Jo lagerių bičiulis monsinjoras Alfonsas Svarinskas yra sakęs: „Monsinjoras Vincentas Vėlavičius buvo Saulutė ne tik Žemaitijos kunigams. Mačiau Abezės lageryje jo nuoširdumą, Dievo ir Tėvynės meilę, populiarumą tarp lagerio kalinių, ir ne vien lietuvių… Žemaičiai pagrįstai gali didžiuotis savo Saulute. Daugelio atmintyje jis liks kaip šviesus laisvės kovotojas.“

Vincentas Vėlavičius gimė 1914 m. vasario 15 d. Praksedos ir Antano Vėlavičių, žemaitiškai vadintų Vyliais, šeimoje. Augo Vincukas gausioje dešimties vaikų būryje, o Vėlavičių šeima tuomet gyveno Sakelių šeimos dvare prie Pavandenės, raudonų plytų name, skirtame dvaro malūnininkui, kuriuo dirbo jo tėvas Antanas.

1918 m. vasario 16-osios išvakarėse Vincukui sukako ketveri. Užaugęs nepriklausomoje Lietuvoje, V. Vėlavičius meilę Lietuvai išsaugojo ir dėl jos Nepriklausomybės kovojo tiek nacistinės Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos okupacijų metais. Nepalaužė jo net sovietiniai lageriai, savo įsitikinimams liko ištikimas visą savo gyvenimą.

Stebuklas

Sakeliai buvo šviesūs, tautiškumą puoselėjantys dvarininkai. Puošnus raudonų plytų dvaro rūmas su turtinga biblioteka, parkas, prigludęs prie Gludo ežero, ugdė Vėlavičių vaikams estetinį skonį. Jų ir kaimo vaikus 1901–1905 m. mokė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.

1918 m. vasarą Vėlavičiai persikraustė į Telšius, kad didesnieji vaikai galėtų lankyti gimnaziją, o sulaukęs šešerių ir Vincukas peržengė pradinės mokyklos slenkstį.

Vieną žiemos dieną Vincas, eidamas su draugais iš mokyklos, susistumdė, pargriuvo ant ledo ir nebegalėjo nei paeiti, nei kalbėti, galiausiai – nei vandens nuryti. Pakviestas gydytojas, pažiūrėjęs į berniuką, patarė motinai rengtis laidotuvėms, bet motinos malda perplėšė dangų – vaikas pasveiko. Jam vėl iš naujo teko mokytis vaikščioti, skaityti ir rašyti, po truputį sugrįžo atmintis.

1923 m. vasarą šeima persikraustė į Kaltanėnus. V. Vėlavičius pradėjo mokytis Kražių gimnazijoje, dar menančioje jėzuitus, Žemaičių kunigų seminariją ir prieš tris dešimtmečius vykusias Kražių skerdynes, kai kazokai, kapodami žmones bizūnais, trypdami arkliais, vilko juos iš seselių benediktinių bažnytėlės.

Pašaukimas

Baigęs šešias Kražių gimnazijos klases, 1931 m. rudenį V. Vėlavičius, klausydamas širdies balso, sugrįžo į Telšius jau kaip kunigų seminarijos klierikas. Jis visuomet būdavo pakilios nuotaikos ir gerai nusiteikęs, todėl dar seminarijoje pramintas ir vėliau tikinčiųjų vadintas Saulele. Kad kunigystė yra jo pašaukimas, patvirtino regėjimas – Jėzaus Kristaus vizija: spindinti Esybė persmelkė jį nepatirto gėrio jutimu, ir Vincentas suprato, kad yra Jo pašauktas. 1938 m. balandžio 16 d. Telšių katedroje Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras vyskupas Justinas Staugaitis suteikė jam kunigystės šventimus.

Vikaras Telšiuose

Pirmasis jauno kunigo paskyrimas – Gaurės (Tauragės r.) parapija, o po metų V. Vėlavičius vėl grįžo į Telšius. Vyskupo J. Staugaičio sprendimu jis paskirtas Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaru ir Naujamiesčio vidurinės mokyklos (dabar – Telšių „Atžalyno“ progimnazija) bei kalėjimo kapelionu.

Jaunasis vikaras aktyviai įsitraukė į parapinį gyvenimą, lankė ligonius, kalinius, telkė mokytojus, jaunimą, globojo ateitininkus, pavasarininkus. Sutaręs su „Masčio“ fabriko savininku Mykolu Augustinavičiumi įkūrė darbininkų jaunimo teatrą, įsteigė Krikščionių demokratų partijos jaunimo grupę. Telšiuose V. Vėlavičiui teko išgyventi ir Lietuvos valstybės žlugimą.

