Sukanka 80 metų, kai 1944-ųjų vasarą iš Kauno į Vakarus pasitraukę Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas (1873–1959), jo generalvikaras prelatas Steponas Kazimieras Šaulys (1872–1964), kiti aukšti katalikų dvasininkai egzilyje išlaikė bažnytinės hierarchinės struktūros tęstinumą.
Prasminga, kad istoriko Algimanto Katiliaus knygos „Prelato Kazimiero Stepono Šaulio dokumentai“ sutiktuvės įvyko Kaune, buvusiuose Žemaičių vyskupų rūmuose (M. Valančiaus g. 6), Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje, kur yra išsami „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ ekspozicija.
Būtent šiuose rūmuose 1911 m. kunigų seminarijos kanonų teisės profesorius kun. K. S. Šaulys pradėjo bažnytinę administracinę tarnystę, buvo vyskupo Gasparo Felikso Cirtauto, vėliau vyskupo Pranciškaus Karevičiaus sekretoriumi, kancleriu. 1918 m. kanauninkas S. K. Šaulys, pasirašęs Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, buvęs Steigiamojo Seimo narys, 1926 m. atliko Kauno arkivyskupo metropolito J. Skvirecko atsakingas generalvikaro pareigas.
A. Katiliaus parengtame rinkinyje daugiausia dokumentų susiję su emigraciniu laikotarpiu, skelbiama didelės istorinės vertės turinti korespondencija.
1944 m. birželis: išvykti ar pasilikti
Atūžusi žinia, kad į Vilnių jau įžengė raudonoji kariuomenė, Kauną pakėlė ant kojų. Vokiečiai veržiasi į Vakarus, geležinkeliai perpildyti kariuomenės, žmonių prikimšti automobiliai kaip vėjas laukuose – vykis nesivijęs, nepavysi. Apie arkliais pakinkytą vežimą tik pasvajoti galėję miestiečiai kraustosi į kaimus. „Gyvas klausimas man pačiam: pasilikti ar važiuoti iš Kauno? – rašyta prelato K. S. Šaulio atsiminimuose. – Nusistatyta pirma važiuoti į tėviškę, į Švėkšną, o vėliau svarstyta tolimesnės kelionės klausimą. Vis dar norima tikėtis, kad bolševikai bus atstumti.“
Iki pirmojo bolševikmečio, gyvenant Rotušės aikštėje generalvikarui skirtame erdviame name su įrengta koplyčia, buvo ramu. Tačiau 1940–1941 m., kai viskas buvo nacionalizuota, teko gerokai susispaudus priimti dar tris šeimas. „Bet gyvybė išliko, – prelatas rašė atsiminimuose. – Išvengiau ir arešto, tardymo, torturų (kankinimų – aut. past.). Dabar, artinantis antram bolševikmečiui, pavojus gyvybei ir laisvei yra padidėjęs.“ Kodėl?
Kaip garsus ir įsimintinas patrankos šūvis nuaidėjo 1941 m. liepos 4 d. laikraštyje „Į laisvę“ lietuvių ir vokiečių kalbomis bei radijo bangomis paskelbtas arkivyskupo metropolito J. Skvirecko, vyskupo Vincento Brizgio ir generalvikaro prelato K. S. Šaulio pasirašytas pareiškimas, kuriame pažymėta: „Bėgdami bolševikai išžudė daug nekaltų žmonių. Jie sugriovė ir sudegino daug miestų ir kaimų. Buvo pasirengę mus dar baisiau sunaikinti, bet narsiosios Vokietijos armijos ir mūsų patriotinio jaunimo pasiaukojimo dėka nespėjo savo žiaurių planų visai įvykdyti. Tačiau šis nekaltas kraujas ir šie medžiaginiai nuostoliai nublanksta prieš tai, ko mes būtume sulaukę, jeigu bolševikų niekas iš mūsų krašto nebūtų išvaręs… Tikintieji vėl turės laisvę savo religiją laisvai praktikuoti ir jos mokytis, turės viešas ir nepersekiojamas religines bendruomenes. Už savo tikėjimo išpažinimą daugiau niekas nebus baudžiamas – nei karys, nei tarnautojas, nei darbininkas, nei studentas, nei moksleivis…“

