Kunigas pranciškonas Antanas Dirvelė – neabejotinai ryškiausia tarpukario Kretingos asmenybė, čia palikusi žymų savo neilgo, tačiau garbingo ir kartu tragiško gyvenimo pėdsaką.

Antanas Dirvelė gimė 1901 m. balandžio 3 d. Šakių dekanato Slavikų parapijos Juodupėnų kaimo valstiečių šeimoje. Krikšto metu gavo šv. Antano vardą. Mokėsi Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje, kurią baigęs 1921 m. rugsėjo 10 d., vedamas savo pašaukimo, įstojo į Pranciškonų ordiną ir pasirinko vienuolišką Augustino vardą.

1923 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurios vadovybė, greitai pastebėjusi neeilinius jaunuolio gabumus ir talentą, 1924 m. jį išsiuntė į Sileziją Vokietijoje, kur jis tęsė teologijos studijas ir 1925 m. rugsėjo 14 d. priėmė amžinus vienuolio įžadus. 1928 m. liepos 15 d. po Vroclavo pranciškonų kunigų seminarijos baigimo kardinolo Bertrand buvo įšventintas į kunigus. Grįžęs į Lietuvą gyveno Žaliakalnio vienuolyne Kaune, iš kur 1929 m. atvyko į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Iš čia 1930 m. buvo išsiųstas misionieriumi į JAV, kur lankė išeivijos lietuvių parapijas, sakė pamokslus, rinko lėšas būsimos Pranciškonų gimnazijos statybai.

Grįžęs į Lietuvą 1931 m. lapkričio 19 d. buvo paskirtas Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonu, važinėjo po Lietuvą su misijomis ir pamokslais. 1932 m. kovo 12–20 d. jas vedė Kauno katedroje. Jo dvasingi pamokslai sutraukdavo minias žmonių, ieškojusių tikėjimo ir dvasinės atgaivos. Tuo jis buvo panašus į taip pat, tik jau XIX a. garsėjusį pamokslininką Jurgį Pabrėžą. A. Dirvelė buvo vienas iš tų pranciškonų, kurie geriausiai suprato, kad jų šviečiamajai veiklai plėtoti, jaunuolių ruošimui misijų darbui bei pačios vienuolijos atnaujinimui reikalinga gimnazija. Jis pats vyko pas popiežių Pijų XI ir ieškojo palaikymo steigiant vienuolyno mokymo įstaigą.

Lėšas gimnazijos statybai aukojo JAV lietuvių bendruomenė, pasauliečiai tretininkai, įvairios religinės ir visuomeninės organizacijos, pavieniai tikintieji, teko pasinaudoti ir 200 tūkst. Lt banko paskola. Statybos darbai buvo pradėti 1932 m. gegužės mėnesį, o tų pačių metų spalio 4 d. jau įvyko modernaus keturių aukštų pastato iškilmingas atidarymas, įsteigtos 3 gimnazijos klasės. 1933 m. vasarą Šv. Antano kolegijai buvo suteiktos valdžios gimnazijos teisės ir ji oficialiai imta vadinti privačia Pranciškonų ordino vyrų gimnazija. Šiandienos kretingiškiams su liūdesiu ir skausmu širdyje jau bene dešimtmetį stebint tebestatomą biblioteką ir jos statytojų konvulsijas, tų laikų gimnazijos statybos tempai, pačių statytojų entuziazmas, atsakomybė bei savo tikslų siekis kelia susižavėjimą. O juk tai vyko prieš 83 metus, kai statytojų galimybės buvo gerokai kuklesnės. A. Dirvelė 1932–1939 m. buvo ir šios kolegijos rektoriumi. Taip Šv. Antano kolegija tapo katalikų bažnyčios bei visai visuomenei reikšmingu kultūros ir dvasinio švietimo centru, jos veikla garsėjo visoje Lietuvoje. Į gimnaziją būdavo priimami visi mokslo siekiantys vyrai. Norintieji tapti klierikais ir pranciškonų misionieriais gaudavo visišką išlaikymą. Po 4 klasių baigimo jie papildomai mokėsi Šv. Antano misijų kolegijoje ir čia baigę 5 klases galėjo stoti į pranciškonų noviciatą, kur mokslas truko 1 metus. Baigę mokslus Kretingoje, būsimieji pranciškonai kunigai buvo siunčiami studijuoti į Italiją ir Vokietiją. Lėšas mokinių išlaikymui skirdavo įvairūs fondai ir privatūs rėmėjai, kurių dalis buvo garbaus amžiaus išeivijos lietuviai. Tiems, kurie pageidavo grįžti į Lietuvą ir likusią gyvenimo dalį praleisti Kretingoje brolių pranciškonų ir seserų vienuolių globoje, 1934 m. A. Dirvelės rūpesčiu buvo pastatyta moderni prieglauda, pavadinta Šv. Antano rūmais, kuriuos kretingiškiai netrukus pervadino Šv. Antano nameliu. Moderniame 4 aukštų raudonų plytų pastate buvo gyvenamosios patalpos, kino salė, spaustuvė, spalvotais vitražais papuošta koplyčia. Dar anksčiau – 1933 m. – A. Dirvelės rūpesčiu, pagal Prancūzijos Lurdo pavyzdį, šalia bažnyčios ir vienuolyno, Pastauninko upelio slėnyje, buvo įrengta lurdo grota, kurios pašventinime dalyvavo prezidentas A. Smetona ir gausybė dvasininkų bei maldininkų iš visos Lietuvos.

