„Kiekvienas žmogus jam buvo didelis pagarbos ir meilės vertas pasaulis.“ In memoriam monsinjorui K. Vasiliauskui

Pradinis/Ištikimi Kristui/Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas/„Kiekvienas žmogus jam buvo didelis pagarbos ir meilės vertas pasaulis.“ In memoriam monsinjorui K. Vasiliauskui

 

„Kad ir kas būtų kalbama apie K. Vasiliauską, jis buvo „didelė Apvaizdos dovana Lietuvai“, kunigas iš Dievo malonės, reikalingas daugeliui. Kaip ir kunigai Vaižgantas, Maironis, Česlovas Kavaliauskas, jis matė pasaulį plačiau, subtiliau jį jautė, liudijo nekonfesinę katalikybę, taigi pranoko savo laiką. Jam tikėjimas buvo gyvenimas, ne kultas“, – knygoje „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ (leidėjas PORTA ARTIS, 2021, antras leidimas) rašo knygos autorė RAMUNĖ SAKALAUSKAITĖ.

 

Šiandien, 2022 m. balandžio 9 d., minėdami 100-ąsias monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimimo metines prisimename šią šviesią asmenybę, kurią iki šiol labai šiltai mini patys įvairiausi žmonės – tiek jo bičiuliai, tiek atsitiktiniai pažįstami. Žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė su monsinjoru susipažino 1989 m., dirbdama Sąjūdžio informacinėje agentūroje. Pažintis virto bičiulyste, palikusia gilų įspaudą jaunos žurnalistės gyvenime.

Ramunė Sakalauskaitė. Tomo Lukšio / „BNS Foto“ nuotrauka

Su Ramune Sakalauskaite kalbamės apie aplinkybes, kuriomis prasidėjo jųdviejų pažintis, apie „šoferiavimo“ laikotarpį, apie monsinjoro gyvenimą, persmelktą gulagų kančios ir tarnystės žmonėms. 

 

Savo knygoje rašote, kad buvote monsinjoro Kazimiero Vasiliausko šoferis, kai jis tapo grąžintos tikintiesiems Arkikatedros bazilikos klebonu. Papasakokite apie savo pažintį su monsinjoru. 

Su monsinjoru K. Vasiliausku susipažinome, kai Arkikatedra bazilika buvo grąžinta tikintiesiems, o jis tapo pirmuoju klebonu. Šoferiu tapau vėliau. Atgimimo metais aš, kaip pradedanti žurnalistė, įsitraukiau į Sąjūdžio informacinės agentūros (SIA) veiklą, ir man ten labai patiko. Į Lietuvą pradėjo atvykti daug žurnalistų. Kartą SIA slenkstį peržengė Japonijos televizijos žurnalistai, kurie paprašė surasti įdomų pašnekovą. Kažkas iš Sąjūdžio Seimo tarybos narių pasiūlė monsinjorą. Tereikėjo iš Sąjūdžio būstinės pereiti į kitą gatvės pusę. Arkikatedroje svečius sutikęs monsinjoras tikrąja to žodžio prasme juos užbūrė. Prisiminė, kaip lageryje kalėjo su japonais. Pokalbyje netrūko ir rimtų temų, ir pokštų. Japonijos žurnalistai išėjo apsalę ir kartojo: „Koks puikus kunigas!“ Atsisveikindamas monsinjoras pasiūlė man ateiti kurią dieną vienai, be japonų.

Vėliau užsukdavau pas monsinjorą, pradėjo jis mane globoti, net tapau jo šoferiu. Tuo metu turėjau ilgą „Opelį“, kuriuo esu vežusi draugų šaldytuvus. Juokaudavau, kad tokiu talpiu automobiliu galiu ir karstus vežioti. Monsinjoras pasiteiravo, ar galėčiau retsykiais ir jį parvežti iš renginių. Monsinjoro šoferių ne vienas buvo. Važiuodavome į jo namus Pylimo gatvėje pro plačius vartus, palikdavau savo automobilį kieme ir eidavom į jo butą antrame aukšte. Visuomet kviesdavo į savo virtuvę, maistas būdavo kuklus, tačiau niekada netrūko kalbos ir knygų. Nuolat klausdavo, ar skaičiau vieną ar kitą knygą. Suvokiau, kad tai buvo žmogus, kuris, prabilęs apie knygas, panardindavo į visai kitą pasaulį. Atrodė, tarsi laikas sustodavo, jis atverdavo nežinomas tiesas, išryškindavo tapyboje, mene, literatūroje paslėptas mintis ir prasmes, kurių negalėjai pamatyti plika akimi.