1941 m. rugpjūtį, Vermachtui perdavus okupuotų Baltijos šalių valdymą civilinei Ostlando administracijai, Kauno radiofonas buvo įjungtas į vokiečių radijo tinklą, imta reguliariai retransliuoti Reicho žinių laidas. Prel. K. S. Šaulys, žinoma, nenustebo 1943 m. gruodžio pabaigoje išgirdęs Radiofono vadovo vokiečio dr. Manfredo Maino kvietimą padaryti pranešimą apie bolševikų valdymo Lietuvoje metus. Tačiau pirmiausia jis pasitarė su arkivyskupu J. Skvirecku ir kitais, anot jo, saviškiais. Sutikęs dalyvauti laidoje, pasirinko temą „Bolševikų konstitucija ir jų elgesys tikybos bei religijos atžvilgiu“: „Ypač pabrėžiau slaptą bolševikų įsakymą pareikalauti kunigų parašų, kad įsipareigoja niekur nekalbėti apie tikybą; nei namuose, nei mokykloje, nei susirinkimuose. Reikalavimą pasirašyti ir parašą paima, bet įsakymo raštu neduoda, nes nenori palikti pėdsakų. Be to, savo pranešime ruošdamasis kalbėti Radiofone paaiškinau ir kitus bolševikų elgesio kontrastus…“
Vokiečių okupacijos laikotarpiu beveik visus bažnytinio gyvenimo klausimus prel. K. S. Šauliui teko spręsti pačiam, nes arkivyskupas J. Skvireckas gyveno savo ūkyje Linkuvėlės kieme. Generalvikaro rašyti paaiškinimai ir potvarkiai kunigams ne visada atitikdavo bolševikų nuostatas, o tai, pasak prel. K. S. Šaulio, yra gyvas jo elgesio kaltinamasis aktas sovietų valdžios akyse. Antra priežastis – tai okupacinės vokiečių valdžios raginimas ir patarimai, pareikšti ne raštu, bet žodžiu (panašių raštų bei panašios rūšies įsakymų nemėgdavo duoti raštu nei bolševikai, nei vokiečių generalkomisariato agentai). Okupuotos Lietuvos generalinio komisaro Teodoro von Rentelno patarėjas, politikos skyriaus vadovas, Lietuvoje, Pakruojo dvare, gimęs baronas Ventas von der Roppas, prel. K. S. Šauliui primygtinai pataręs išvažiuoti, parengė atitinkamus emigracijai reikalingus dokumentus.
Tačiau pirmiausia laukė sunkus lyg akmenų kalnas atsisveikinimas su Kaunu, kur plačiai skleisdamasi brendo ir kitus brandino jo, aukšto katalikų dvasininko, valstybininko, universiteto profesoriaus, tarnystė. Gaila buvo palikti gana didelę ir rūpestingai saugomą biblioteką. Atsiminimuose rašyta, kad nuo spaudos atgavimo laikotarpio K. S. Šaulys buvo įpratęs pirkti ir rankioti visus lietuviškus leidinius, ypač svetimomis kalbomis – vokiškai, prancūziškai, rusiškai, lenkiškai – apie Lietuvą rašytus ledinius. Tarp jų – penkių tomų Leipcige išleistas Lenkijos ir Lietuvos įstatymų rinkinys, skirtas karaliaus sūnui dofinui (įpėdiniui).
Šias knygas gyvenant Kaune 1924 m. Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui dovanojo mecenatė kunigaikštienė Marija Magdalena Radvilienė (Radvila), „Ateities“ federacijos rūmų statybai paaukojusi 30 tūkst. rublių. „Kai 1926 m. arkivyskupas Karevičius įstojo į Marijonų vienuolyną, knygas paliko man, – atsiminimuose rašė prel. S. K. Šaulys. – Tas rinkinys buvo saugiai laikomas mano knygyne. Išvažiuodamas buvau prašęs Kurijos archyvarą kun. Petrą Vėblaitį, kad, kiek bus įmanoma, tą biblioteką turėtų savo priežiūroje. Taip pat buvau prašęs prel. Povilo Januševičiaus prižiūrėti ir globoti mano butą, kol aš galėsiu grįžti… Teko viską palikti ir su viskuo atsisveikinti.“

Kelionė „saulei kaitinant be mielaširdystės“
Mažuoju Paryžiumi vadintame tarpukario Kaune vienas prancūziškų akcentų buvo miesto centre esantis „Versalis“. 1904 m. dviaukštį mūrinį korpusą įsigijęs Dominykas Venckauskas šį pastatą pavertė patogiu gyventi viešbučiu ir populiariu restoranu, kuriame, kaip laikraščiuose skelbėsi, „atlikta pirmos rūšies katalikiška restauracija…“ Net septynerius metus (1908–1915) būdamas Miesto Dūmos nariu D. Venckauskas visomis išgalėmis laikėsi reklamuoto patrauklaus tautinio stiliaus. Juk čia pietaudavo grafas Benediktas Jonas Tiškevičius su giminėmis, valstybininkai, politikai, Seimo nariai, tarp jų kartais ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras profesorius prel. K. S. Šaulys.
