Misionierius vis dar kartais yra klaidingai tapatinamas tik su evangelizacija, pamirštant jo indėlį į įvairių sričių – vakarietiško švietimo, technologinių žinių, sveikatos paslaugų – plėtojimą tolimuose kraštuose.

Tai vykdyti buvo nelengvas iššūkis, kurį apsunkino visiškai nauja, vakariečiui neįprasta aplinka. Galbūt dėl to indas jėzuitas Cornelius Ekka teigia, kad misionieriaus sėkmę pirmiausia nulemia istorinis, religinis, ekonominis ir net klimatinis jo darbo erdvės suvokimas, kuris padeda kokybiškiau siekti užsibrėžtų tikslų.

XX a. Indijoje dirbusiems misionieriams visapusiškas darbo aplinkos pažinimas ir išmanymas buvo ypač reikalingas. Tai nulėmė pačios šalies įvairiapusiškumas. Dvasininkai suprato, kad jie turės pažinti konkrečias šio krašto vietoves, priklausomai nuo to, į kurią provinciją bus paskirti.

Lietuviui kun. Donatui Slapšiui SJ 1950-aisiais teko vykti į vakarinę Indijos pakrantę (Punės misija), tuometinę Goa-Punės provinciją, kuruojamą portugalų ir vokiečių jėzuitų. Kunigas čia gyveno 60 metų, patyrė įvairių administracinių Katalikų Bažnyčios pokyčių (Punės provincijos atskyrimas 1992 m.), aptarnavo dvi diecezijas ir tapo vienu iš paskutinių užsieniečių misionierių, dirbančių Maharaštros valstijoje.

Iššūkių pilna aplinka, nepažintos kultūros, nauja kalba buvo tik dalis problemų, su kuriomis susidūrė lietuvis. Dėl šių priežasčių įdomu ir prasminga atversti šį mūsų šalies istorijos puslapį, pasidomėti, kokia buvo ši asmenybė, kaip jai sekėsi tvarkytis su įvairiomis užduotimis. Ar lietuvis užsiėmė tik sielovada, noru atversti žmones į katalikybę, ar kažkuo daugiau? Pažvelkime į lietuvio jėzuito gyvenimą Indijoje, susipažinkime tiek su istoriniu kontekstu ir aplinka, kurioje jis dirbo, tiek su jo asmenybe, kuri, anot į jį prisimenančių vietinių katalikų, – žavėjo ir vedė į priekį.

Jėzuitai Maharaštros valstijoje

Ypač didelis katalikų misijų aktyvumas ten, kur dirbo kun. D. Slapšys SJ, prasidėjo XIX a. viduryje, kai Vokietijos jėzuitai gavo leidimą atidaryti Punės, o vėliau Ahmednagaro ir Sangamner misijas. Iki tol vakarinėje Indijos pakrantėje daugiausia darbavosi ispanų ir portugalų vienuoliai, tačiau aptariamuoju laiku, norint išlaikyti ir stiprinti katalikybę, reikėjo naujų jėgų.

Vokiečių atvykimą paskatino ir egzistuojanti konkurencija su protestantais, kuriuos palaikė kolonijinė britų valdžia. Konkurencija vyko ne tik pritraukiant tikinčiuosius, bet ir švietimo srityje, statant bažnyčias ir ligonines. Dėl šios priežasties XIX–XX a. pradžioje dauguma naujų atvykusių jėzuitų mažai užsiėmė pastoraciniu darbu, o vykdė įvairias socialines veiklas, taip įprasmindami savo pajėgumą.

Po Pirmojo pasaulinio karo britai kurį laiką buvo uždraudę vokiečiams vykti į Indiją, todėl veikla Goa–Punės provincijoje buvo apmirusi. Trūko žmogiškųjų išteklių, piniginės paramos iš Vakarų, o prie užgriuvusių problemų prisidėjo ir dažnai pasikartojančios sausros ir įvairių ligų epidemijos. Visgi tarpukario laikotarpiu Maharaštroje toliau buvo plėtojamas švietimas, plečiamos Šv. Ksevero ir de Nobili aukštosios mokyklos, kur buvo pradėtas teologijos scholastų rengimas. Šiuo periodu buvo svarbūs 1929 ir 1938 metai, kai iš Vokietijos atvyko daug jėzuitų misionierių. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vėl sustabdė pradėtus darbus, nes daugelis jėzuitų dėl įvairių priežasčių turėjo grįžti atgal į Vokietiją.