Portretas.
Vilniaus arkikatedros klebonas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas 1992 m. Kęstučio Vanago / „BNS Foto“ nuotrauka
Ant Vilniaus Arkikatedros bazilikos stogo – minint 50-ąsias monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kunigystės metines. Ramunės Sakalauskaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Būdavo renginių šaltose salėse, kai matydavau, kad nuoširdus monsinjoro kalbėjimas tarytum įjungdavo kažkokius nematomus šildytuvus: žmonės, iš pradžių nuo šalčio nenulaikydavę danties ant danties, pradėję jo klausytis atsipalaiduodavo, skruostai parausdavo, ta jo vidinė energija tarsi perkeldavo į kitus pasaulius ir žmones veikė lyg radiatorius…

Esate citavusi monsinjorą, sakiusį, kad yra dėkingas Stalinui už nuostabius žmones, su kuriais jam lemta buvo kalėti Sibiro gulaguose. Ką jis Jums yra pasakojęs apie tą savo gyvenimo laikotarpį? 

Jis taip ir sakydavo: „Esu dėkingas Stalinui, kad išsiuntė mane pas baltąsias meškas. Ten sutikau nuostabiausių draugų, sukalbėjau giliausių maldų, perskaičiau įdomiausių knygų…“ Pasakodavo, kad lageryje buvo laisvi ta prasme, nes žinojo, kurie tardytojai, kurie – kaliniai. Iš Lietuvos buvo išvežtas tautos žiedas. Pasakodavo, kad lageryje nereikėdavo enciklopedijų – iš gretimame gulte gulinčio profesoriaus galėdavo gauti visas žinias, pradedant astronomija ir baigiant fizika. Literatūra padėjo jam išgyventi. Jo bičiulė Zita Žemaitytė du kartus per metus jam siųsdavo knygų ir maisto. Monsinjoro noras dalintis buvo toks didelis, kad sukarpydavo senus bulvių maišus, juos paversdavo sąsiuviniais ir į juos perrašydavo mėgstamo poeto Jurgio Baltrušaičio eiles. Tie sąsiuviniai keliaudavo į kitą lagerį. Politiniai kaliniai ir tremtiniai sugebėdavo iš razinų pasidaryti vyno, kad galėtų kasdien aukoti šv. Mišias! Žmogaus fantazija neribota… 

Monsinjoras pasakodavo apie savo draugus, apie tėvą Stanislovą, abu lageryje buvo „šachtiorai“. Abu stengdavosi nemoralizuoti nusikaltėlių. Tėvas Stanislovas sakydavo: „Jei nori, kad nusikeiktų ne šimtą, o devyniasdešimt devynis kartus, nueik ir kažką padaryk vietoje jo, kad jis nesusierzintų ir neturėtų progos išlieti savo pyktį…“ Monsinjoras pasakodavo apie šviesius dalykus, nemėgo kalbėti apie tamsą. Vėliau supratau, kad ne viskas jo gyvenime buvo it sviestu patepta.

Rašydama knygą lankiausi Šiauliuose pas monsinjoro brolio žmoną, ji parodė mažą keptuvėlę, gal vieno kiaušinio dydžio, apie kurią niekada neprasitarė. Tie asmeniniai kunigo daiktai atiteko Okupacijos ir laisvės kovų muziejui. Maistas jam niekada nerūpėjo. Jam svarbi būdavo „širdžių puota“. Mažas šaldytuvas nelūžo nuo valgių gausos, galėjai rasti balto varškės sūrio, obuolių, kartais dešros, dar medaus.

Iš lagerio laikų į jo leksiką įaugo F. Dostojevskio žodžiai apie „činovnikus“, „bezdušnikus“, kuriais demonstruodavo savo požiūrį.

