Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Kuklioji Širdiečių vadovė

Kuklioji Širdiečių vadovė

Autorius Ses. Antanė Kučinskaitė
Šaltinis Laiškai lietuviams, 1995 m. balandis (Nr. 4)

 

Su didele pagarba Lietuvos Svč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos seserys mini Motiną Teodorą, vadovavusią Kongregacijai sovietų okupacijos metais.

Sunkus tada buvo seserų vienuolių gyvenimas. Netekusios bendruomenės lizdelio, po vieną, po dvi prisiglaudusios svetimų žmonių kaimynystėje, okupantų ateistų siautėjimo įbaugintos seserys baiminosi palaikyti ryšius su vyresniosiomis, tiksliau sakant, — su einančiomis vyresniųjų pareigas seserimis. Kurį laiką be prošvaisčių seserys šiaip taip vegetavo pogrindyje, neturėdamos teisėtų vyresniųjų. Kas gi ryšis organizuoti generalinę kapitulą; kas gi nebijos slaptų rinkimų?

Ir štai tokiam rizikingam žingsniui 1966 metais ryžosi kukli sesuo Teodora! Organizuodama rinkimus, anaiptol ji nemanė, kad generalinės vyresniosios pareigų našta galėtų kristi ant pačios organizatorės pečių. O balsavimo rezultatai Teodorą nepaprastai nustebino — didele balsų persvara kuklioji sesuo išrenkama Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos vyresniąja!

Kapitulos dalyvės sveikina išrinktąją Teodorą, pagerbdamos tradiciniu titulu Motina. Teodora kukliai šypsosi, stebisi, — kas gi čia įvyko?! Pagaliau nedrąsiai prataria: “Gyvenimo ironija! Man, tokiai žioplei, — ne pagal jėgas našta! Žioplesnės mat neberado!..”

Žodžiai, kuriais Teodora, gavusi sunkias, kartu ir garbingas pareigas, išreiškė savo nuostabą, buvo tikra jos sielos aimana. Niekas neabejojo iš širdies einančiu sesers Teodoros nuolankumu. Kartu gyvenančiai seselei ji dar pasiguodė: “Kas aš?! Iš mažens buvau labai nedrąsi. Tiesiog bijojau žmonių… Niekuo nepasižymėjau. Net maniau esanti niekam tikusi”.

Nuolankumas buvo ryškiausia Teodoros dorybė, kaip pridera tikrai Jėzaus Širdies tarnaitei. Tokią prisimena ją senosios seserys kaip eilinę širdietę, tokia ji išliko ir vadovaudama visai Kongregacijai. Į reiškiamą pagarbą ji nekreipė dėmesio, pagyrimai jai nedarė įspūdžio. Jei kas ją pakritikuodavo, nuoširdžiai padėkodavo. Kai Dievas jai atsiųsdavo kokių nemalonumų, nesusipratimų, kantriai juos pakeldavo, net džiaugdavosi, išreikšdavo dėkingumą.

“Nebijokite, sesutės, vienos kitoms pasakyti, ką negerai darome”, — patardavo seserims ir dar pridėdavo: “Ir man prašom pasakyti! Aš daug darau klaidų!”

Taigi Viešpats pažvelgė į nuolankią tarnaitę, išrinko ją iš kitų ir apipylė malonėmis. Ta malonių gausa gaivino visas širdietes.

Kas gi buvo ta kuklioji sesuo Teodora, kuriai Apvaizdos lėmimu teisėtai atiteko Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos vairas sovietų okupacijos sąlygomis?

Teodora Kriaučiunaitė gimė 1910 m. Linkuvos valsčiuje, Blėkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje (keturi broliai ir keturios seserys). Baigusi Linkuvos gimnaziją, įstojo į Kauno aukštąją meno mokyklą. Pastebėję studentės Teodoros meninius gabumus, mokyklos dėstytojai ir vadovybė patarė jai gilinti meno studijas Šveicarijoje. Tačiau Teodora buvo suplanavusi kitokią ateitį. Dar pirmaisiais studijų metais ji pajuto vidinį balsą, skatinantį ją savo jaunystę ir visą gyvenimą paaukoti Dievo garbei. Įstojo į slaptą Švč. Jėzaus Širdies garbintojų vienuoliją, oficialiai pasivadinusią Moterų kultūros draugija). Matydama, kad šios vienuolijos įsteigtoje Kaune Mergaičių mokytojų seminarijoje trūksta piešimo mokytojų, sesuo Teodora, atlikusi širdiečių noviciatą, bet dar nebaigusi meno studijų, suprato reikalą nedelsiant imtis pedagoginio darbo.