Taip kun. D. Slapšys SJ ir kiti su juo po karo į vakarinę Indijos pakrantę atvykę jėzuitai ne tik turėjo pratęsti nutrūkusias švietimo, medicinos gerinimo ir pastoracines veiklas, tačiau ir spręsti naujai iškilusias problemas. Lietuvis tapo paskutinės jėzuitų bangos į Goa–Punės provinciją nariu, nes 1947 metais Indijai paskelbus nepriklausomybę ministras pirmininkas Jawaharlalas Nehru išleido įsakymą, ribojantį dvasininkų iš Vakarų atvykimą ir draudžiantį bet kokiai užsienio jėgai vadovauti Indijos Katalikų Bažnyčiai.

Tada portugalai iš esmės paliko Goa–Punės provinciją, tačiau vokiečiai, nors ir apsunkintomis aplinkybėms, liko dirbti Punės, Ahmednagaro ir Sangamner misijose, kurios vėliau buvo sutvarkytos kaip atskiros diecezijos. Tarp likusių vokiečių buvo ir mūsų minimas lietuvis kun. D. Slapšys SJ, kuris daugiausia laiko praleido įvairiose Ahmednagaro diecezijos parapijose.

Lūžiniu momentu turėtume laikyti ir tai, kad būtent tuomet buvo išrinkti pirmieji vyskupai indai – kun. Charlesas Gomesas SJ ir kun. Valerianas Gracias SJ. Pastarasis vėliau tapo ir pirmuoju vietiniu arkivyskupu. Likę vakariečiai ir naujai įšventinti indai dvasininkai XX a. antrojoje pusėje sugyveno darniai ir tęsė anksčiau pradėtus darbus.

Tuo metu buvo stengiamasi pereiti nuo miesto prie kaimiškų gyvenviečių ir užsiimti sielovada bei sociokultūrine veikla ten. Iš Vakarų, ypač JAV, gaunamos paramos kaimuose buvo statomos bažnyčios ir koplyčios, rengiamos tiek berniukų, tiek mergaičių mokyklos, kuriamos vakarietiškos ligoninės, vaistinės, o prie jų – specialistų rengimo centrai. 1955 metais Punėje įkurtas pirmasis Katalikų rengimo centras ir didžiulė biblioteka, 1968-aisiais Ahmednagare įrengtas Socialinių paslaugų centras, o tokie garsūs jėzuitai kaip Hermannas Bacheris SJ pradėjo organizuoti vandens kaupimo sausringose žemėse projektus.

XX a. antrojoje pusėje Maharaštros valstijoje buvo leidžiama katalikiška spauda (ypač populiarus laikraštis buvo Catholic Marathi), vietiniai skatinami prisidėti prie įvairių socialinių iniciatyvų ir akcijų. Nepaisant sudėtingos pradžios ir ribojamo vakariečių dvasininkų atvykimo į Indiją, vėlesni XX a. dešimtmečiai žymimi kaip stabilios pažangos įvairiose misionierių darbo srityse laikotarpis. Kunigo D. Slapšio SJ indėlis šiame etape taip pat labai reikšmingas.

Indijai iškovojus nepriklausomybę, Kongreso valdžia turėjo pati savo jėgomis rūpintis šalies problemomis, kurias turint per milijardą gyventojų nėra taip paprasta išspręsti. Tokiomis sąlygomis turėjo dirbti ir atvykę jėzuitai, tarp jų ir kun. D. Slapšys SJ. Šios priežastys prisidėjo ir prie to, kad pastoracinė veikla, sielovada dažnai būdavo nustumiama į antrą planą. Pirmiausia reikėdavo pasirūpinti, kad tikintieji ar potencialūs katalikai išgyventų. Kita vertus, socioekonominė pagalba, švietimo plėtra tapo tam tikru įrankiu pritraukti daugiau žmonių į tikėjimą.