 

Savo knygoje minite epizodą, kuomet į Sibirą vežamam monsinjorui Vologdos kalėjime ant to paties gulto teko miegoti su žmogžudžiu, nužudžiusiu kelis žmones. Monsinjoras jį pasveikino: „Labas, zemlioke…“, į ką šis atsakęs: „Koks aš tau zemliokas?“ 

Net apie didžiausią nevykėlį monsinjoras mokėjo pasakyti gerą žodį. Jo dukterėčia prisimena pasakojantį apie Sašą, nužudžiusį žmogų: „Žmogų nužudė, bet geras berniukas Saša, mudu diržais pasikeitėme…“ Jis sugebėdavo atskirti žmogų nuo jo nuodėmės, jautė pareigą kiekvienam padėti. 

 

Knygoje aprašote itin sunkų monsinjoro K. Vasiliausko gyvenimo laikotarpį, kai, jam sugrįžus iš Sibiro golgotų, į kurias buvo išsiųstas net du kartus (antrą kartą buvo grąžintas Lietuvos KGB pasistengus „įrodyti”, jog amnestija pritaikyta neteisingai, tad teko atbūti visą 10 metų lagerio laikotarpį plius 10 metų draudimą grįžti į Lietuvą), jam be galo sunkiai sekėsi įsitvirtinti iš pradžių Baltarusijoje, vėliau Latvijoje. Miegodavo netgi stotyje. Kodėl jam nepadėjo vietiniai kunigai? 

Jų reikia klausti. Gal bijojo KGB, manydami, jog iš kalėjimo, kur praleido tiek metų, galėjo sugrįžti su specialia užduotimi, kad paruoštų vietą sau ir išsiųstų kitus kunigus. Laikas buvo baisus, žmonės įtarūs. Taip irgi galėjo būti. Vėliau, grįžęs į Lietuvą, kunigas jautėsi panašiai kaip Žemaitė, kuri, grįžusi iš Amerikos, sakė: „Grįžau į Lietuvą, bet Lietuvos neradau…“ Lageryje monsinjoras turėjo daugiau laisvės nei Lietuvoje. Tėvynėje knibždėte knibždėjo KGB šnipų, nežinojo, ar kuris nors jo pokalbis ar frazė neatsiras KGB ataskaitose. Atvykęs į Kauną pas giminaičius pasakodavo, kad mato jį nuolatos sekantį automobilį. Varėnoje, kur klebonavo sugrįžęs iš Latvijos, buvo įrengta pasiklausymo aparatūra. Kai atvykdavo svečiai, išeidavo į lauką su užrašu ant lapo, kad nieko nešnekėtų. Filmavimo kamerų lauke nebuvo, tai nors su užrašu buvo galima įspėti atvykusiuosius, kad ko nors nelepteltų.

 

Papasakokite apie tuos, kurie monsinjorui ištiesė pagalbos ranką Latvijoje. 

Daugpilyje jį priglaudė seserys eucharistietės. Nenuostabu, kad ir joms kilo abejonių, ar tikrai buvo kunigas. Viena jų, vyresnioji motina, atvažiavo į Vilnių, kur arkivyskupas Julijonas Steponavičius patvirtino, kad K. Vasiliauskas tikrai yra kunigas, ir paprašė jam padėti. Rašydama knygą nuvykau į Latviją, Daugpilyje susiradau tą jį priglaudusį vienuolyną, o miesto archyve radau duomenų apie darbą depe. Pavyko rasti ir Andrejaus Ždanovo kolchozą, kuriame jis dirbo buhalteriu, bei jį pažinojusius žmones.

 

Grįžęs į Lietuvą monsinjoras kunigavo Varėnoje, kur jam padėti atvyko mama… 

Iš jo brolio sūnaus Alfredo, gyvenančio Panevėžyje, gavau jo laiškus, rašytus iš lagerio, iš Daugpilio, taip pat iš Varėnos. Seseriai rašytuose laiškuose jis guodėsi savo mama. Spėju, jog, norėdama apsaugoti sūnų, kad vėl nepatektų į KGB akiratį, bandė jį globoti, tačiau monsinjoras pasijuto įkalintas. Mama nuolatos stebėjo, kur sūnus eina, kokie žmonės ateina, klausydavo, kas ką šneka… Apie slegiantį mamos buvimą monsinjoras niekada nė puse žodžio neužsiminė. Priešingai, kalbėdavo gražiausius žodžius. Vėliau sutarė, kad mamą priimtų sesuo. Jai išvykus ir rėmė, ir lankydavo, atradęs laiko.

