Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Kinijos katalikai mini Evangeliją jų šalyje sėjusius misionierius

Kinijos katalikai mini Evangeliją jų šalyje sėjusius misionierius

Šaltinis Vatican News, 2019 11 29

 

Agentūra „Fides“, viena iš Šventajam Sostui pavaldžių naujienų tarnybų, paskutiniąją lapkričio savaitę priminė gražią Kinijos katalikų tradiciją – kasmet lapkričio mėnesį atminti misionierius, atvykusius su pasiaukojimu jiems apaštalauti ir mirusius jų tėvynėje. Atmenami ypač tie misionieriai, kurie dėl tarnystės ir ištikimybės Bažnyčiai mirė kankinio mirtimi. Malda už misionierius taip pat atnaujina Dievo tautos Kinijoje misionieriškumo dvasią, su dėkingumu minimi visi, kurie nešė ir Kinijoje sėjo Evangelijos sėklą.

Beribiai žemės plotai tebėra apgaubti netikėjimo tamsybių ir beveik nieko nežino apie Dievą; begalinė žmonių daugybė eina į pražūtį, nes nėra, kas jiems padėtų, kas ištiestų jiems ranką“, – rašė laiške jėzuitų vyresniajam Fudziano provincijos sostinėje Fudžou 1631 metų rugsėjo 5 dieną miręs pirmasis misionierius Kinijoje iš Lietuvos jėzuitas Andrius Rudamina (1596–1631), kuriam kinai buvo suteikę naują kinišką vardą Lou Ngan te epan she.

Jėzuitas istorikas Paulius Rabikauskas, tyrinėjęs mažai žinomas Andriaus Rudaminos pašaukimo peripetijas, – jaunas dvasininkas studijavo Romoje ir tuo metu pasisakė savo vyresniajam dviejuose laiškuose apie vidinį tikrumą, kodėl jam skirta nepasilikti tėvynėje, o išvykti į misijas – rašė, jog Andrius Rudamina „po mirties gerbiamas kaip šventai gyvenęs žmogus“.

Misionieriaus Andriaus Rudaminos šventumo garsas Bažnyčioje dar nėra pakankamai gerai žinomas, tačiau pėdsakų galima užtikti tiek ankstesniuose, tiek vėlesniuose tekstuose: nuo Amerikos lietuvių kreipimosi į popiežių Leoną XIII 1900 metais, kad jėzuitą iš Lietuvos misionierių Rudaminą paskelbtų palaimintuoju ir paskirti jį užsienio lietuvių dangiškuoju globėju, iki daugumos Vilkaviškio vyskupijos kunigų pareiškimo Lietuvos vyskupams 1986 metais, kurių jie prašė Lietuvos krikšto jubiliejaus proga, be kitų dalykų, „iškelti į viešumą kitas mūsų tautos kilniąsias asmenybes“, įskaitant Andrių Rudaminą.

Misionierius Andrius Rudamina, sekdamas žymaus jėzuitų misionieriaus Pranciškaus Ksavero gyvenimo pavyzdžiu, norėjo „vis tolyn ir tolyn plėsti Evangelijos skelbimą“. Todėl troško nepasilikti tėvynėje, o būti siunčiamas į misijas. Rudamina savo vyresniojo prašė: „Maldauju dėl Jėzaus Kristaus brangiausiojo kraujo, kurio garbei aš pats save, savo gyvenimą ir savo kraują trokštu niekieno neverčiamas paaukoti.“

„Dievas nepareikalavo jo kraujo, bet priėmė jo gyvenimo auką“, – rašo Paulius Rabikauskas.

Misionierius iš Lietuvos 1624 metais išvyko į Indiją, persirgęs maliarija tęsė apaštalavimą, išvyko dar toliau į Rytus – į Kiniją. Tėvas Rabikauskas pasakoja, kad 35 metų Rudaminai „Kinijoje prikibo plaučių džiova. Tai nekliudė uoliam misionieriui išmokti sunkią kinų kalbą, jiems sakyti pamokslus, net kai ką kiniškai parašyti ir išleisti“.

Pasak Rabikausko, vienas iš pirmųjų rašiusių apie Rudaminą, buvo jėzuitas portugalas t. Benediktas de Mattos, kuris Rudaminą pažinojo, su juo drauge bent metus gyveno ir buvo prie jo mirties valandą. Apie jėzuitą misionierių Kinijoje, iš Senojo Daugėliškio, Ignalinos rajone, kilusį Andrių Rudaminą išsamiau rašo portalas „Lietuvos vaikų šventumo garsas“. (SAK / VaticanNews)