Sesuo Judita yra gydytoja ir vienuolė, jau trisdešimt metų priklausanti Eucharistijos seserų kongregacijai. Būti krikščioniu netgi dabartiniais laikais ne visuomet būna lengva ir patogu, tačiau pasirinkti pašvęsto gyvenimo kelią sovietmečiu reiškė pasiryžti persekiojimams ir grėsmei. Kodėl žmogus renkasi tokį gyvenimo kelią, kodėl jis nori būti „dalijamas kaip duona“, – apie tai „Apžvalga“ kalbasi su Judita STANKŪNAITE SJE ir pokalbį siūlo savo skaitytojams.

Dauguma galvoja, kad vienuolės gyvena kontempliatyvų gyvenimą, tačiau susipažinusi su Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserimis sužinojau, kad jūs dirbate gydytojomis, pedagogėmis. Jūs pati anksčiau dirbote gydytoja odontologe, tačiau dabar tai jau nebėra jūsų pašaukimas? Kiek žinau, dabar jūs gilinatės į sielovados klausimus…

Manau, kad vienuolinio gyvenimo ir pašaukimo sąvoką šiandien kiekvienas savaip supranta ir savaip interpretuoja. Pašaukimas man daugiau nei savęs realizacija, potraukis ar polinkis. Aš jį sieju su mūsų esybės esme ir tam tikros misijos šioje žemėje atlikimu. Dievas kiekvieną kviečia vardu ir kiekvienas turime savitą pašaukimą. Tik kartais nelengva jį atpažinti ar atsiliepti, nes pasaulis pilnas kitų balsų, kurie labai garsiai šaukia, neleisdami išgirsti giliausio troškimo, išgirstamo tik širdimi.

Nei tarybinėje mokykloje, nei universitete žodis „pašaukimas“ nebuvo vartojamas, ir tai suprantama, nes šio žodžio kilmė yra krikščioniška. Prisimenu, kad šį žodį aš išgirdau bažnyčioje, kai man buvo 13 metų, ir kad kunigas ragino ieškoti savojo pašaukimo, nes tik tada, kai jį surandi, tampi tikrai laimingas. Todėl mano sampratoje pašaukimo suradimas buvo vienintelis kelias, atvedantis į tikrąją laimę. Todėl nuo to momento besimelsdama nieko daugiau neprašiau, kaip tik pašaukimo „suradimo“ (aišku, nesiedama jo su vienuoliniu gyvenimo būdu).

Taip, mūsų bendruomenės seserys dirba ligoninėse, mokymo ir švietimo įstaigose, parapijose, rekolekcijų namuose. Pašaukimas yra atsiliepimas į Dievo meilę ir leidimas Jam „ištraukti“ tai, ką turiu geriausio. Atsiliepti į Dievo meilę galima renkantis ir šeimos, ir vienuolinį gyvenimą ar renkantis skirtingas profesijas. Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas gyventi krikšto pašaukimu, vis labiau būti pakrikštytas. Aš pasirinkau gydytojos profesiją ir beveik tuo pačiu metu suradau savo pašaukimą įstodama į vienuolyną.

Manau, kad gydytojos  ir vienuolės pašaukimą keturiolika metų sėkmingai derinau, bet, atsiradus galimybei, išvykau dvasingumo studijoms į Bostono kolegiją, o grįžusi jau nebegydau dantų, neatlieku gražios šypsenos procedūrų, bet beveik visą laiką skiriu dvasingumui ugdyti, pastoracinei konsultacijai ir dvasiniam palydėjimui, kas taip pat skatina žmones šypsotis, bet šįkart ir širdimi.

Būti tikinčiu sovietinėje visuomenėje buvo tikras iššūkis. Retas kuris drįsdavo viešai teigti savo tikėjimą, nes tai reiškė grėsmę – užkirstą kelią į aukštąją mokyklą, saugumo persekiojimus, aplinkinių patyčias… Ar jums nebuvo baugu būti kitokia anais laikais?