Labai didelę įtaką krašto likimui darė pati Maharaštros gamta, kuri tam tikrais atžvilgiais gali būti negailestinga, ir klimatas. Pirmoji problema buvo didžiulis karštis, kuris alindavo žmones beveik ištisus metus. Aukšta temperatūra nepratusiam vakariečiui sukeldavo daug nepatogumų – jis greičiau nuvargdavo, išsekdavo, o galiausiai apsirgdavo. Liepos mėnesį musonai atnešdavo didžiules liūtis, prasidėdavo nepakeliama oro drėgmė. Dalis misionierių to neištverdavo, todėl praėjus keletui metų prašydavo grįžti į Europą tvarkytis sveikatos. Kiti dvasininkai kaip kun. D. Slapšys SJ prisitaikė prie aršaus klimato ir nepaisydami sudėtingų sąlygų dirbo čia ne vieną dešimtmetį. Kunigą prisimenantys katechetai stebėjosi jo sveikata ir ištverme – kai vietiniai karščiausiu paros metu leisdavo sau pailsėti, lietuvis parapijos sode užsiimdavo ūkio darbais.

Antra problema – misionieriai susidūrė su didžiuliu geriamojo vandens stygiumi iki musoninių liūčių sezono pradžios. Vandens stygius sausringuoju laikotarpiu ypač sumažindavo javų derlių, kuris kartais siekdavo tik penktadalį. Nuo troškulio krisdavo gyvuliai, tai dar labiau sumenkindavo maisto išteklius ir sukeldavo badą. Jėzuitai matė problemų ir dėl ekstensyvios žemdirbystės, prastų žemės apdirbimo įrankių ir nepanaudojamų vakarietiškų technologijų ūkio darbuose. Tai skatino vienuolius imtis švietimo, pirmiausia agrokultūros srityje.

Dėl vandens stygiaus žmonės negalėdavo nei nusiprausti, nei numalšinti troškulio, juos užplūsdavo įvairios ligos: cholera, difterija, dizenterija, raupai. Dėl to labiausiai nukentėdavo kaimiškos gyvenvietės, kur šalia nebuvo gydymo įstaigų. Dėl šių priežasčių jėzuitai rūpinosi vaistų gamyba, ligoninių ir vaistinių statymu, medicinai plėtoti skirtų mokyklų rengimu, kurios, nors ir primityviai, bet visgi paruošdavo žmones, kaip galima gydytis nuo įvairių ligų.

Kaip pavyzdį galime paminėti XX a. 7 dešimtmetyje pastatytą Šv. Luko ligoninę Shrirampure, kuri galėjo priimti per keturis šimtus pacientų, turėjo atskirą pastatą edukacijai ir savo bažnyčią. Be anksčiau minėtų ligų, daug dėmesio buvo skiriama gyvačių įgėlimams ir apsinuodijimams.

Jėzuitai, ypač kun. D. Slapšys SJ, rūpinosi ir infrastruktūros gerinimu. Kelių tiesimas kaimiškose gyvenvietėse pagerino žmonių susisiekimo galimybes, medikų atvykimą, prekybą maisto produktais. Remiantis kun. D. Slapšio SJ laiškais, jis kelių tiesimą organizavo ir dėl pastoracinės veiklos, kad lengviau būtų pasiekiami tie, kuriems katalikybė dar nepažįstama.