A. Dirvelė, savo pamokslais garsėjęs visoje Lietuvoje, rūpinosi ir savo pirmtako garsaus pamokslininko Jurgio Pabrėžos (tėvo Ambrozijaus) atminimo įamžinimu. 1933 m. ant jo kapo pastatyta koplytėlė, papuošta iš Vokietijos atvežtomis vienuolio ir angelo skulptūromis. 1936 m. įvertinus A. Dirvelės nuopelnus Pranciškonų ordinui ir Kretingai, pranciškonai jį išrinko provincijolu. A. Dirvelė buvo energingas, veiklus ir Kretingoje be galo populiarus žmogus, nevengęs dalyvauti ir miesto visuomeniniame gyvenime, šventėse, labdaros ir kultūriniuose renginiuose. Vieša paslaptis, kad išvaizdus kunigas ir vienuolis sulaukdavo ir moterų dėmesio, o tai sukeldavo įvairių šnekų. Kaip ten bebūtų, 1939 m. rugsėjo mėnesį vyriausioji pranciškonų vadovybė Romoje paskyrė naują vadovybę: provincijolu paskirtas Kazimieras Čepulis, o Kretingos Šv. Antano kolegijos rektoriumi – Justinas Vaškys. A. Dirvelei Kretingoje vietos neatsirado. Jis buvo paskirtas Pajūrio konvento vikaru. Pajūris – miestelis vaizdingame Jūros upės slėnyje Šilalės rajone. Čia 1935 m. vietinio gyventojo Kazimiero Nausėdos (1864–1936 m.) padovanotame 2 aukštų mūriniame pastate įsikūrė pranciškonų vienuoliai, kur jie pirmiausia įrengė koplytėlę, o vėliau iš Kretingos perkėlė noviciatą – vienerių metų mokyklėlę – jauniems vienuoliams. Čia 1940 m. vasarą A. Dirvelę užklupo sovietinė okupacija. Naujoji okupacinė valdžia iš karto parodė savo požiūrį į dvasininkus, nacionalizuodama vienuolyno pastatus. A. Dirvelė netrukus sugrįžo į Kretingą. Vienuolyne neradęs J. Vaškio ir kitų vienuolių, spėjusių pasitraukti į Vokietiją, trauktis nusprendžia ir jis. Kaip savo atsiminimuose „Mano gyvenimo kryžkelės“ (Vilnius, 2002 m.) rašė kanauninkas Juozapas Stankevičius, A. Dirvelė į Vokietiją trauktis siūlė ir jam, tuo metu buvusiam Kretingos vienuolyne. Jam atsisakius, kartu su A. Dirvele trauktis nusprendė kitas pranciškonas brolis Liucijus (Stasys Martušis). Deja, 1940 m. liepos 12 dieną jie abu buvo sulaikyti, mėginant pereiti TSRS–Vokietijos sieną. Tuo metu Kretingoje Šv. Antano namelyje savo štabą įkūrusi NKVD pasienio kariuomenė jau buvo sustiprinusi sienos su Vokietija apsaugą, aktyviai veikė ir jos agentai, siūlę savo paslaugas nelegaliai pervesti per sieną, ir norinčius tai padaryti atiduodavę į NKVD rankas. Suimtieji pasienyje buvo kalinami Šv. Antano rūmuose įsteigtame kalėjime. Po suėmimo čia pateko ir šių rūmų statytojas A. Dirvelė, vėliau išvežtas į Kauno saugumą ir kalėjimą.

Lietuvos kariuomenės pulkininkas Jonas Petruitis savo prisiminimų knygoje „Kaip jie mus sušaudė“, Bad Salzuflen, 1952 m. rašo, kad patekęs į NKVD saugumo kalėjimo kamerą, kur prieš jį kalėjo A. Dirvelė, ant sienos rado išbraižytą kryžių ir užrašą „Kun. Dirvelė, pranciškonas“. Kauno kalėjime A. Dirvelei ir kitiems dvasininkams teko atlaikyti naktinius tardymus, pasiūlymus atsisakyti savo tikėjimo ir įžadų, tapti išdavikais, prisidedant prie bažnyčios Lietuvoje griovimo ir diskreditacijos. A. Dirvelė nepabūgo spaudimo ir grasinimų, laikėsi tvirtai, skelbė tikėjimo tiesas ir guodė kitus kalinius bei atlikdavo savo kunigišką pareigą: paslapčia klausydavo išpažinčių, suteikdavo iš duonos pasidarytą Komuniją. Vilniuje gyvenantis inžinierius Antanas Skaisgiris (gim. 1937 m.) su šios publikacijos autoriumi pasidalijo savo tėvo Juozo Skaisgirio (1901–1977 m.), žinomo Lietuvos miškininko, politinio bei visuomenės veikėjo, prisiminimų fragmentais. J. Skaisgiris kartu su kitais Kauno kalėjimo kaliniais 1941 m. balandžio 1 d. patalpinamas į Stolypino vagono geležinį narvą ir išvežamas į Maskvą, į kalinių persiuntimo kalėjimą.