Manau, kad šiandien būti tikinčiu ne mažesnis iššūkis, nes anuomet blogis buvo aiškiai regimas ir kovojama prieš gėrį, o dabar blogis vadinamas gėriu. Nuolat reikia atpažinti kintančias blogio formas ir išdrįsti būti savimi, pripažinti, kad esi kūrinys, o Dievas yra viso ko centras. Iš prigimties nesu labai drąsi, todėl tikiu, kad tikėjimo liudijimo drąsa buvo Dievo dovana man.

Aišku, kad mokykloje ir universitete patyriau bendraamžių ir mokytojų viešų patyčių, KGB persekiojimų ir noro įbauginti, nes dažnai lankiau bažnyčią ir dalyvavau pogrindinėje jaunimo veikloje, rūpėjo tikroji Lietuvos istorija. Mokyklos vadovybė šaipėsi, bet kartu ir savaip vertino, kad neprarastų geros mokinės ir sportininkės. Paprastai tarpmokyklinės sporto varžybos buvo organizuojamos sekmadieniais, todėl tai išugdė vertybių pasirinkimo laisvę. Aišku, kad patyčios mane žeidė, bet kartu skatino aktyviau ieškoti tiesos, gilintis į tai, kas yra Dievas, kas esu aš ir koks mano tikslas. Esu labai dėkinga savo šeimai – tėvams, ypač mamai, kuri auklėjo mus katalikiška dvasia ir savo gyvenimo pavyzdžiu perdavė dvasines vertybes: meilę Dievui ir Tėvynei, pasiaukojimą, tikros laisvės sampratą ir suvokimą, kad nematomi dalykai yra labiau tikri negu matomi.

Manau, kad mamos, vyresniųjų  seserų pavyzdys, pogrindinės jaunimo grupės, kuriose slapta susirinkę dalijomės tikėjimo patirtimi, kunigų drąsa ir pavyzdys buvo ta dirva, kurioje augo ir formavosi mano tikėjimas ir troškimas būti savimi, – būti tokia, kokia esu, o ne kitokia. Stebėdama jų gyvenimą mačiau, kad gyvenimas įgyja prasmę tik tada, kai jis paskirtas kitiems.

Ar jus kviesdavo mokyklos vadovybė ? O gal saugumas? Ar būdavo baisu?

Paprastai kviesdavo mokyklos vadovybė arba atvykdavo atstovas iš KGB. Žinojau, kad saugumas seka kiekvieną drąsesnį žingsnį ir nori įbauginti, kad nesiimtume jokių veiksmų. Mano sesuo buvo vyresnė, todėl jai tekdavo dažniau apsilankyti pas direktorių „politiniam perauklėjimui“. Kai grįždavau iš kokių nors pogrindinio jaunimo susitikimų, rekolekcijų, politinių kalinių lankymo, naktį slapta ant partizanų kapų kryžių pastatymo žygio ar „gimtadienio šventimo“ Vasario 16-ąją, stengiausi tikėti, kad viskas bus gerai, bet kartu reikėjo kovoti su baime ir vis žvilgčioti į klasės duris, ar neateina išsivesti. Buvo baimė, netikrumas, kas bus po to, bet kartu ir pasitikėjimas.

Po Romo Kalantos susideginimo Kaune politinė įtampa labai sustiprėjo ir padažnėjo jaunimo tardymas, šantažavimas, verbavimas ir visa kita. Kiekvienas iš mūsų turbūt labiausiai bijodavome ką nors išduoti ar būti užverbuotas. Verbuodavo labai įvairiais ir subtiliais būdais, kad ir pakišdami tuščią lapą ir sakydami „pasirašyk“, o po to ten prirašydami, ką nori. Mes žinodavome, kad pasirašęs būsi priverstas informuoti, kas vyksta pogrindinėje grupėje, ir taip pat žinojome, kad tokių tarp mūsų yra. Baimė lydėjo, bet neužslopino vidinio džiaugsmo, kad tenka šiek tiek pakentėti dėl Kristaus ir Tėvynės laisvės.