Nelengva buvo jaunutei kukliai studentei Teodorai ryžtis kaip pedagogei stoti prieš klasę busimųjų mokytojų, ypač bebaigiančių mokslą ketvirtakursių. Piešimo mokytojos Teodoros mokinė (dabar senutė pensininkė) pasakoja: “Buvau jau paskutiniame Mergaičių mokytojų seminarijos kurse, kai 1932 metų rudenį direktorė M. Galdikienė supažindino mūsų kursą su piešimo mokytoja T. Kriaučiūnaite. Mergaitės kritišku žvilgsniu pasitinka direktorės pristatomą naują pedagogę, ir vos pradėjus jai kalbėti, pastebi, kad ši dailininkė, matyt, bus ne tokia kaip kiti mokytojai. Paprastai pedagogo laikysena, rodos, bylote byloja: “Jūs gerbkit mane!” O naujoji mokytoja, kukliai atsistojusi prieš klasę, glostančiomis akimis tarytum ieško kelio į mokinių širdis, tyliai, mintimis reikšdama savo pageidavimą: susidraugaukim!..

Seminarijos mokinės abiturientės iš karto supranta sesers Teodoros laikysenos prasmę, įvertina švelnią jos taktiką. Kuo toliau, tuo labiau išryškėja jaunosios piešimo mokytojos meniniai gabumai, laki vaizduotė ir tikrai draugiška laikysena. Paprastai pedagogai drausmę palaiko griežtumu, o jaunutė mokytoja Teodora, spinduliuojanti meile, be jokių pastangų laimi išdykusių mokinių palankumą. Bendra mūsų kurso mokinių nuomonė vis stiprėjo — gabią, kartu ir kuklią piešimo mokytoją reikia ne tik gerbti, bet ir mylėti! ” — susimąsčiusi baigia savo pasakojimą buvusi dailininkės Teodoros mokinė.

Dar sėkmingiau dėstė piešimą sesuo Teodora 1933 metais širdiečių įsteigtoje mergaičių gimnazijoje, ypač pradinėse jos klasėse. Ji nepaprastai mylėjo vaikus, o vaikai juto švelnią, motinišką jos širdį.

Dailininkė Teodora nesitenkino vien piešimo pamokomis gimnazijoje. Mielai sutiko dėstyti dar tikybą širdiečių pradžios mokykloje. Tada buvo neįprasta — mokyti tikėjimo dalykų ne kunigui! Tačiau sesuo Teodora ramiai, nesijaudindama ėmėsi šio atsakingo uždavinio, pasitikėdama dangiška palaima. Matyt, Šventoji Dvasia ją nuteikė dėstyti tikybą savitu, išradingu metodu. Pati išgalvoja, pati pasidaro įvairių vaizdinių priemonių. O ir čia pat, pamokos metu, spalvota kreida, taikliais brūkšniais pavaizduoja lentoje tai, apie ką ji pasakoja… Net žiopteli vaikai iš nuostabos, kai per porą minučių išryškėja lentoje spalvotas Kristus, Švč. Mergelės Marijos ar Angelo Sargo vaizdas…

1940 metų rudenį, okupantams komunistams suvalstybinus privačias mokyklas, mokytoja T. Kriaučiūnaite iš Kauno perkeliama į Linkuvą. Taigi Dievo Apvaizdos lėmimu ji buvo paskirta dėstyti piešimą toje pačioje Linkuvos gimnazijoje, kurią pati buvo baigusi. Linkuvoje labiausiai išryškėjo dailininkės Teodoros ir meniniai, ir pedagoginiai gabumai.