1940 m. birželio 17 d. Luokės gatve į Telšius įriedėjo sunkvežimiai su apiplyšusiais, apšepusiais, kojas skudurais apsivyniojusiais Raudonosios armijos kareiviais. Neilgai trukus prasidėjo areštai, uždaryta kunigų seminarija, Telšių ješiva, „Javnės“ mokytojų seminarija, žydų mergaičių gimnazija „Javnė“. Sovietų valdžiai nereikėjo kapeliono nei mokykloje, nei kalėjime, uždarytas ir darbininkų jaunimo teatras.

1941 m. birželį vienus okupantus keitė kiti: ir vėl žudynės… Tiesa, vokiečiai nedraudė kunigams dirbti mokykloje, kalėjime, todėl kunigas V. Vėlavičius sugrįžo į kapeliono pareigas.

Nuo klebono iki „lagerininko“

Nuo 1943 m. gegužės mėnesio V. Vėlavičius vyskupo valia – Laukžemės (Kretingos r.) klebonas. Čia kartu su savo broliu kapitonu Ignu Vyliumi aktyviai įsitraukė į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) antinacinę veiklą.

1944 m. spalį Žemaitiją vėl okupavo Sovietų Sąjunga. V. Vėlavičius, paklusdamas vyskupo Vincento Borisevičiaus kvietimui nepalikti savo parapijiečių, liko Žemaitijoje, rėmė partizanus. Kunigas dirbo pastoracinį darbą įvairiose Žemaitijos regiono vietovėse. Tačiau SSRS MGB sekė jį, bandė verbuoti, o nesutikus nuo 1946 m. jam teko keltis iš parapijos į parapiją: Vilkyškių (Pagėgių sav.), Klykolių (Akmenės r.). Slapstydamasis nuo sovietų valdžios, V. Vėlavičius svetima pavarde kunigavo Kazlų Rūdoje. Ten 1948 m. gegužės 4 d. jį suėmė ir įgrūdo į saugumo kalėjimą Vilniuje.

Tardymai vykdavo naktimis, dieną iki alpulio norėjosi miego, tačiau sargybiniai net akių sumerkti neleisdavo. Po tardymų SSRS MGB Ypatingojo pasitarimo nutarimu kunigą V. Vėlavičių nuteisė 10 metų lagerio. Kalėjo Komijoje (Inta, Abezė) ir Mordovijoje (Javasas), kur teko dirbti medžių krovėju, kūriku, elektriku, šaltkalviu. Lageryje kunigas, nepaisydamas draudimo, dirbo pastoracinį darbą: beveik kasdien klausė išpažinčių, sekmadieniais barake, kur buvo daugiau lietuvių ir ukrainiečių, ant gultų laikydavo Mišias, dalydavo šv. Komuniją, aiškindavo tikėjimo tiesas, lankydavo ligonius.

Už tarnystę ir gerą bei draugišką būdą V. Vėlavičius buvo visų lagerio kalinių – lietuvių ir nelietuvių, tikinčiųjų ir netikinčiųjų – gerbiamas ir mylimas. Po diktatoriaus Stalino mirties, pradėjus naikinti lagerius, 1956 m. liepos 28 d. V. Vėlavičius paleistas į laisvę.

Kovotojas už sąžinės laisvę

Lageriai nepalaužė V. Vėlavičiaus dvasios, priešingai – užgrūdino. 1956–1970 m. jis klebonavo Lenkimuose (Skuodo r.), o vėliau, iki 1983 m., – Skaudvilėje, organizavo Eucharistijos bičiulių grupes, kolektyviai ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, rinko informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Žemaitijoje, bendradarbiavo pogrindžio spaudoje. V. Vėlavičiaus namuose visada rasdavo prieglobstį sovietų valdžios persekiojami disidentai ir pogrindžio kunigai. Kartu su seserimi vienuole Aldona Mantvilaite jis daugino ir platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.

V. Vėlavičius kartu su kitais aktyviais kunigais – Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu ir Jonu Kaunecku – 1978 m. įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, pasirašė daugumą jo dokumentų.

Artima, dar lageriuose patikrinta, draugystė jį siejo su kunigu A. Svarinsku, klebonavusiu Viduklės (Raseinių r.) parapijoje, ir Tauragėje gyvenusiu buvusiu partizanu Leonu Laurinsku.