Tęsėsi kunigų ir pasauliečių suėmimai, tardymai, kalinimai. Manau, kad tokių įvykių akivaizdoje dažnas sąmoningas katalikas buvo pasiryžęs laisvai atiduoti savo gyvybę už tikėjimą ir Tėvynės laisvę. Juk negalėjai pasilikti drungnas. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ man pateko į rankas paauglystėje, kai tiesos ir laisvės troškimas yra pats stipriausias. „Kronikos“ skaitymas ir perdavimas kitam ar nuvežimas iš vieno taško į kitą labiausiai atliepė tai, kas vyko širdyje, ir padėjo atsirinkti, kad tuo, ką skelbia bažnyčia, verta tikėti, kad tai yra didžioji tiesa, Dievo duota realybė, kurios niekas negali sunaikinti. Dažnas kartodavome: „Taip, jūs galite sunaikinti mūsų kūną, bet dvasios jūs nesunaikinsit…“ Vieni iš kitų mokėmės patirties, kaip elgtis tardymo metu, ir tikėjome, kad Dievas yra mūsų pusėje.

Jūs matėte didelę prasmę ir turėjote savo vertybes, turėjote tikslą…

Henri Nouwenas yra pasakęs, kad gyvenimas – tai Dievo man duota proga vis labiau tapti tuo, kas esu… tačiau labiausiai ir pirmiausiai sakyti „taip“ tam, kuris vadina mus mylimaisiais. Manau, kad kai patiki, kad esi Dievo mylima dukra, priimi Jo šviesą ir Jo vertybes. Jo šviesoje gali siekti tikslo nežiūrėdama pasekmių  ar sunkumų. Dėkoju Dievui, kad sutikau tokių drąsių kovotojų, kaip kun. Alfonsas Svarinskas (rengė mane pirmajai komunijai), kun. Juozas Zdebskis. Jie padėjo išgirsti ir patikėti Dievo meile, nes tiesą sekti Kristumi jie įkūnijo tuo, apie ką mąstė, kalbėjo, darė.

Jums teko su kun. Juozu Zdebskiu susitikti?

Dažnai girdėjau apie kun. Juozą Zdebskį, vadinamą Šlavantų tėveliu. Gal buvau 14-os metų, kai pirmą kartą jį susitikau jaunimo susibūrime Kaune, o po to dažnai tekdavo dalyvauti jo organizuojamose rekolekcijose ir kituose susibūrimuose. Jis gyveno tikėjimu ir save dalijo negailėdamas. Iki šiol mano atmintyje išliko jo troškimas mirti kankinio mirtimi. Tas troškimas išsipildė. Romanistas Julienas Greenas sako, kad kai mąstai apie daugelio šventųjų įvairius mistinius išgyvenimus, paklausk savęs, ar džiaugsmas ir kančia nėra to paties reiškinio dalys, tik labai aukšto lygio. Kaip nepakeliamas šaltis degina, taip kančia tampa džiaugsmu, nes galiausiai jiedu yra vienas ir tas pats. Kančios ir skausmo slėpinys yra dažnai nesuprantamas, bet kun. Zdebskis mokėjo taip gyventi, kad džiaugsmas ir kančia taptų viena.

Ir jau tuomet, kai buvote dar tokia jauna, taip atrodė? Ar kunigas Juozas Zdebskis tapo tuo kertiniu akmeniu, palikusiu didelį pėdsaką jūsų gyvenime?

Taip, aiškiau nei dabar [juokiasi]… Nežinau, ar man ši vienybė pavyksta, bet giliai savo širdyje tuo tikiu, kad įmanoma, nes matau, kad kažkam tai pavyko. Patirtis taip pat sako, kad labiausiai mane brandino ir augino ne džiaugsmo, bet sunkumų ir silpnumo priėmimo momentai. Dievas netrokšta jokios kančios, jis jos nesukūrė, bet per jo malonę aš galiu patirti ramybę, džiaugsmą net ir kančioje ir patikėti, kad Jis yra kančioje. Nuolat esu Jo mokykloje.

