Žiūrint iš šalies, o dar labiau pasaulio akimis, sesuo Ada nebuvo ypatingai išsiskirianti iš tikinčių žmonių ar seserų vienuolių. Ji nebuvo žvaigždė, kokias dabar pristato žiniasklaida. Nedidelio ūgio, neišsiskirianti ypatingu išoriniu grožiu, nedrąsi, nesiekianti dėmesio. Ir vis dėlto pačia gerąja prasme ji buvo žvaigždė, į kurią verta gerai įsižiūrėti.
Pirmasis ir pats svarbiausias sesers Ados bruožas buvo jos sielos gyvas ryšys su Dievu. Deja, ne visi veiklūs žmonės gali tuo pasigirti. Gal dėl to veiklūs žmonės kartais nebūna simpatiški ir juolab įtakingi. Užteko trumpo pabendravimo su ses. Ada ir galėjai pajusti, kad jos gyvenime antgamtis yra nė kiek ne mažesnė tikrovė, nei ta, kuri ją supo. Glaudus ryšys su Dievu buvo šios trapios, bet didelės sielos esmė. Iš šito ryšio kilo visa kita – ji negalėjo ramiai žvelgti į sistemos pavergtus ir dvasiniai alinamus Lietuvos žmones. Ses. Ados galimybės buvo kuklios – ji neturėjo spaustuvės, tik rašomąją mašinėlę, tačiau sugebėjo padauginti apie 500 knygų ir jas paskleisti tarp vienuolių, kunigų ir pasauliečių. Anuometinio dvasinio bado sąlygose sesers Ados darbas buvo neįkainojamas. Tačiau šito jai buvo per maža. Jos neramioje širdyje, sakau tai pačia gerąja prasme, kilo mintis leisti pogrindžio leidinį, kuris būtų aktualus jaunimui ir visiems geros valios lietuviams, besirūpinantiems dvasiškai bręsti. Netrukus žodis tapo kūnu. Ji subūrė aktyvių, Lietuvą labai mylinčių žmonių būrį ir pradėjo leisti “Rūpintojėlį”. Kuklus leidinėlis turėjo uždavinį – maitinti dvasiškai alkanas žmonių širdis ir uždegti jas Dievo ir Tėvynės meile. Su dideliu atkaklumu ses. Ada stovėjo prie “Rūpintojėlio” vairo ir, nugalėdama baimes, pavojus, leido numerį po numerio iki išaušo laisvės rytas. Kaip dažnai mūsuose būna, pagerbta ir įvertinta tik po mirties. Juk ji ir gyveno ne tam, kad būtų įvertinta, bet kad būtų gera Kristaus liudytoja. Tokia buvo, tokia ir išlieka visam laikui.
Iš arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus žodžio
Gegužės 22 dieną, šeštadienį, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje vyko ses. Benvenutos Ados Urbonaitės FDCJ (1921-2009), laisvės kovotojos, pogrindžio leidinio “Rūpintojėlis” sumanytojos, redaktorės ir leidėjos, mirties metinių minėjimas. Šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Šv. Mišias koncelebravo vyskupai Jonas Ivanauskas, Juozas Matulaitis, mons. Vytautas Grigaravičius, kun. Juozas Indriūnas, kun. Algimantas Keina, kun. Algirdas Petras Kanapka, kun. Kazimieras Meilius, kun. Andrius Narbekovas, kun. Robertas Pukenis, mons. Alfonsas Svarinskas, kun. Vytautas Sudavičius, kan. Vytautas Vaičiūnas, kun. Jonas Zubrus SJ. Prasminga, kad pogrindžio “Rūpintojėlio” leidėjos atminimą pagerbė net šeši dvasininkai, okupacijos metais aktyviai įsitraukę į kovą už tautos ir tikėjimo laisvę – vysk. J. Kauneckas, mons. A. Svarinskas, kan. V. Vaičiūnas, kun. A. Keina, kun. J. Zubrus, kun. R. Pukenis. Vysk. J. Kauneckas pamoksle kalbėjo, kad kovoje už savo teises lietuviai leido daugiau pogrindžio leidinių nei visos kitos sovietinio režimo pavergtos tautos. Ses. Ada, pašaukta ginti tautos dvasią, pasirinko leisti tautos dvasiai artimą “Rūpintojėlį”. Tardymuose palūždavo net stipriausi vyrai, o ši gležna vienuolė išsilaikė, sakė vyskupas. Pamokslininkas taip pat palygino du lietuvių simbolius – Vytį ir Rūpintojėlį, apibūdindamas jų tarpusavio santykį tautos dvasios formavime.