Remiantis lietuvį ir kitus jėzuitus prisimenančiais parapijiečiais, pradžioje misionieriai buvo laikomi stebuklus darančiais išminčiais, kurie sugeba pasipriešinti tam, kas dešimtmečiais sukeldavo sunkumų. Iš sociokultūrinės pusės misionieriai didžiausia problema laikė kastinę sistemą, kurią tikėjosi įveikti skleisdami katalikybę. Didžiausia dalis tikinčiųjų buvo neliečiamieji arba dalitai, kuriems krikščionybė buvo tarsi galimybė pakilti socialinės hierarchijos laiptais. Vis dėlto Bažnyčia ilgą laiką aklai tikėjo ir skelbė, kad tikėjimą priėmę žmonės iš karto atsiriboja nuo tūkstančius metų egzistuojančios kastinės sistemos. Tik 1986 metais Indijos Katalikų Bažnyčia pripažino, kad kastinės sistemos apraiškos yra išlikusios ir tarp priėmusiųjų tikėjimą.

Misionieriai siekė, kad jų švietimo įstaigose prie vieno stalo galėtų sėdėti dalitas ir brahmanas, kad tiek vieni, tiek kiti turėtų galimybę eiti į tą pačią bažnyčią, tačiau neįvertino, jog pakeisti senas tradicijas nėra taip paprasta. Visgi tokie jėzuitai kaip kun. D. Slapšys SJ į tai žiūrėjo kiek iš kitos perspektyvos. Jam svarbiausia buvo suteikti lygias galimybes visiems tikintiesiems – visų asmenų laiminimas, geranoriškas bendravimas, bažnyčios durų atvėrimas nepriklausomai nuo žmogaus socialinės padėties. Ar tai buvo priemonės prieš senąsias tradicijas, ar savotiškas susitaikymas su esama padėtimi, dabar yra sunku atsakyti.

Nuo konservatyvaus kunigo iki vandens ieškotojo

Aptarus įvairias katalikų misionierių gyvenimo aplinkybes Maharaštroje, norėtųsi iš arčiau pažvelgti į tai, kas būtent buvo būdinga čia XX a. 6 dešimtmečio pradžioje iš Fordhamo JAV atvykusiam kun. D. Slapšiui SJ. Jo atvykimą į vokiečių jėzuitų kuruojamą provinciją pagrindžia artimas ryšys su šios šalies misionieriais ir studijos Pulache netoli Miuncheno. Pirmaisiais savo misionierystės metais jis buvo nusiųstas į Sangamner miestelį, kur jėzuitų įkurtoje misijų rengimo mokykloje mokėsi vietinės marathi kalbos.

Būdamas gabus kalboms, jis ne tik greitai išmoko pastarąją, bet ir ketino studijuoti sanskritą. Visgi jėzuito laukė darbai, todėl po dvejų metų kalbų studijų jis buvo išsiųstas dirbti į Rahatos parapiją. Nuo 1952-ųjų iki 2004-ųjų kaip parapijos kunigas ar asistuojantis parapijos kunigas jis iš viso dirbo aštuoniose parapijose. Tarp minėtų vietų daugiausia dirbta Ahmednagare, Shevgaone, Rahatoje, Sangamner ir Songaone. Kiekvienoje iš šių vietų lietuvis pagrindine savo veikla laikė sielovadą.

Dabar jį prisimenantys jėzuitai indai lietuvį kunigą laikė gana konservatyviu misionieriumi. Pirmiausia jam rūpėjo, kad esami katalikai turėtų kuo geresnes galimybes išpažinti tikėjimą. Dėl šios priežasties lietuvis pasirūpino, kad jam būtų suteiktas „Mahindra“ firmos visureigis, juo jis keliaudavo po visus parapijos kaimelius, kur tik gyveno katalikų šeimos. Bažnyčios stovėdavo tik didesnėse gyvenvietėse, todėl dažnai Mišias jis aukodavo tiesiog žmonių susirinkimo vietose ant mažo medinio suolo.

Kunigas stengdavosi gauti lėšų, kad būtų pastatytos nedidelės koplytėlės, atsirastų paminklas Švč. Mergelei Marijai. Atvykęs į miestelį, jis nesibaimindamas laisvai lakstančių ir lojančių šunų eidavo per visus namus ir po palaiminimo kviesdavo žmones į Mišias. Kun. D. Slapšys SJ skirdavo ypač didelį dėmesį Mišių liturgijai, Rožinio maldai, procesijoms, išpažinčiai kiekvieną sekmadienį.

