“Kardinolą Vincentą mačiau kaip didį Bažnyčios vyrą”, – yra sakęs kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Minint šimtąsias Vincento Sladkevičiaus gimimo metines, į kardinolo portretą pažvelgėme ir jo buvusio sekretoriaus kunigo Alfonso Buloto akimis.

Apie koplyčią

Su kunigu A.Bulotu susitikome jo namuose, Vilijampolėje. Kol laukė mūsų, dvasininkas įsitaisė ant kėdės prieangyje ir gaudė rudenėjančios saulės spindulius, kurie tokie pat ryškūs kaip vasarą, bet jau ne tokie kaitrūs. “Sveiki ir eime”, – išvydęs mus trypčiojančius lauke, A.Bulotas pašoko nuo kėdės ir sparčiu žingsniu pasileido per kiemą, Švč.Mergelės Marijos Lietuvos laisvės koplyčios link. Jam už nugaros liko vešlūs krūmai, nedidelis tvenkinys su keturiais karosais ir buvusios namo šeimininkės istorija, kurią kaskart noriai primena kunigas. 1947-aisiais medinį namą su mansarda, anot jo, nusipirko Juozas ir Stefanija Stašauskai. Jiedu vertėsi sodininkyste, todėl kieme augino begalę rožių krūmų. Ne veltui ponią Stefaniją vietiniai buvo praminę rožių karaliene. “Moteris buvo sąžininga. Visas gėles, kurių neparduodavo, kitą dieną žmonėms nebrukdavo kaip tik ką skintų. Vakare jas išsiuntinėdavo po bažnyčias”, – dėliodamas sakinį po sakinio, kunigas atrakino koplytėlės duris ir žengęs vidun stabtelėjo prie Švč.Mergelės Marijos statulos, kurią 1966-aisiais, besilankydama Lenkijoje, Slupsko religinių prekių krautuvėlėje maždaug už 160 zlotų nupirko ponia Stefanija. Įtardama, kad pirkinio neperveš per sovietų kontroliuojamą pasienį, moteris statulą suvyniojo į kartoninę žaislinės lėlės dėžę ir stipriai ja suveržė keliais mazgais. “Žinoma, pasienyje pareigūnai sustabdė Stefaniją ir paprašė parodyti, kas yra dėžėje. Moteris lėtai ėmė narplioti vieną mazgą po kito. Galiausiai, netekę kantrybės jie mostelėjo ranka ir praleido”, – taip, anot kunigo, statula atsirado Lietuvoje, o vėliau ir koplyčioje. Marijos statulėlę pašventino Tėvas Stanislovas, kai čia vedė rekolekcijas. Šeimininkai, o vėliau ir kiti žmonės įtikėjo Švč.Mergelės Marijos teikiamomis malonėmis, kai, anot medikų, susirgęs nepagydoma liga, J.Stašauskas pasveiko.

Sulaukė kardinolo pastabų

1992-aisiais už šeimos lėšas savo sklype Linkuvos gatvėje Stefanija pradėjo statyti Lietuvos laisvei pašvęstą Švč.Mergelės Marijos koplyčią. Žinoma, su kardinolo Vincento Sladkevičiaus pritarimu. Statybos vyko sklandžiai, o galutinio rezultato atvyko pažiūrėti ir pats kardinolas. Tiesa, pastabų tąsyk jis turėjo ne vieną. “Statybos vyko paskubomis. Stefanija norėjo, kad koplyčia kuo greičiau iškiltų”, – A.Bulotas, kuriam po S.Stašauskienės mirties palikimu atiteko namas, koplyčia ir valda, pasakojo, kad į visas kardinolo pastabas buvo atsižvelgta. Dabar kasmet į šią koplyčią renkasi V.Sladkevičiaus artimieji, o jo šviesią asmenybę mena ne tik vardas, iškaltas marmurinėje lentelėje prie pagrindinių durų. Antai, viename koplyčios langų įtaisytas nedidelis vitražas, vaizduojantis kardinolo veidą. Kas jo autorius ir iš kur atkeliavo šis meno kūrinys, A.Bulotas negalėjo pasakyti. Ant sienos ir prie altoriaus – bent kelios kardinolo nuotraukos. “Turiu dar vieną mintį, – dešimtis metų skaičiuojančio medinio kryžiaus dešinėje stabtelėjęs dvasininkas ranka mojo į tuščią nišą sienoje. – Kampuose pritvirtinsiu grandinėles, kurios laikys kardinolo paveikslą, o iš po jo sklis šviesa. Gaila, šimtosioms metinėms nespėjau, bet nesinorėjo daryti bet kaip ir žiūrėti į krentantį ant žemės tinką.