 

Vilniaus arkivyskupas Č. Kirvaitis pasirūpino monsinjoro perkėlimu iš Varėnos į Vilnių, kur jam teko darbuotis Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje. Kaip jam sekėsi Vilniuje? 

Spėju, kad norėjo sugrįžti į Vilnių, į kultūros sostinę. Atvykęs į sostinę tapo Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios vikaru-adjutoriumi. Buvo apgyvendintas bažnyčios palėpėje įrengtame mažame bute su kregždės lizdą primenančiu balkonu. Kartą naktį beskaitydamas girdi – kažkas už lango krebžda. Atidaręs pamatė desperatiškai įsikibusias rankas, o paskui jas iškilo ir žmogaus galva. „Normalus žmogus“ būtų iškvietęs policiją. Monsinjoras plačiai atvėrė duris ir pakvietė į vidų. Šeimininkas užkaitė arbatos, davė vilnones kojines ir kalbėjosi iki ryto. Atsisveikindamas pasidalijo pinigais, kurių nedaug teturėjo, nes, ką gavęs, išdalydavo lankydamas varguolius. Davė savo telefono numerį ir išleido žmogų, pažadėjęs surasti darbą. Jo elgesys su vagimi priminė Šventąjį Raštą: „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.“

Vilniuje šalia Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios įrengtame skvere atidengtas ir pašventintas paminklas monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. Gedimino Savickio nuotrauka

Dėl tos istorijos prie Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios prieš dešimtmetį pastatėme riedulį. Norėjosi įamžinti monsinjoro atminimą. Susirinko daug žmonių, o poetas Justinas Marcinkevičius juokaudamas pasakė, kad pagaliau ir monsinjoras turi sklypą Vilniuje. Mat tas skveras pavadintas monsinjoro K. Vasiliausko vardu.

Monsinjoras prieš mirtį sakė: „Nestatykite man didelio paminklo, man reikia pilko lauko akmens – pilko, koks ir buvo mano gyvenimas…“ Skulptorius Jonas Gencevičius sugalvojo skulptūrą – pastatyti pilką lauko akmenį ir jame iškalti dešimt lauko augalų, kuriuos paėmė iš bažnytinių taurių. Dešimt augalų simbolizuoja dešimt Dievo įsakymų. Šiemet, birželio 14-osios vakarą, prie monsinjoro riedulio surengsime monsinjoro laiškų, rašytų Zitai Žemaitytei, skaitymus. 

 

Būdama artimas žmogus monsinjorui galėjote matyti jo santykius su jį supusiais žmonėmis, o tų žmonių buvo įvairių – ir vagių, ir komunistų, ir sąjūdiečių, ir menininkų. Kaip jis sutardavo su jais? Kuo patraukdavo? 

Jis gerbė kiekvieną žmogų, kiekvienas žmogus jam buvo didelis pagarbos ir meilės vertas pasaulis. Monsinjoras nebandė auklėti, nesakė piktų pamokslų. Išklausydavo kiekvieną atėjusįjį. Nors Arkikatedroje budėdavo nuo ryto iki vakaro, atsirasdavo intelektualų, kurie ateidavo išpažinties pas jį į namus. Pavyzdžiui, tris vakarus po tris valandas. Ir monsinjoras klausydavo. Sakydavo: „Jaučiuosi laimingiausias, kai sugebu žmogui ašarą nušluostyti, nuo jo krūtinės akmenį nuristi, kai pasiseka padėti kitam išsilaisvinti nuo kokios nors kaltės ar nuodėmės naštos.“

Bet būdavo, kad išvestas iš kantrybės ir supykdavo, išmušdavo raudonis. Matydavau, kad aritmijos tai negydo. Vėliau dar kepenų vėžys prisidėjo. Pykdavo ant elgetautojų prie Arkikatedros, davatkų, kurios sekmadienį per vaikų šv. Mišias lįsdavo į pirmuosius suolus…

Mons. Kazimieras Vasiliauskas, kardinolas Vincentas Sladkevičius ir mons. Vincentas Jalinskas 1999 m. gruodį. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Jis gerai sutarė su A. Brazausku, kuris, būdamas studentu, važiuodavo į Guronis, kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškę, šienauti. Kartu su A. Brazausku, V. Daujotyte bei Just. Marcinkevičiumi monsinjoras lankydavo kardinolą Kaune. Visi jie buvo Santarvės premijos laureatai.