Galbūt ir šiandien esantys parapijiečiai dėl šios priežasties yra labai preciziški visai tikėjimo praktikos tvarkai. Bažnytinės šventės, tokios kaip Kalėdos ar Velykos, nors ir nebūdavo labai iškilmingos, visgi buvo stengiamasi, kad tikintieji pajustų šventinę dvasią: gėlėmis būdavo papuošiamas bažnyčios altorius, navos apkabinamos girliandomis, o vaikams parūpinama šokolado ar kitų saldumynų.

Shevgaone išlikusios jo rašytos bažnytinės knygos liudija labai kruopštų parapijos reikalų dokumentavimą: fiksuotos kasdienės išvykos į miestelius, žmonių, susirinkusių į Mišias, išpažintį priėmusiųjų skaičius, koplyčių prižiūrėjimo būklė ir daugybė kitos informacijos. Bažnytinės santuokos metrikos, kurias pildė kun. D. Slapšys SJ, taip pat buvo labai išsamios – žymėtas sutuoktinių raštingumas, profesija, gimimo vieta, tėvų padėtis, amžius ir daugybė kitos informacijos. Tą patį galima pasakyti ir apie krikšto bei mirties metrikas. Norėdamas dar labiau susisteminti esamą informaciją apie savo kuruojamus katalikus, jis sukūrė kiekvienos šeimos įvairius socioekonominius duomenis žyminčius kortelių katalogus.

Nors buvo gana pasišventęs tikėjimo reikalams misionierius, lietuvis neatsiribojo ir nuo socialinių veiklų. Kadangi bažnyčios santaupos visgi būdavo didesnės nei kaimo gyventojų, ypač kalbant apie žemųjų kastų atstovus ir dalitus, lietuvis dažnai nupirkdavo žemės sklypus ir bažnyčios vardu skirdavo juos nepasiturintiesiems. Užderėjusį derlių pardavęs indas turėdavo skirti nedidelę dalį uždirbtų pinigų bažnyčiai, o kitą galėdavo pasilikti sau.

Jėzuitas taip pat rūpindavosi žemės ūkio modernizavimu savo misijos teritorijoje, tai liudija išlikę laiškai, siųsti provincijolui su prašymu nupirkti keletą traktorių, kombainų ir įvairių kitų žemės ūkyje naudojamų mašinų. Norėdamas modernizuoti savo kuruojamą parapiją ir pagerinti savo bei kitų kunigų darbą, kun. D. Slapšys SJ pirmasis iš visų kreipėsi su prašymu į Punės provinciją parūpinti kompiuterius. Taip rašant dokumentus, laiškus, pildant įvairią statistinę medžiagą buvo pereita nuo rašomosios mašinėlės prie kompiuterinės technikos.

Bene visose parapijose, kuriose dirbo lietuvis, buvo pradėtos kaupti bibliotekos, daugiausia teologijos, filosofijos tematika. Indai jėzuitai prisimena, kad tarp kun. D. Slapšio SJ perkamų ar kitaip įsigytų knygų būta nemažai praktinės literatūros, skirtos žemės ūkiui, sodininkystei, medžių auginimui ir priežiūrai, taip pat jo ypač mėgstamai zoologijai ir astronomijai. Dažnai jėzuitas knygas paskolindavo ar dalindavo parapijiečiams, kad šie šviestųsi, domėtųsi aktualiomis temomis.

Pats jis taip pat daug skaitydavo, o sukauptas žinias pritaikydavo realiai – bene visose parapijose lietuvis prisodindavo tamarindų, mangų, papajų, kad šie neštų vaisių, o karštomis vasaros dienomis suteiktų taip poilsiui reikalingą šešėlį. Kaip priklauso jėzuitui, jam rūpėjo ir jaunuomenės švietimo reikalai. Nors žinių apie tai, kad jo pastangomis buvo pastatyta nauja mokykla, nėra, visgi yra žinoma, kad kunigas rūpinosi senų bendrabučių rekonstrukcija, dažnai aprūpindavo moksleivius taip trūkstamais vadovėliais, nauja mokykline uniforma. Jis visuomet stengdavosi suteikti moksleiviams, ypač nepasiturintiems, maisto ir geriamojo vandens.