” Kardinolas visus priimdavo džiugiai, maloniai. Pasikalbėję žmonės švytėdavo džiaugsmu, sakydavo, kad jis šventas.

Priėmė visus žmones

Dabar į koplytėlę užsuka ne tik vietiniai, bet ir tikintieji iš visos šalies. Vieni čia ieško ramybės, kiti meldžia sveikatos sau ir artimiems, treti prašo pagalbos. “Štai čia išrikiuotos dėkingųjų dovanos. Kažkam reikia krikšto, kažkas sunkiai serga ir kviečiasi į ligoninę. Yra tekę ir sutuokti palatoje”, – buvęs kardinolo kancleris kunigas A.Bulotas, jei tik turi laiko, niekam ir niekada neatsako. Toks pats esą buvo ir Jo Eminencija Lietuvos kardinolas V.Sladkevičius.

Jo durys buvo atviros visiems. Net ir tiems, kurie srautus reguliuojančiam kancleriui pasakydavo tik savo vardą. Kardinolas visus priimdavo džiugiai, maloniai. Pasikalbėję žmonės švytėdavo džiaugsmu, sakydavo, kad jis šventas. Žinoma, būdavo akimirkų, kai kardinolas pavargdavo nuo žmonių srautų. Tada užsirakindavo savo kabinete ir žvelgdamas į rotušę melsdavosi. “Pas jį nuolat eidavo žmonės, kurie bijodavo atkristi po ligos arba tie, kuriems medikai nepadėdavo. Tai nereiškia, kad jis užsiimdavo kažkokiu gydymu! Tarkim, atvyko pas Jo Eminenciją vaikinas iš Radviliškio. Per jį perbėgo elektros srovė, nudegė visas šonas, o žaizda jau kuri laiką negijo. V.Sladkevičius uždėjo rankas, pasimeldė, ir viskas, – jaunuolis, pasak dvasininko, pasveiko ir daugiau nesirodė. – Mes nematome pagijusių. Šventajame Rašte rašoma, kaip Jėzus pagydė dešimt raupsuotųjų. Iš jų padėkoti atėjo tik vienas. O kur likę devyni? Taip pat būdavo ir su V.Sladkevičiumi.”

Įtarė apie nuodijimą

A.Bulotas apie judviejų pažintį daug nepasakojo, tik prisiminė labai nustebęs, kai jį, tuo metu dirbusį Jurbarko rajone, Vadžgirio miestelyje, kardinolas pasikvietė pas save. Sako jis man: žinai, remontuoti bažnyčias ir klebonijas – labai geras darbas, bet ruošti kunigus dar svarbiau.

“Sako jis man: žinai, remontuoti bažnyčias ir klebonijas – labai geras darbas, bet ruošti kunigus dar svarbiau.”