Monsinjoras sakydavo: „Man nerūpi, kiek dirba, kiek uždirba, kokiai partijai priklauso…“ A. Brazauskas, kaip ir monsinjoras, turėjo Dievo dovaną bendrauti su žmonėmis, atvykęs į mažą miestelį palabindavo visas išsirikiavusias močiutes. Tai nuoširdžiai, kaip ir monsinjoras, sakyčiau, jie buvo tokios pačios „kraujo grupės“ žmonės.

V. Landsbergis jį žavėjo kaip proto žmogus. Monsinjoras turėjo idėją parvežti į Lietuvą L. Karsavino palaikus, tačiau kai V. Landsbergis jį aplankė gulintį „mirtininkų palatoje“ ir aptarė šį klausimą, nuomonę pakeitė. Sakė supratęs, kad „neverta investuoti didelių pinigų į palaikų pervežimą, geriau tuos pinigus skirti L. Karsavino literatūrai, kad sklistų jo idėjos.“

 

Kaip monsinjorui K. Vasiliauskui sekdavosi sutarti su dvasinio luomo broliais? Iš jūsų knygos supratau, kad kai kuriuos erzino jo pernelyg liberalus požiūris į sakramentus. Turbūt ne vieną porą jis yra sutuokęs tik pasiteiravęs, ar nėra kliūčių santuokai? 

Pasitaikydavo, kad sužinojęs, jog vaiką atėjusi pakrikštyti pora nėra susituokusi, monsinjoras jiems vietoj suteikdavo šliūbą. Pirmaisiais atkurtos valstybės metais dauguma vengė eiti į bažnyčią, todėl monsinjoras tuokdavo ir krikštydavo savo namuose, Pylimo gatvėje. Jo kaimynai Povilas ir Felicija Karobliai buvo nuolatiniai krikšto tėvai arba santuokos liudytojai. Po iškilmių visi valgydavo ponios Felicijos keptus pyragus. Vėliau monsinjoras užpildydavo krikšto ir santuokų knygas.

Spėju, kad kai kurie kunigai jam pavydėjo populiarumo. Kunigą Kazimierą kviesdavo į visokius renginius, jis buvo kaip vyšnia ant torto. Monsinjoras eidavo ir namų, ir bankų šventinti. Ne paslaptis, kad pasitaikydavo ir piktnaudžiavimų. 

Paduoda vienas kitam ranką.
Tibeto ir viso pasaulio budistų dvasios tėvas XIV Dalai Lama (kairėje), monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (centre) ir Viktoras Petkus (dešinėje) 1991 m. Ričardo Grigo / „BNS Foto“ nuotrauka

Ką monsinjorui K. Vasiliauskui reiškė vaikai? Augindama savo vaikus sekmadieniais juos vesdavau į vaikų Mišias Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir iki šiol atsimenu, kaip monsinjoras visą jų būrį susikviesdavo prie altoriaus – it perekšlė viščiukus. Esu girdėjusi jį sakant, kad žvaigždės, gėlės ir vaikai yra nuostabiausi Dievo kūriniai… 

Sakydavo, kad vaikai yra tikri, jie nemeluoja. Lankydamasis šeimose noriai bendraudavo su vaikais, neretai jie būdavo įdomesni už suaugusiuosius, nes nebijodavo drąsiai ir atvirai klausti ir nuoširdžiai kalbėti. Monsinjorui būdavo įdomu išgirsti, kaip vaikai mąsto, mato ir suvokia vieną ar kitą reiškinį. Jis sakydavo: „Matydamas jų akis ir girdėdamas juoką jaučiu Dievo alsavimą…“

Balandžio 21 d. bus lankomas monsinjoro K. Vasiliausko kapas (Antakalnio kapinėse 16 val.), Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukojamos šv. Mišios (17.30 val.), vyks renginys Mokslų akademijoje (18.45 val).

Daugiau informacijos apie renginius galima rasti feisbuko paskyroje „Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas – 100-mečio renginiai“.