Po šv. Mišių į parapijos salę gausiai susirinkę ses. Ados bendražygiai, laisvės kovų dalyviai ir svečiai dalijosi prisiminimais ir mintimis apie sesės gyvenimą ir darbus bei pasitiko jos mirties metinių proga išleistą knygą “SESUO ADA. Pašaukta ginti tautos sielą” (sudarytojai Donatas Stakišaitis, Lina Šulcienė, Gražina Trimakaitė, dailininkė Albina Žiupsnytė), kurią sudaro per 50 autorių tekstų. Minėjime kalbėjo vyskupas Jonas Ivanauskas (jis nepažinodamas šios kuklios vienuolės dar sovietiniais metais pastebėdavo ją nuoširdžiai besimeldžiančią Prisikėlimo bažnyčioje), perskaitęs ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus mintis apie ses. Adą, kaip turėjusią gyvą ryšį su Dievu, kartu pasižymėjusią ir aktyviu darbu. Mintimis dalijosi Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas, rašytoja Vanda Juknaitė (apie ses. Adą sužinojusi tik nepriklausomybės metais, kai perskaitė jau legaliai vienoje knygoje išspausdintus 26 “Rūpintojėlio” numerius), prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila (apžvelgęs “Rūpintojėlio” vietą pogrindžio spaudoje), kun. Jonas Zubrus (jo pasakyta kalba sukėlė didžiules ovacijas, nes palietė skaudžią šių dienų tikrovę – baimę pasakyti tiesą, tarti atvirą žodį svarbiais Dievo ir Bažnyčios įsakymų klausimais), gydytoja publicistė ses. Birutė Žemaitytė, kun. Algimantas Keina, kan. Vytautas Vaičiūnas. Mons. Alfonsas Svarinskas priminė, kad vienuolės, kai kieno dabar pašaipiai vadinamos “megztomis beretėmis”, okupacijos metais perrašinėjo ir leido pogrindžio leidinius ir ne veltui net aštuonios apdovanotos Vyčio ordinu. Deja, dabar mums visiems tenka susidurti su masonų puolimu, valdžios abejingumu iš Vakarų ateinančioms blogybėms – gėjų paradais, karo “veteranų” eisenomis prie Vilniaus Arkikatedros. Kai kuriuos pasisakymus lydėję vaizdo kadrai parodė ses. Ados sielos skaidrumą. (Pavyzdžiui, kokią gilią prasmę reiškė prie jos nuotraukos prirašyti jos žodžiai: “Gerasis Dieve, jau 70 metų esu vienuolė, o nė kiek ne šventesnė”.) Šv. Mišiose giedojo ir minėjime šiai progai skirtą programą atliko Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivių mišrus choras (vadovas Leonidas Abaris, akomponavo Aleksandras Vizbaras). Be kitų kūrinių, moksleiviai giedojo maestro L. Abario ses. Adai sukurtas giesmes “Tu pašaukei mane” ir “Aš pas Tave” iš ciklo “Žodis po žodžio” pagal Stasės Dzenuškaitės eiles, dedikuotas ses. Adai. Renginio scenarijų ir vizualinę medžiagą parengė Lietuvos šv. Kazimiero seserų kongregacijos vyriausioji ses. Lidija Edita Šicaitė. Minėjimą vedė dr. Lina Šulcienė. Renginio pabaigoje prof. habil. dr. Donatas Stakišaitis paliudijo jautrumo, meilės ir visų jos bendraautorių ir rengėjų bendrystės dvasią, lydėjusią knygos gimimą.
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos