„Mirti ramiai, gyventi garsiai“: Tėvo Stanislovo fenomenas

Pradinis/Ištikimi Kristui/Tėvas Stanislovas OFM Cap (Algirdas Mykolas Dobrovolskis)/„Mirti ramiai, gyventi garsiai“: Tėvo Stanislovo fenomenas

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vasaros renginių programa „Pėdink į Girulius“ nustebino dar vienu išskirtiniu, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtu renginiu, kurio metu prisiminta viena ryškiausių šimtmečio asmenybių – mažutėlių tarnu vadinamas Tėvas Stanislovas.

„Vienuolis kapucinas, tremtinys, drąsus pamokslininkas. Vertėjas ir kolekcininkas… ir poetas, – taip apie Tėvą Stanislovą kalbėjo D. Kanclerytė. – Jis neskirstė žmonių. Jo pašaukimas – būti su visais.“ Tėvui Stanislovui reikėjo tiesos, tikrumo. Jam reikėdavo gyvenimo, o ne vaidybos. Po aštuonerių metų kalėjimo Vorkutoje, kai teko sunkiai dirbti anglies šachtose ir statybose, paklaustas, ar išsižadėjo savo įsitikinimų, Tėvas Stanislovas atsakė, kad bėgant metams tie įsitikinimai tik gilėja.

Brolis Benediktas (Algimanto Jarukaičio nuotr.)

Mylimiausias mokinys

Tėvas Stanislovas savo gyvenimu parodė, kad negalima nustoti tikėti gėriu, negalima atstumti nė vieno žmogaus. Pas jį net į atkampiausias parapijas, po kurias jis buvo kilnojamas kaip „ypač pavojingas“ valdžiai asmuo, ieškodami atsakymų į didžiuosius būties klausimus nuolat plaukte plaukė žmonės. Turi tėvas Stanislovas ir pasekėjų, mokinių.

„Daug dalykų, kuriuos turiu šiandien, koks esu, yra iš Tėvo Stanislovo, – pasakojo mylimiausias Tėvo Stanislovo mokinys, brolis Benediktas. – Kasdien jį prisimenu, visada su juo pasitariu prieš ką nors darydamas.“

Maldos vyras

Kalbėdamas apie Tėvą Stanislovą brolis Astijus prisiminė laikotarpį, kai maždaug prieš 30 metų, dar būdamas klierikas, lankėsi Paberžėje, kurią galima vadinti pačia garsiausia rezistencijos vieta Lietuvoje.

„Tėvas eidavo melstis naktį, – pasakojo brolis Astijus. – Melsdavosi žvakių šviesoje, giedodavo. Iš pradžių nenorėjo, kad klierikai eitų kartu. Bet įsidrąsinau, nuėjau… Tėvo Stanislovo malda buvo ypatingas pokalbis su Dievu. Jis buvo ne arti, bet jame. Negalėdavai įsijungti į maldą, kad neišblaškytum to buvimo. Tai buvo taip tikra. Atrodė, kad esi šalia paslapties, o vartai į tą paslaptį buvo Tėvas Stanislovas.“

 

Brolis Vincentas, vadinamas paskutiniu Tėvo Stanislovo mokiniu, prisiminė vieną gražiausių Tėvo savybių – atvirumą kiekvienam žmogui. Dabar visur vaizdo kameros, kad apsisaugotume vieni nuo kitų, jaustumės saugūs. Bet ar taip jaučiamės? „Tėvas visus priimdavo, sutikdavo, išlydėdavo… nebijodavo, –  kalbėjo brolis Vincentas. – Man patiko jo santykis su pavargusiais nuo gyvenimo žmonėmis, atstumtaisiais, turinčiais priklausomybių, kuriuos jis švelniai vadindavo „ligoniukais“. Priimdamas žmogų leisdavo pajusti, kad tu esi mylimas, kad Dievas tave priima ir mėgaujasi tavim.“

Kalbėdamas apie pagalbą esantiems socialinio gyvenimo užribyje, brolis prisipažįsta, jog niekada negalvojo, kad kažką įkurs, kažkam padės. Tačiau Tėvas Stanislovas turi didžiulę įtaką vienuoliams kapucinams, ir jie eina reikiamu keliu. Vienuolių durys visada atviros tiems, kuriems reikalinga pagalba, kurie nori pagyventi kitoje aplinkoje, pasimelsti. Aplanko sunkiai nusakomi jausmai, kai buvęs alkoholikas, kuris prarado šeimą, vaikus, padarė nusikaltimų, rankose laiko žvakę ir susikaupęs meldžiasi. Tačiau neverta kalbėti apie pergales – svarbiausia išbūti ten, kur esi.

„Svarbiausia, kad gyvenime nusėstų drumzlės, – kiekvienam primena brolis Vincentas. – Tu privalai

sustoti, nurimti. Tada pamatai, kaip viskas turi būti. Dėl to dvi valandas kasdien reikia skirti maldai.“

Brolis Vincentas (Algimanto Jarukaičio nuotr.)

„Dvi dienos… ir viskas“

Tėvas Stanislovas turėjo ypatingą dovaną iš pirmo žvilgsnio suprasti žmogų – tarsi matė jo sielą ir galėjo įvertinti, kiek ir kokios pagalbos jam reikia. D. Kanclerytė prisiminė 1993 metus, kai atvyko į Dotnuvą. Prisistatė, pasakė, kad norėtų pagyventi, pabūti, pasikalbėti, o Tėvas Stanislovas, pažvelgęs į ją, labai lakoniškai atsakė: „Dvi dienos, ir viskas!“ A. Joknytė pašmaikštavo, kad Daliai labai pasisekė, mat jai dar tą pačią dieną buvo liepta važiuoti namo…

Praėjus trylikai metų po Tėvo Stanislovo mirties Paberžė išlieka tikinčiųjų traukos vieta. Bibliotekos direktorė B. Lauciuvienė pasidžiaugė, kad daugybė į renginį susirinkusių žmonių nepabūgo alinančio karščio, nepasirinko kitų vasariškų pramogų, o atėjo švęsti gerumo, vilties ir meilės šventę – būtent taip galima pavadinti vakarą, skirtą Tėvui Stanislovui, kurio pasėti gerumo grūdai tvirtai laikosi Lietuvos šimtmečio istorijos dirvoje.

Brolis Astijus ir Angelė Joknytė (Algimanto Jarukaičio nuotr.)