Lageriuose praleisti metai pakenkė V. Vėlavičiaus sveikatai. Jo jėgos vis labiau silpo, ir parapijos administravimas V. Vėlavičiui tapo per sunki našta. Jis vylėsi likti altarista Skaudvilėje, bet KGB pareigūnai nesutiko, kad du aktyvūs kunigai – J. Kauneckas ir V. Vėlavičius – būtų kartu, todėl vyskupas Antanas Vaičius pasiūlė persikelti į altariją prie Telšių katedros. Gavęs Religijų reikalų įgaliotinio sutikimą, kunigas vėl grįžo į Telšius, tačiau jį ir čia persekiojo Telšių KGB pareigūnai, o 1984 m. buvo užvesta operatyvinio sekimo byla.

Sveikatai kiek pagerėjus, 1986 m. V. Vėlavičius tapo Lieplaukės parapijos klebonu. Jo namai ir Telšiuose visada buvo atviri aktyvesnių kunigų susirinkimams, vykdavo rekolekcijos ir pasitarimai, buvo redaguojami protesto pareiškimai sovietinės valdžios įstaigoms dėl jų vykdomos tikinčiųjų priespaudos ir diskriminacijos. Paskutiniai pareiškimai pasirašyti 1988-aisiais.

Ištikimybė idealams

1988 m. balandžio mėnesį Telšių katedroje, minint V. Vėlavičiaus 50-ąsias kunigystės metines, po iškilmingų šv. Mišių chorui užgiedojus Tautišką giesmę, žmonių akyse suspindo ašaros ir viltis. Lūkesčiai pradėjo pildytis. 1988 m. birželio 3 d. prasidėjo Sąjūdis, o 1989 m. vasario 16-ąją Telšiuose, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines, po iškilmingų šv. Mišių nusidriekė didžiulė iškilminga procesija nuo katedros iki Mažosios bažnytėlės (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų), kurioje, nepaisydamas skaudančios kojos, ėjo ir V. Vėlavičius.

Kunigas V. Vėlavičius aktyviai įsiliejo į valstybės ir Bažnyčios atkūrimo darbą. Jo pasišventimą įvertino ir Vatikanas. 1989 m. liepos 14 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė jam monsinjoro titulą.

1990 m. kovo 11 d. atgimė Lietuvos valstybė, išsipildė kunigo svajonė ir viltys. Penkiasdešimt metų trukusi sovietinė okupacija ne tik sužlugdė ekonomiką, kurią iš naujo reikėjo atkurti, bet ir paliko gilių negyjančių žaizdų žmonių sielose, tad Lietuvai, jos žmonėms dar reikėjo nueiti ilgą kelią dvasinės laisvės link.

Mons. V. Vėlavičius buvo lyg maža saulutė Žemaitijos širdy, visus pasitinkantis su giedra šypsena, jo namų durys visada buvo atviros dvasinės paguodos, tiesos ieškantiems žmonėms. Kiek jėgos leido, jis skubėjo visiems patarnauti, padėti, patarti ar nuraminti.

Atsisveikinimas

Lageryje atsivėrusios opos kojose vis labiau vargino, silpo širdis, tačiau gyvenimo saulėlydyje monsinjoras V. Vėlavičius, net ir nepajėgdamas vaikščioti, neprarado giedros nuotaikos, džiaugėsi, kad vyskupas leido jam šv. Mišias švęsti namuose, o parapijiečių ar kunigų padedamas retkarčiais ir gimines, gimtąją Pavandenę, Žemaičių Kalvariją ar kitas vietas aplankydavo, nes kelionės buvo jo didžioji aistra.

1997 m. vasario 21 d. kunigas Vincentas mirė, palaidotas Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje. Prie kapo paskutinį atsisveikinimo žodį tardamas jo lagerių bičiulis monsinjoras A. Svarinskas sakė: „Monsinjoras Vincentas Vėlavičius buvo Saulutė ne tik Žemaitijos kunigams. Mačiau Abezės lageryje jo nuoširdumą, Dievo ir Tėvynės meilę, populiarumą tarp lagerio kalinių, ir ne vien lietuvių… Žemaičiai pagrįstai gali didžiuotis savo Saulute. Daugelio atmintyje jis liks kaip šviesus laisvės kovotojas.“

Po mirties, 1999 m. vasario 1 d., LR Prezidentas Valdas Adamkus monsinjorą V. Vėlavičių apdovanojo IV laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. Apdovanojimas įteiktas Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo – proga už asmeninius nuopelnus siekiant Lietuvos Nepriklausomybės, ginant žmogaus teises ir laisves okupuotoje Lietuvoje.

Ilgą ir vingiuotą kunigo Vincento Vėlavičiaus gyvenimą galima apibūdinti vienu žodžiu – ištikimybė siekiui būti „kunigu pagal Dievo širdį“, kurį įvardijo savo rašinyje dar būdamas Telšių kunigų seminarijos klieriku.