Ir kunigo Juozo Zdebskio, ir kunigo Alfonso Svarinsko gyvenimo centras buvo Dievas ir meilė Tėvynei. Kun. J. Zdebskis buvo nuteistas ir kalėjo dėl to, kad jam rūpėjo jaunimas, kad mokė vaikus tikėjimo tiesų. Jis už tai daug iškentėjo, o išėjęs iš kalėjimo dar aktyviau tai darė. Neįmanoma buvo to nematyti, nejausti stipraus tikėjimo ir meilės Dievui rezonanso, kuris persiduoda taip, kad tiesiog negali jo nepriimti. Tai darė didžiulę įtaką. Pažinojau kelias seseris vienuoles, kurios taip pat nebijojo rizikuoti, parodydamos, kad Dievas joms svarbus, kad jo meilė neužginčijama. Tais pačiais metais, kai aš įstojau į vienuolyną, sesuo Gema Stanelytė SJE taip pat buvo suimta ir įkalinta.

Mane nuolat lydėjo žodžiai iš Jono evangelijos: „Šitas yra mano mylimasis sūnus/dukra…“ Manau, kad meile degantys žmonės padėjo išgirsti ir suvokti šiuos žodžius, prieš kuriuos nublanko pasaulio balsas, kuris šaukte šaukė, kad jei nesi komjaunuolė, esi niekas, ir tau uždarytos durys į aukštąją mokyklą. Bet tiesa buvo kita,  ji teigė, kad esu Jo mylima dukra ir kad vis labiau galiu ja tapti, atsiliepdama į Dievo meilę. Kilo didelis noras sekti Jėzų, gyventi su Juo ir kaip Jis. Tiesa, jis negydė dantų kaip aš [juokiasi], bet jis gydė savo žodžiu, savo buvimu, savo prisilietimu, savo laisvu pasirinkimu atiduoti gyvybę už mus.

Jūs minėjote, kad tas kelias, kuriuo ėjote, tie žmonės, su kuriais bendravote, galėjo tapti užsklanda stojant į aukštąją mokyklą. Kaip jums pasisekė įstoti į Kauno medicinos institutą, juk tais laikais tokie dideli konkursai būdavo… Buvo daromos kliūtys?

Kai atvykau stoti į Kauno medicinos institutą, priėmimo komisijoje manęs paklausė, kokiai vienuolijai priklausau. Kartu su manimi buvusi draugė nesuprato klausimo, nes ji nebuvo girdėjusi apie vienuolyną. O man sukėlė dvejonių, ar tikrai jie viską apie mane žino, net širdies nuostatas. Man tuo metu medicina buvo humaniškiausias dalykas, kurį galėjau pasirinkti. Norėjau tarnauti žmonėms tokiu būdu, o mokytojos profesija netraukė, nes nenorėjau tapti ateistinės propagandos įrankiu. Manau, kad Dievas tikrai dalyvauja tame, kai tu ieškai, kai ko nors labai nori, tai niekas – jokios komisijos – negali sustabdyti. Nežinau, kaip ten buvo, kas nulėmė, bet Dievas buvo mano pusėje ir mane priėmė studijuoti odontologijos tuomečiame Kauno medicinos institute.

Jūs minėjote, kad būdavo dienų, kai išeidavote į paskaitas ir nežinodavote, ar grįšite vakare… Jums grasino, kad neleis gauti diplomo, ir ta nežinia kartais trukdavo iki paskutinės minutės… Kaip nutiko, kad vis dėlto tapote gydytoja?

Aišku, patyriau gąsdinimų, kratų, persekiojimų, grupėje buvo tokių „draugų“, kurie turėjo viską apie mane žinoti. Iš ryto einant į paskaitas, kartais jau prie namo durų pasitikdavo KGB automobilis su pora vyrų ir visą kelią akivaizdžiai demonstruodavo, kad mane seka, – lydėdavo iki troleibuso, toliau laukdavo persėdimo stotelėje, ir taip iki pat klinikų. Po paskaitų vėl pasitikdavo. Jų taktika buvo aiški – įbauginti. O kai sekdavo be automobilio einant gatve, tai dažnai juos pavedžiodavau po keletą daugiabučio laiptinių ir tada skuosdavau greitai į namus.