Aš V.Sladkevičiaus klausiu, kodėl mane pasirinko, o jis man atgal: tave gi pažįstu, lankei mane nuo seminarijos laikų”, – po šio pokalbio, anot dvasininko, jis atsidūrė Kauno arkivyskupijos kurijoje, kur pradėjo eiti kanclerio ir kardinolo V.Sladkevičiaus sekretoriaus pareigas. Kurijos kancleris prižiūrėjo, tvarkė ir archyvavo kurijos aktus, o kiekvieną dieną pradėdavo pasiruošimu šv.Mišioms. Nuo 10 val. iki 15 val. priimdavo interesantus. Popiet kaip karo kapelionas A.Bulotas lankydavo karinius dalinius. “Dar nepaminėjau, kad rytais, po pasiruošimo šv.Mišioms, eidavau ruošti pusryčių Jo Eminencijai. Negaliu atskleisti, ką jis valgydavo. Pasakysiu tik tiek, kad pusryčiai būdavo kuklūs. Va tada, kai grįždavo iš Kaišiadorių, atsiveždavo  pintinę grybų. Būdavo labai skanūs pietūs!” – prisiminimais dalijosi dvasininkas. Prie stalo esą užsimegzdavo pačios įvairiausios kalbos, tačiau kad ir koks būtų atviras kitiems ir malonus, V.Sladkevičius A.Bulotui pagyrų nežarstė. Jų ryšys sustiprėjo tada, kai pablogėjo kardinolo sveikata. Dvasininkas įsitikinęs, kad prie to prisidėjo kardinolą nuodijusios radioaktyvios medžiagos. “Kaip sužinojau apie jas? Sėdėdamas savo kabinete pradėjau jausti mieguistumą, nuovargį. Galvojau, kad dėl sintetinių kilimų ir užuolaidų padidėjo elektrostatinis krūvis”, – išdėliojęs dozimetrus atitinkamose vietose, A.Bulotas aptiko, kad radiacijos lygis padidėjęs koplytėlėje prie altoriaus, liturginių indų laikymo vietoje, prie sofos, fotelio ir sekcijos. Atitinkamoms institucijoms dokumentais patvirtinus įtarimus, dvasininkas apie tai pranešė V.Sladkevičiui.

Apgynė tekstu laikraštyje

Dirbti pas kardinolą ir su kardinolu nebuvo lengva, tačiau savo sprendimo A.Bulotas niekada nesigailėjo ir ne kartą įrodė, kad, skirdamas jį savo dešiniąja ranka, V.Sladkevičius neklydo. “Dalyvaudamas vienoje konferencijoje Lenkijoje, netikėtai išgirdau kalbas, kad kardinolas mirė. Tuoj pat puoliau skambinti sesei. Ši patikino, kad tokių naujienų negirdėjo. Paskambinau dar keliems dvasininkams, jie irgi pasakė tą patį, – netrukus A.Bulotas suprato, kad toks gandas kažkam buvo parankus. – Pasigirdo kalbų, kad šalį valdo prezidentas Valdas Adamkus, kurio sveikata tuo metu sušlubavo, ir mirštantis kardinolas. Spaudoje taip pat pasirodė įvairių tekstų.” Kaip atsaką, A.Bulotas paruošė savąjį tekstą “Kaip buvo marinamas kardinolas”, kurį išspausdino dienraštis “Kauno diena”. Dvasininkas suprato, kad jo išguldytos mintys daug kam nepatiks, tačiau, kaip sako pats, nusprendė kartą būti žaibu, o ne visą gyvenimą smilkstančiu dagčiu. Praėjus kelioms savaitėms po publikacijos, buvęs sekretorius nusprendė aplankyti kardinolą. Tiesa, prieš tai stabtelėjo virtuvėje pas šeimininkę ir paklausė šios, kaip V.Sladkevičius reagavo į spaudoje pasirodžiusį tekstą. Moteris nedaugžodžiavo, tik iškėlė nykštį į viršų, o tada paragino eiti į kambarį, kuriame buvo V.Sladkevičius. “Įėjau, atsiklaupiau ir atsiprašiau, kad parašiau neatsiklausęs. Jis apkabino ir pasakė: broli, neapleisk manęs”, – A.Bulotas laikėsi duoto žodžio. Kardinolo neapleido, kol jis buvo gyvas, o jam išėjus brangina atminimą.

