kunigystei, kurios šventimus 1976 metais suteikė vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius. Ligos kamuojamas šv. Mišias aukodavo savo kambarėlyje senojoje Kybartų klebonijoje. Galop klebonas surizikavo ir sutiko išleisti jaunąjį kunigą į viešumą. Kybartų parapijos žmonių dideliam nustebimui su kunigo drabužiu aukoti šv. Mišių jis pirmą kartą išėjo 1978 m. lapkričio 1-osios vakare, per Visų Šventųjų šventę.

Prisiminimais dalydamiesi anų laikų šv. Mišių patarnautojai sakė manę, jog kun. Virgilijus juokauja, o mergaitės iki skausmo spaudusios kumščius, kai jis pradėjo sakyti savo pirmąjį pamokslą, kurio iš jaudulio taip ir nepasakė. „Kovojusio jaunimo“ atmintyje iškilo tiek daug prisiminimų, jog specialiai jiems nutarė paskirti kitą laiką – liepos pirmą savaitgalį vėl susirinkti Kybartuose.

Sirgdamas pasižymėjo nepaprastu kantrumu, jį aplankantiems sugebėdavo šypsotis, paklausti apie jų reikalus ir niekada nesiskųsti savo kančia. Visiškai išsekęs jaunasis kunigas mirė 1980 m. vasario 17 d.

Tai, kad kun. V.Jaugelis amžinajam poilsiui atgulė bažnyčios varpinės bokšte, anot S. Tamkevičiaus, „prisidėjo“ ir tuometė valdžia, kuri niekaip nebūtų sutikusi leisti laidoti jį šventoriuje.

Šio renginio svarbiausi organizatoriai – Kybartų parapijos jaunimo centras su gausiais pagalbininkais vaikais ir jaunimu pasirūpino, kad kiekvienas iš salės išeitų nešinas javų varpa su pritvirtintame lapelyje įrašytomis kun. V. Jaugelio prasmingomis sentencijomis. Įteikdami kiekvienam po tokį suvenyrą, įdavė ir viltingą priesaką – kad žmonės savo aplinkos dirvose sodintų ir daugintų, puoselėtų ir skleistų gėrį bei tiesą, tikėjimo šviesą bei Kristaus meilę.

Po renginio visi dar buvo pakviesti agapei. Fojė galima buvo apžiūrėti, pasiskaityti įvairių pogrindinius laikus menančių nuotraukų, tekstų, prisiliesti prie kun. V. Jaugelio asmeninių daiktų. Ateityje tai numatoma eksponuoti visiems prieinamoje vietoje.