Mokyklos direktorius P Bučinskas (anaiptol ne komunistinių pažiūrų!) buvo labai reiklus pedagogas. Jam rūpėjo viskas: ne tik per pamokas dėstomi mokslo dalykai, bet ir įvairūs kultūriniai bei auklėjamieji renginiai. Reikalavo, kad klasių rengiami pasilinksminimai nebūtų tušti, kad meninė jų programa keltų kultūrinį lygį bei patriotinį sąmoningumą.

Priėjo eilė ir piešimo mokytojos T. Kriaučiūnaitės auklėtinių klasei. Ne tik mokytojams, bet ir aukštesnių klasių moksleiviams kilo abejonių — argi ko įdomaus galima tikėtis iš tokios tylios, kuklios auklėtojos ir jos vadovaujamos paauglių klasės!

Ir kokia staigmena! Kukliosios mokytojos klasė — nuostabiai kūrybingą, puikią programą parengusi! Scenoje — paslaptingas Lietuvos laukų vaizdas: pakrypę kryžiai, samanoti koplytstulpiai, susimąstę Rūpintojėliai… Tolumoje, prieblandoje, — vaidilos su kanklėmis, šventąją ugnį kurstančios skaisčiosios vaidilutės… O kai prabilo vaidilos ir ausis suvirpino švelni kanklių melodija, — nuščiuvo visa salė…

Mokytoja T. Kriaučiunaitė įkvėpė auklėtiniams mintį kūrybiškai inscenizuoti Maironio “Jaunosios Lietuvos” fragmentus. Iki ašarų jaudino ne tik mokinius, bet ir mokytojus didingai ištarta okupacijos metų frazė: “O tačiau Lietuva juk atbus gi kada!..”

Plojimai, ovacijos!.. Visus sužavėjo pakili patriotinė nuotaika, puiki režisūra, o labiausiai — dailininkės Teodoros kartu su auklėtiniais pieštos, išradingai sukonstruotos dekoracijos…

1943 metais sesuo Teodora išsikėlė gyventi į Vilnių. Čia kurį laiką mokytojavo, tapybos darbų gaudavo iš “Dailės” kombinato. Pajutusi esanti persekiojama, turėjo ieškotis nekrintančio į akis taikomosios dailės darbo saldainių fabrike, žaislų kontoroje…

Turėdama kiek daugiau laisvo laiko, sesuo Teodora talkindavo bažnyčioms — rašinėdavo skelbimus, papuošdama dailiomis vinjetėmis, neretai ir stambesniais religiniais piešiniais.

Jėzuitas Tėvas Garuckas pasakojo: “1947 metais paprašiau dailininkę Teodorą nupiešti Vilniaus Šv. Jono bažnyčiai rekolekcijų skelbimą. Ji nupiešė įspūdingą Kristų, rankas sunėrusi, nuo kalno žiūrintį į Vilniaus miesto panoramą. Apačioje užrašė: “Naktis dengia žemę, o tamsuma — tautas… Kur tu eisi be manęs?!” Tada daug kas sakė: “Vien į tokį paveikslą pažvelgęs, susimąstai”. O kunigas J. Vaičiūnas trumpai apibūdino: “Toks skelbimas — tikras pamokslas!..” Ir suplaukė tada pilna Šv. Jono bažnyčia jaunimo…

Dailininkė Teodora buvo Dievo apdovanota įvairiais meniniais gabumais — domėjosi visomis dailės sritimis bei šakomis. Vis dėlto juto, kad nei skulptūra, nei keramika, nei grafika, juo labiau taikomosios ar dekoratyvinės dailės sritys jos netraukia.

Studijuodama meno mokykloje, sesuo Teodora greit pajuto savo meninius polinkius ir nesvyruodama taikliai pasirinko tapybos specialybę. Žymaus tapybos dėstytojo, kartu ir garsaus akvarelisto Kajetono Skėriaus įkvėpta, imasi ir akvarelinės tapybos. Pati nustemba pasisekimu: diena kita — ir štai neblogas akvarelinis natiurmortas!

Alyvų puokštė, pamerkta vazelėje, Linkuvos kolegų mokytojų buvo įvertinta kaip nuostabiai pavykęs akvarelės kūrinys. Ne vienas ir vilnietis meno mėgėjas pageidavo įsigyti tokį puikų natiurmortą. Dailininkė Teodora lengva ranka tenkino pageidaujančius — yra nuliejusi gal visą dešimtį šio akvarelinio kūrinio variantų ir padovanojusi savo bičiuliams.