Savo prisiminimuose jis rašo: „Atvažiavome į Maskvą. Čia sugrūdo kaip silkes į statinę, į kalėjimo mašiną, literatūroje pramintą „juodu varnu“. Iškrauna mus Krasnoje Presnia persiuntimo kalėjime. Su mumis atliekama profilaktika, kaip savo knygoje apie Štuthofo koncentracijos stovyklą rašė Balys Sruoga. Muilas, dantų pasta, šepetukas ir kitos namiškių dovanos kaip nereikalingos lekia į kampą. Kelnes tenka ranka prisilaikyti, kad nenusmuktų. Ir taip esame paruošti tolimai kelionei. Po kelių dienų, sudarius didelę kalinių siuntą, tarp jų – ir mus iš Kauno, pakrauna į prekinius vagonus su dviejų aukštų lentų narais. Kai malkų įmesdavo, tai pasikurdavome įrengtą krosnelę ir vagone buvo šilta, bet dažniausiai malkų bei anglių trūkdavo ir važiuodavome šaltyje. Vagone – kone 40 įvairių tautybių žmonių iš įvairių vietovių. Su manimi iš Kauno vyksta I. Skrupskelis, kunigas vienuolis A. Dirvelė, ekspremjeras L. Bistras ir kiti.

Taip po dviejų savaičių kelionės išsikraunama naujai statomo geležinkelio Kotlas–Vorkuta Pečioros stotyje. Iš ten nakties metu labai stiprios apsaugos su šunimis lydimi, šviesinėmis raketomis apšviečiant kelią, pajudame pėsti šiaurės link ir tik pasiekę Kasju upę apsistojame pradėtuose įrengti mediniuose barakuose ir palapinėse. Čia mums skirta gyventi ir dirbti. Sniego – per metrą. Pakeliui vis matėme eiles barakų, apjuostų aukšta tvora su bokšteliais kertėse ir brigadas kalinių, dviejų sargybinių žygiuojančių į darbą. Čia pavasaris ateina pavėluotai, gegužės pabaigoje…

Pradžioje mes dirbame gana laisvai, maitina gana sočiai. Tik iš mūsų grupės kunigui Dirvelei pabėgus, sustiprinama apsauga…“ A. Skaisgiris prisimena iš savo tėvo pasakojimų girdėjęs, kad A. Dirvelė nusprendė pabėgti po to, kai jam sapne apsireiškė Švč. Mergelė Marija, ir tai jis suprato kaip pranašišką sapną, pradėjo džiovinti duoną ir kaupti maisto atsargas pabėgimui. Daugiau apie A. Dirvelės likimą iki 1943 m. Komijos lageriuose kalėjęs J. Skaisgiris nieko negirdėjo. Apie jį neteko skaityti ir buvusių Komijos lagerių kalinių atsiminimuose. Veikiausiai jis netrukus buvo suimtas, nes įveikti tūkstančius kilometrų miškais ir pelkėmis iki Suomijos yra neįmanoma. O gal amžiams pasiliko Komijos miškuose? Tremtinys Algirdas Šerėnas, gyvenęs Komijoje ir iš jos KGB archyvų savo asmeninių ryšių dėka sugebėdavęs gauti daug informacijos, apie 1997 metus buvo atvykęs į Kretingos muziejų pas istoriką J. Kanarską. Jis minėjo, kad A. Dirvelė mirė 1948 m. viename iš Komijos lagerių, žadėjo į Lietuvą parvežti jo lagerio bylą, kurią jis buvo matęs Vorkutos KGB archyvuose. Deja, jo planus sugriovė staigi mirtis, jį pakirtusi 1998 m. gegužės 3 dieną eilinės viešnagės Lietuvoje metu. Lietuvos KGB archyvuose jokios medžiagos apie A. Dirvelę neišliko. Matyt, jis buvo išvežtas be teismo nuosprendžio. Dabartiniu metu gauti jokios informacijos iš Rusijos KGB archyvų yra neįmanoma.

Viena aišku, kad sovietinė sistema susidorojo su iškiliu žmogumi, iki galo ėjusiu nelengvu dvasininko keliu ir tame kelyje neišdavusiu savo tikėjimo, įsitikinimų bei dvasinių ir žmogiškųjų vertybių. Gaila, bet ir šiandien Kretingoje kunigo ir pranciškonų vienuolio A. Dirvelės veikla bei jo atminimas nepakankamai įvertinti. Manau, kad artėjančios 115-osios A. Dirvelės gimimo metinės būtų puiki proga tai padaryti, jo vardu pavadinant miesto gatvę ar aikštę. Dirbusio savo kraštui, jo žmonėms, Kretingoje palikusio žymų savo gyvenimo pėdsaką žmogaus vardas čia turėtų likti amžiams…