Dažnas su kun. D. Slapšiu SJ dirbęs katechetas jį prisimena kaip labai gerą darbų paskirstytoją ar veiklų administratorių, organizatorių. Lietuvis Fodhame baigęs pedagogiką taip niekada ir nedirbo mokytoju, bet visada pasirūpindavo specialistų atvykimu į mokyklas ir kuo geresnės švietimo kokybės suteikimu vaikams.

Visgi reikšmingiausia pagalba, kurią įvardina jį prisimenantys žmonės, buvo jo gebėjimas sausringose vietovėse rasti gruntinį vandenį. Tiek katalikai, tiek kitų tikybų žmonės dažnai kreipdavosi į lietuvį, kad šis, pasitelkęs keistas ir niekam nesuprantamas technikas, artimoje aplinkoje rastų gėlo vandens. Bene visi tai prisimenančių asmenų pasakojimai yra mistifikuoti, apipinti tam tikrais stebuklingais ar magiškais elementais, kaip kun. D. Slapšys su raktų ryšulėliu rankoje pagal vibracinius dažnius ar laikomo daikto judesius sugebėdavo tiksliai įvardinti, kurioje vietoje reikėtų kasti šulinį. Kartais pasakojimuose raktus pakeisdavo metaliniai virbalai ar kokoso riešutas, o vietoje vibracijos gaudymo buvo minimi keisti užkalbėjimai ar tiesiog stebuklinga galia, suteikta pačio Dievo.

Kad ir kokia būtų tiesa apie vandens ieškojimo techniką, visgi Ahmednagaro diecezijoje iki šiandien yra išlikęs ne vienas lietuvio pagalba iškastas šulinys, kuris vis dar suteikia žmonėms galimybę nepražūti sausros sezono metu. Kadangi tai yra gruntinis vanduo, jis buvo mažiau užterštas nei upių vanduo, jį buvo galima naudoti ne tik laukams drėkinti ar gyvuliams, bet ir praustis, gerti ar maistui gaminti.

Lietuvis sugebėdavo netgi įvardinti, kiek metrų reikia kasti gręžinį, kad šulinys nuolatos būtų prisotinamas požeminės vandens versmės. Dėl šių veiklų jėzuitas vietinių buvo vadinamas baba, tai išvertus iš marathi kalbos reiškė žynį ar išminčių. Jį prisimenantys indai jėzuitai teigė, kad lietuvis bene visą savo laiką skirdavo įvairiam darbui. Jeigu neišvykdavo aukoti Mišių ar laiminti žmonių į įvairius kaimus, tai padėdavo artimose mokyklose, žemės ūkio darbuose ar tiesiog tvarkant aplinką. Jeigu visgi jis surasdavo laisvą minutę, ją paskirdavo maldai arba bažnyčios sodo priežiūrai: naujų gėlių ar medžių sodinimas, sodo dekoravimas jo surinktais spalvotais akmenukais. Tvarka ir vizualinė harmonija bažnyčios sode kunigui rūpėjo ne ką mažiau nei pačios šventovės vidus.

Maharaštros gamta, sociokultūrinis ir istorinis kontekstai nulėmė tai, kokiomis sąlygomis turėjo dirbti ir kokiomis veiklomis daugiausia turėjo užsiimti jėzuitai, įskaitant kun. D. Slapšį SJ. Prisitaikymas reikalavo daug pastangų, kurių daliai jėzuitų pritrūkdavo. Visgi lietuvis sugebėjo atrasti savyje jėgų ir ne tik priimti naują aplinką, bet ir suteikti nemažai paramos vietiniams. Jo darbas parapijose užtikrinant katalikybės sklaidą, žemės ūkio modernizavimas, švietimo skatinimas ir pagalba randant vandenį tapo priežastimis, kodėl ir šiandien lietuvis yra taip gerai prisimenamas tarp Maharaštros valstijos katalikų.