Neįtikėtina istorija

Užvėręs koplytėlės duris, buvęs V.Sladkevičiaus sekretorius pakvietė užsukti į savo namus. Svetainėje, kurioje kadaise svečius priimdavo ponias Stefanija, dabar šeimininkauja dvasininkas. Čia – milžiniška vazoninė gėlė, išrikiuotos įvairios knygos, krūvelėmis išdėlioti laikraščiai, sienos nukabinėtos paveikslais ir nuotraukomis. Vienoje jų užfiksuota istorinė akimirka – skirtingų barikadų pusėse sėdinčius Valdą Adamkų ir Algirdą Brazauską V.Sladkevičius laiko už rankų. Kitoje nuotraukoje – ramus kardinolo žvilgsnis ir istorija, kurią kaskart prisimena A.Bulotas. “Štai šioje vietoje man atsirado auglys, – atraitojęs dešinės rankos rankovę iki pat alkūnės, buvęs karo kapelionas tęsė pasakojimą. – Medikai ištyrė ir nustatė, kad tai yra vėžinių ląstelių darinys. Gyventi liko nedaug. Nuėjau prie kardinolo karsto ir sakau: jei jau šaukiesi, tai šauk – ateinu. Po poros savaičių patekau į Nacionalinį vėžio institutą. Man buvo atlikta operacija, o po jos aš netikėtai išgirdau balsą už nugaros. Regis, kalbėjo kardinolas ir sakė, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo. Dar trejus metus buvau įskaitoje, o dabar ir iš jos išbraukė.” Pieš atsisveikinant kunigas padovanojo paveikslėlį. Vienoje jo pusėje – Kristaus atvaizdas, kitoje – vienuolių kurta, V.Sladkevičiaus pasirašyta malda. A.Bulotas pasakojo, kad, mirus kardinolui, pluoštelį tokių paveikslėlių vienuolės įdėjo į jo karstą ir prašė išdalyti visiems, kurie pas jį ateis. “Saugokite ir jūs. Kai V.Sladkevičius bus paskelbtas šventuoju, tai bus sakralinė relikvija”, – tuo nė kiek neabejojo dvasininkas.

*Iš žurnale “Artuma” publikuoto interviu su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi

Kardinolas Sigitas apie kardinolą Vincentą

“Mano pažintis su kardinolu Vincentu tęsėsi 45 metus, o šiame name pirmame aukšte buvo ir mano paties vyskupo tarnystės pradžia ir darbo kabinetas”, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, V.Sladkevičiaus muziejaus-bute greta Kauno arkikatedros apsilankęs su “Artumos” redaktoriumi diakonu Dariumi Chmieliausku ir jaunuoju sielovados bendradarbiu Gediminu Jonu Urbonu.