Vis dėlto akvarelistė Teodora nedaug tėra nupiešusi natiurmortų — labiau jai patiko peizažų tematika. O labiausiai Teodorai sekėsi akvarele tapyti portretus.

Dar nebaigusi meno studijų, dailininkė Teodora buvo pripažinta kaip gabi portretiste. Kiek ji yra akvarele nuliejusi ir aliejiniais dažais nutapiusi portretų, — sunku pasakyti. Savo darbais niekada nesigirdavo ir jų neskaičiuodavo.

Ypač mėgo piešti senus žmones. Pamato išraiškingesnių bruožų močiutę, senuką, taip ir knieti Teodorai pasikviesti juos papozuoti. Kartais, būdavo, atsiveda iš gatvės visai nežinomą senatvės slegiamą žmogų, kukliai jį pavaišina ir čia pat, besikalbėdama su juo, mėgina pagauti ir atvaizduoti jo veido bruožus, išraišką, atspindinčią vidaus išgyvenimus…

Ne viena sesuo širdietė dėkinga dailininkei Teodorai už akvarelinius motinos, tėvo portretus.

Dailėtyros specialistai teigia: jei dailininkas gabus portretistas, tai ir jo kūriniuose vaizduojami žmonės pasižymi išraiškingumu, savitais veido bruožais, atspindinčiais sielos individualybę. Dailininkės Teodoros akvareliniai portretai buvo lyg parengiamosios pratybos tolesniam jos gyvenimo tarpsniui. Meninė patirtis, laki vaizduotė, o svarbiausia, — jos dvasinė branda skatino dailininkę ryžtis svarbiam kūrybiniam užmojui — visas jėgas ir laiką aukoti bažnytiniam menui.

Akvarelinių kūrinių amžius neilgas. Be to, jų didelių nėra kaip ir piešti, tad noroms nenorams dailininkei Teodorai reikėjo atsisakyti pamėgtosios akvarelės ir imtis plataus masto aliejinės tapybos — didžiulių paveikslų bažnyčioms.

Parapijų kunigai neduodavo Teodorai ramybės — vis kviesdavo atvažiuoti pasižiūrėti, kaip okupacijos metais apleistos bažnyčios šaukte šaukiasi dailininkų rankos.

Keliasdešimt metų dailininkė Teodora tapė didžiulius paveikslus, puošė bažnyčių skliautus kūrybingomis freskomis. Štai Anykščių bažnyčios presbiterijoje akį patraukia išraiškingas šventojo popiežiaus Pijaus X paveikslas, antroje presbiterijos pusėje — jaunuolių mylima šventoji Marija Gorėti. Su didele meile dailininkė Teodora piešė Barklainių koplyčios (Ramygalos parapijoje) Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Jos tapytų paveikslų matom gimtosios parapijos Linkuvos bažnyčioje, Vilniaus priemiesčio Jueruzalės, taip pat Dūkšto, Ceikinių, Kabelių ir daugelyje kitų bažnyčių. Ypač daug Teodora pasidarbavo Telšių liaudiškai vadinamoje Mažojoje bažnyčioje, piešdama skliautų freskas. Nors vėžio liga jau buvo įsigalėjusi organizme, tačiau nepaisydama skausmų, aukštai užsilipusi ant pastolių, iškėlusi rankas, dailininkė. Teodora kantriai piešė išraiškingus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vaizdus.

Bažnytiniam menui dailininkė buvo atsidavusi visa širdimi. Dirbo labai susikaupusi, pasitikėdama dangaus pagalba, o ne savo gabumais. Labai nuoširdžiai prašydavo pasimelsti, kad jos darbą laimintų Dievas. Būdavo, patyliukais prieina ji prie bažnyčioje besimeldiančio ar apžiūrinėjančio jos piešiamą paveikslą, kad ir nepažįstamo žmogaus, ir paprašo: “Labai prašau Jus, jei galite pasimelsti, kad šitą paveikslą nutapyčiau Dievo garbei”. (B.d.)