„Bažnyčios riteris“: prisimenant kunigą Juozą Zdebskį

Pradinis/Ištikimi Kristui, Kun. Juozas Zdebskis, XX amžiaus tikėjimo liudytojai/„Bažnyčios riteris“: prisimenant kunigą Juozą Zdebskį

Knygynuose ką tik pasirodė vertinga dokumentine medžiaga gausiai iliustruota istoriko Antano Lesio knyga “Bažnyčios riteris” apie vieno iškiliausių sovietmečio disidentų, kunigo Juozo Zdebskio gyvenimą, veiklą, KGB organizuotą pasikėsinimą, nudeginant “spec. priemone”, daugybę klausimų iki šiol keliančią žūtį bei jos “tyrimą” sovietmečiu ir dabar, atminties įamžinimą.

Leidinyje pateikta daug dokumentų – taip pat ir dar neskelbtų – iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA), Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) bei kitų šaltinių, kun. J. Zdebskio bendražygių atsiminimai, remtasi anksčiau išleistomis knygomis ir spaudos publikacijomis. Autorius susirado ir žmones, prisimenančius kunigo žūties dieną, kurių niekada neapklausė jokia prokuratūra. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, dokumentų fotokopijomis.

A. Lesys (g. 1952 m.) daug metų mokytojavo Vilnijos krašte, dirbo Turgelių ir Akmenynės lietuviškose mokyklose, dėstė istoriją Šalčininkų lietuviškoje 1000 – mečio gimnazijoje. Apie Vilnijos kraštą, švietimą spausdina straipsnius laikraščiuose ,,Voruta’’ bei ,,Trakų žemė’’, dalyvauja ,,Versmės’’ leidyklos rengiamose ekspedicijose, yra parašęs straipsnius ,,Lietuvos valsčių’’ serijos monografijoms.

* * *

Po Antrojo pasaulinio karo dėl sovietų okupacijos katalikų padėtis Lietuvoje sunkėjo. Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, konfiskuotas jos turtas. Siekiant Bažnyčią sunaikinti buvo skaldoma dvasininkijos vadovybė, draudžiama jaunesniems kaip 18 metų asmenims dalyvauti liturginėse apeigose (patarnauti šv. Mišiose, giedoti bažnyčios chore, procesijose nešti vėliavas, barstyti gėles), bet koks grupinis vaikų katekizavimas buvo traktuojamas kaip įstatymo pažeidimas. Vyko prievartinė ateizacija, griežta religinio gyvenimo kontrolė. Dauguma sovietinės Lietuvos gyventojų buvo nepatenkinti tokia situacija, bet tik dalis iš jų išdrįso pasipriešinti ir kovoti už dažnai pažeidžiamas tikinčiųjų teises.

Ryškų pėdsaką pasipriešinimo istorijoje paliko kun. J. Zdebskis.

Kun. Robertas Grigas knygoje ,,Menas gyventi. Pamokslų metmenys‘‘ apie kun. J. Zdebskį rašė: ,,Šalia mūsų dar gyvena daugybė amžininkų, girdėjusių gyvą žodį, jo sakomus pamokslus – ne iš magnetofono įrašų kurie, beje, dar sovietmečiu, matyt, suvokus išliekamąją jų vertę, slapta buvo dauginami ir egzistencinės tiesos bei nepavergiamos dvasios laisvės išsiilgusiųjų kaip atgaiva klausomi. Prisimenantys kalbėtoją, <…> tikriausiai vėl dvasios akimis išvys tą, sakytum, nedrąsią, nuolankią jo laikyseną, kuriai nieko svetimesnio turbūt nebuvo už aktorišką gestikuliaciją ir dirbtinę pozą; vėl išgirs ramų, niekur neskubantį balsą, čia užuojautos liūdesiu <…> nusidažantį, čia vaikišku humoro džiugesiu nušvintantį, bet vis gilų, sutelktą… (Vilnius, 1997 m.)

Straipsnyje ,,Kas slepia kunigo J. Zdebskio žudikus?‘‘ Rasa Kalinauskaitė teigė: ,,Ar ne KGB genas laisvos Lietuvos prokuratūrai sutrukdė ištirti bent vieną sovietmečio disidento žūtį, kurioje savo pėdsaką paliko ši represinė režimo struktūra? Toks klausimas kyla, susipažinus su vienos ryškiausių pasipriešinimo asmenybių – kunigo Juozo Zdebskio – byla ir beviltiškais Laisvės kovotojų prašymais ištirti jo persekiojimą‘‘ (Lietuvos žinios, 2012 m. Nr. 12 – 14).

Ses. Birutė Gučaitė išsaugojo gydytojos Genovaitės Drąsutytės dienoraštį ir prisiminimų užrašus. ,,Sunku apibūdinti žodžiais tokį žmogų, kuris turbūt ruošiamas Šventumo garbei…‘‘, – rašė ses. G. Drąsutytė.

Perskaitęs šiuos pranašiškus žodžius knygos autorius A. Lesys dar kartą skaitytojams priminė dvasininko gyvenimo, veiklos ir kančios istoriją, kurią parašė remdamasis archyviniais dokumentais, liudininkų pasakojimais, knygomis, straipsniais ir dokumentiniais filmais.

Prisiminimuose apie kun. J. Zdebskį ses. G. Drąsutytė rašė: ,,Gerai prisimenu, kaip jis kūrė ateities planus – apie įstaigą tarp miškų, kur nelaimingosios rastų Dievą ir globą, o kūdikėliai, kurie buvo pasmerkti nematyti saulės, išvystų dienos šviesą, begalinį grožį, Dievo gerumą. Iš vaikelių tikriausiai išaugtų ne vienas šventasis, didvyris… Tėvelis (kun. J. Zdebskis – aut. past.) sakydavo: ,,Jei Dievas leistų, amžinybėje norėčiau būti mergaičių, o ypač nelaimingųjų globėju… Aš taip kasdien meldžiu šito…‘‘

Tikimės, kad kun. J. Zdebskio maldos buvo išklausytos ir nelaimingosios – paniekintos, suvedžiotos, atstumtos, pažemintos, besilaukiančios bei nutraukusios nėštumą – gali melsti kun. Juozo užtarimo…

Knygos autorius nesistengė komentuoti kun. J. Zdebskio veiklos, jo persekiojimo, KGB jam panaudotos „spec. priemonės“ ir tragiškų kunigo mirties aplinkybių. Pateikta informacija padės patiems skaitytojams atlikti kun. J. Zdebskio nudeginimo ir žūties tyrimą.

Autorius dėkingas kun. J. Zdebskio bendražygiui, šios knygos rėmėjui garbės kanauninkui Vytautui Juozui Vaičiūnui.

Knygos tiražas – 4 000 egzempliorių, išleido „Petro ofsetas“.