– Kada pirmą kartą susitikote? – Pirmą kartą kardinolą Vincentą sutikau 1955 m., įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Tuomet jis buvo prefektas ir faktinis vadovas, nes rektorius kan. Kazimieras Žitkus seminarijoje apsilankydavo daugiausia sekmadieniais, o prefektas gyveno tame pačiame pastate kaip ir mes, pirmakursiai. Jį kasdien matydavome, o kartą per savaitę vesdavo konferenciją. Iš tų pirmųjų metų išlikęs stiprus įspūdis. Net ir vėliau retai sutikau kunigų ar rekolekcijų vedėjų, kurie būtų taip įtaigiai kalbėję apie dvasinius dalykus. Antras šiek tiek ilgesnis susitikimas vyko 1957 m. Vasarą atostogavau Paparčiuose ir vieną sekmadienį nuvykau į atlaidus Žasliuose, kur yra kardinolo tėviškė. Šios parapijos klebonas paprašė kunigo Vincento išleisti jį atostogų, o tada jis pasakė: “Jei šis klierikas irgi sutiks savaitę pabūti, tada važiuok.” Neturėjau kaip atsakyti. Savaitę gyvenau Žaslių klebonijoje. Vieną dieną jis nusivedė mane į savo tėviškę Guronyse. Aplankė savo mamytę, kurią labai mylėjo ir itin gerbė. Tada ją pirmą kartą pamačiau. Pamačiau, kokie šilti, sūniški santykiai buvo tarp jo ir mamos. Kai 1957 m. suvažiavome į naujuosius mokslo metus, kun. Vincento seminarijoje neberadome. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis neleido jam toliau dėstyti, nes KGB matė jo stiprią įtaką, tad buvo jiems nepriimtinas. Labai gailėjomės jo netekę. Paskui ryšys su kunigu Vincentu nutrūko, mane paėmė į kariuomenę. Ten gavau laiškelį, kad buvęs seminarijos prefektas – jau vyskupas. 1962 m. baigęs seminariją keletą kartų aplankiau jį tremtyje Nemunėlio Radviliškyje. Ir daugiau kunigų važiuodavo jo aplankyti, kad nesijaustų užmirštas; antra, kad pasitartume, nes su savo vyskupais, deja, ne visus klausimus galėdavome aptarti… Išliko gražus atsiminimas iš 1969-ųjų. Man tada valdžia uždraudė eiti kunigo pareigas, atėmė registracijos pažymėjimą. Iš vyskupo Vincento Velykų proga gavau sveikinimo laišką, kuriame buvo sakinys: “Nepergyvenk dėl atimtos registracijos, svarbu turėti Dievo registraciją.” Man gauti iš vyskupo tokį laišką buvo didelis džiaugsmas.

– Kokia buvo 1982-ųjų vasara, kai jis žengė į vyskupo sostą? – Tuometinė sovietinė valdžia, norėdama sušvelninti Vakarų propagandą dėl tikėjimo persekiojimo Lietuvoje, nutarė vyskupą Vincentą “įdarbinti” – leisti eiti vyskupo pareigas Kaišiadorių vyskupijoje. Rugpjūčio 8-osios sekmadienį Kaišiadorių katedroje buvo didelės iškilmės ir vyskupas Vincentas įžengė į sostą. Buvo laimingas, laimingi ir kaišiadoriškiai, pagaliau, po daugelio metų, sulaukę savo vyskupo. Tremtyje jis išbuvo 20 metų.

– Esate sakęs, kad kardinolas – Kronikos krikštatėvis. – Įsimintinas man buvo apsilankymas pas jį 1972 m. vasarį. Jau buvo suplanuota leisti pogrindžio leidinį ir norėjosi gauti bažnytinės vyresnybės aprobatą. Su savo vyskupu neatėjo net mintis šiuo klausimu kalbėtis, žinojome, kad kurijoje yra saugumo mikrofonai. Nuvažiavau į Nemunėlio Radviliškį, papasakojau, pristačiau planuojamą leidinį. Jis pavartė ir pasakė, kad galėtų vadintis Kronika. Pridėjome kelis žodžius, kad tai “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika”, ir laikėme vyskupą Vincentą jos krikštatėviu. Per visą gyvenimą kardinolą Vincentą mačiau kaip didį Bažnyčios vyrą.