Nežinau, kaip galėjo visa pasibaigti, bet man pasisekė, nes nutiko taip, kaip Dievas norėjo. Man studijuojant paskutiniame kurse prasidėjo perestrojka. Daugelį aktyvių, sąmoningų, tikinčių jaunuolių „sudirbdavo“ per mokslinio komunizmo egzaminą. Paskutiniais instituto baigimo metais studijų programoje buvo privalomas komunizmo kursas. Komunizmo dėstytojas, atėjęs į pirmą paskaitą, pasakė, kad daugiau neskaitysim komunizmo vadovėlių ir kad daugiau nebus šio kurso. Stojo šventa tyla… Didžiulis perversmas. Man buvo smagu stebėti dėstytojo veidą ir bandyti išskaityti, kokią tiesą dabar jis nori perduoti. Daugelis studentų negalėjo patikėti, kad mes gyvenome sovietinėje nelaisvėje, o dabar šioje auditorijoje viešai skelbiamas šios ideologijos žlugimas. Širdyje turbūt kiekvienas išgyvenome kažką skirtingai brangaus. Man tai buvo didelio dėkingumo ir džiaugsmo akimirka. Šioje paskaitoje tarp mūsų buvo tų, kurie pirmą kartą išgirdo, kad tauta penkiasdešimt metų gyveno sovietinėje okupacijoje. Paskaitoje buvo tylu, nereikėjo jokių žodžių, jokių komentarų. Viskas labai pasikeitė ir nekilo problemų gauti diplomą.

Baigusi  institutą dirbote gydytoja, vėliau mokėtės teologijos. Ar dar dirbate gydytojo darbą?

Studijavau dvasingumą ir pastoracinę sielovadą Bostono kolegijoje, JAV. Studijų metu daugiausiai gilinausi į šiuolaikinį dvasingumą ir jo ištakas, buvo šiek tiek ir teologijos. Grįžusi iš studijų nedirbu gydytoja, o didelę laiko dalį kartu su kitomis seserimis skiriu sielovadai Guronių rekolekcijų namuose, ten patirdama daug džiaugsmo ir ramybės. Aišku, gydytojos darbas savo laiku irgi teikė džiaugsmą ir ramybę.

Atrodo, kad H. Nouwenas rašė, jog Dievas ne tik sako: „tu mano mylimasis/oji“, bet ir klausia: „ar myli mane“, suteikdamas daug progų atsakyti Jam „taip“. Manau, kad dabartinė tarnystė duoda man daugybę tokių progų. Dvasingumo studijos ir daugiau nei per trisdešimt metų vienuolyne leido geriau pažinti ignacinį-eucharistinį dvasingumą. Eucharistija yra paimama, laiminama, laužoma, dalijama. Taip ir gyvenime su kiekviena diena esu kviečiama vis labiau tapti duona, kurią laimina, laužo, dalija, kad ji pasiektų kiekvieną. Tapti duona dažnai pareikalauja atsisakyti savo norų, nuostatų, priimti savo ir kito silpnumą, įveikti įvairius skirtingumus, skaldančius mūsų kasdienybę.

Ar tai reiškia, kad priimdama kito nuostatas jūs atsisakote savųjų? O kaip su vertybėmis? Juk jų neatsisakote?

Ne, aš turiu omeny, kad gerbti kito nuomonę, vertybes, dėmesingai išklausyti, pripažinti, kad kitas yra tiek pat svarbus, nebūtina kito nuostatomis, vertybėmis persiimti ar gyventi. Sugebėjimas atsisakyti kai kurių savo nuostatų, poreikių, požiūrio dažnai yra naudingas, aišku, neiškeičiant kertinių vertybių. Tai padeda geriau suprasti savąsias nuostatas, pasimokyti iš klaidų, plėsti savo širdį ir atpažinti svarbiausius poreikius, įsileisti širdies giliausius troškimus, leisti veikti Dievui. Dievas kiekvieną pasirinko ir suteikė galimybę vis labiau tapti savimi… Krikščioniui reikia nebijoti būti kitokiam, svarbiausia būti tuo, kuo esi. Pašaukimas ir yra kelias tapti labiau tuo, kuo esi – tapti labiau krikščioniu, labiau kataliku, labiau vienuoliu, labiau šeimos motina ar tėvu. Prarasdami visada kažką atrandame.

Dėkoju už pokalbį.