– Kad vyskupas Vincentas paskirtas kardinolu, sužinojote pats būdamas tremtyje… – 1988 m. jis grįžo iš Romos, kur popiežius Jonas Paulius II pakėlė jį kardinolu. Žmonės pasitiko Kaune, įteikė Trispalvę. Yra išlikusi nuotrauka, su kokiu džiaugsmu kardinolas tą vėliavą laiko. Tolesnis jo elgesys sovietinei valdžiai buvo nemažas akibrokštas. Kardinolas aiškiai pasakė, kad stojančiųjų į seminariją sąrašų jis daugiau į Vilnių nebesiųs, o priims į seminariją visus, kurie bus tinkami. Iki tada buvo tvarka, kad seminarijos siųsdavo sąrašus Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, ir šis kai kam leisdavo, kai ką išbraukdavo. Tvirtas kardinolo elgesys nepatiko sovietinei valdžiai, bet tada ji jau buvo susilpusi ir “padarė nuolaidą”. Į Sibirą gaudavau laiškų, nes jau nebuvo cenzūros. Tą patį mėnesį išgirdau šią žinią. 1988 m. lapkričio 4 d., kai tik parvažiavau iš Maskvos į Vilnių, pakeliui į Kauną užsukau į Kaišiadoris. Su kardinolu kalbėjomės apie Sąjūdį. Jis sakė savo nuomonę, nuogąstavo, kad į Sąjūdį gali būti KGB infiltruotų žmonių, turinčių savų tikslų. Jis tais klausimais turėjo protingą bažnytinę nuomonę.

– Ar jūs žinojote tą istoriją, kad Kovo 11-osios aktas saugoti buvo atvežtas kardinolui? – Šito jis niekam nepasakojo. Manau, tai tik liudija, jog laikėsi duoto žodžio, kad ta žinia apie saugomą Aktą nenubanguotų. Jis konfidencialumo labai mokėjo laikytis.

– Penkerius metus buvote jo augziliaras. Ar tai buvo vyskupystės mokykla? – 1991 m. gegužės pradžioje sugrįžęs iš Romos kardinolas paskambino ir paprašė apsilankyti. Šiame bute jis ir pranešė, kad popiežius nominavo vyskupu ir klausė, ar sutiksiu prisiimti šias pareigas. Priklausiau Jėzaus Draugijai, tad pasakiau, kad turiu atsiklausti savo vyresniųjų pagal jėzuitų tvarką. Nuo 1991 m. gegužės 19 d., Sekminių, kai buvau konsekruotas, kardinolą aplankydavau kasdien iš ryto kartu su vyskupu Vladislovu Michelevičiumi aptarti Bažnyčios, arkivyskupijos naujienų. Kardinolas nebuvo skyręs vienos ar kitos srities; kur konkrečiai reikėdavo, ten ir siųsdavo. Vasaros sekmadieniais važiuodavome trise kartu su vyskupu Michelevičiumi teikti Sutvirtinimo. Sutvirtinamųjų kartais būdavo iki kelių šimtų (tik vėliau, pradėjus teikti per kelis kartus, tos grupės sumažėjo). Įsiminė gegužės ir birželio vakarai, kai kartu eidavome į gegužines ir birželines pamaldas Arkikatedroje. Kardinolas nepraleisdavo nė vieno vakaro. Jo dvasinime gyvenime Marija buvo nepaprastai svarbi. Taip tęsėsi iki 1996 m., kai buvau paskirtas Kauno arkivyskupijos ordinaru, o kardinolas Vincentas išėjo į emeritūrą. Tada ryšys tapo silpnesnis, aplankydavau jį čia kartą per savaitę, o globėju paskirtas mons. Vincentas Jalinskas lankydavo kasdien. Paskutinis susitikimas vyko jo iškeliavimo pas Viešpatį dieną 2000-ųjų gegužės 28-ąją. Čia, šitame bute, gulėjo kaip sunkus ligonis ir paskutinėmis valandomis jau nebekalbėjo. Buvo būrelis artimų žmonių, taip su juo ir atsisveikinome. Per visą gyvenimą kardinolą Vincentą mačiau kaip didį Bažnyčios vyrą. Bažnyčia jam buvo viskas, alfa ir omega. Jis pats buvo gilios dvasios ir labai pamaldus. Buvo maldos žmogus, kunigas idealistas ir norėjo, kad tokie būtų kunigai. Jo pavyzdys daugeliui kunigų buvo nepaprastai brangus. Kai kuriems nelabai dvasingiems gal truputį netiko, bet tiems, kurie mylėjo Bažnyčią, kardinolas Vincentas buvo nepaprastai šviesus pavyzdys.