Kas galėjo pagalvoti, kad „Versalio“ savininko našlė Antanina Venckauskienė 1944 m. birželio 10 dieną per savo pažintis ir savo apsukrumu parūpins tris vietas vokiečių okupacinės kariuomenės sunkvežimyje, tai buvo tikras išsigelbėjimas. Prel. K. S. Šaulys atsiminimuose vaizdingai išdėstė, koks varginantis buvo šis važiavimas: „Niekada savo amžiuj nebuvau važiavęs tokiame vežime, nors esant tėviškėje buvau seniau pratęs nemažą vargą vargti. Čiagi karo sunkvežimyje: sėdynė atviro sunkvežimio gale, saulė kaitina be mielaširdystės, pasijudinti mažne galima, tiek daiktų ir keliautojų (trys mes ir, regis, 8 kareiviai), o dulkių, dulkių. Po pusvalandžio važiavimo nebebuvo galima akių atmerkti, o atmerkus nebepažinti, nebeatskirti žmonių veidų ir drabužių. Taip tenka važiuoti apie 8 valandas nuo dienos ryto ligi pavakario. Nebemaniau, kad išliksiu sveikas. Bet įsitikinom, kad žmogus gali dėlto daug pakelti, net eidamas 72 amžiaus metus ir turėdamas silpnoką krūtinę.“
Pagaliau, pasiekus gimtąją Švėkšną, susitikta su giminėmis ir tame krašte tarnaujančiais dvasininkais. Ir vėl iškilo klausimas: likti Švėkšnoje ar vykti Vokietijon? „Laukėme iki paskutinės minutės. Niekas nenorėjo trauktis, – rašyta prel. K. S. Šaulio atsiminimuose. – Kasdien po kelis kartus ėjo pasitarimai, gaudymas žinių iš radijo ar iš kitur atvykstančių asmenų. Susitikdavome dažniausiai grafo parke, Alminų bute (mano namuose) ar pas kapelioną. Kartais klebono Tautkaus kambaryje prie radijo aparato.“
Švėkšnoje, nuolat svarstant, ką toliau daryti, ir laukiant, ar nebus nors laikinai atstumti bolševikai, prel. K. S. Šaulį pasiekė Kaune nacių valdžios saugumo valdžios išduotas Durchzeischen (leidimas) keliauti į Vokietiją. Paaiškėjus, kad bolševikai jau užėmė Šiaulius, Kelmę, Tauragę, kad prasidėjo Klaipėdos krašto evakuacija, liepos vidury kelionei jau pasiryžta. Prel. K. S. Šaulio nuomone, gal iš baimės patekti didelėn artėjančių bolševikų nemalonėn žadėjęs pavėžėti ūkininkas atsisakė, tačiau pagalbon atskubėję giminės keliauninkams atsiuntė savo vežimą.
Pasiekus paskutinįjį atsisveikinimo su Lietuva tašką – Heydekregą (Šilutę), vakariniu traukiniu pasisekė išvykti į Vieną, ten pavyko apsistoti Gailestingųjų brolių konvente (Konvent der Barmherzigen Brüder). 1945 m. pradžioje, smarkiai padidėjus Vienos bombardavimui, kasdien teko leistis į slėptuvę. Artėjant karo veiksmų zonai, daug lietuvių vyko į Kempteno, Bregenzo sritis. Kuriam laikui stabtelėjus Metteno benediktinų abatijoje ir vėliau pasiekus Miuncheną, prel. K. S. Šauliui pamažu švietėsi viltis pasiekti Šveicariją. Skaitinėdamas kelionėje vestus fragmentiškus užrašus, supranti, kiek daug formalumų, netikėtų kliuvinių teko įveikti, įsitikini, kas yra tas neapibrėžtas nuolatinio laukimo jausmas, nudžiungi artėjant metus trukusios kelionės finišui.

„1945 m. rugpjūčio 24 d. iš Zamso grįžo vysk. V. Brizgys ir atvežė iš Šveicarijos konsulato Bregenze pažymėjimą, kad leista iškeliauti. JE arkivyskupas J. Skvireckas prašęs perduoti, kad aš išvykčiau kiek anksčiau… Buvau nuvykęs į prancūzų stovyklą Funk-Laserne. Pasakė: pirma reikia gauti Amerikos valdžios leidimą, tada bus galima patekti į Prancūzijos valdomą zoną, kur yra Bregenzas… Pagaliau gautas „laissez-passer“ (leidimas) kirsti Šveicarijos sieną“, – rašė atsiminimuose prel. K. S. Šaulys.
Neprabėgus nė mėnesiui, užrašų knygelėje toks įrašas: „1945 m. rugsėjo 18 d. Lugano: „Atvykusį vakar 17 val. stotyje pasitiko ministras dr. Jurgis Šaulys, parsivežė į savo vilą Mafaldą. Džiaugiuos širdingu svečiavimusi. Šiandien pradedu žygius dėl tolimesnio gyvenimo Šveicarijoje.“
Maloniai nustebino Kauno universitete dėsčiusio prof. Juozo Ereto laiškas, pranešantis, kad mėginęs atitinkamoje įstaigoje sužinoti, kokie reikalai su jo pageidavimu ilgiau pabūti Šveicarijoje. „Mielas profesoriaus žygis mane labai jaudina, – atsiminimuose rašė prelatas, – ypač kad neprašomas pats savo jautrumu ėmėsi daryti žygių bei teirautis, kad įmanomai paremti mano įteiktąjį Vyriausybei prašymą. Esu profesoriui labai dėkingas.“
Ir emigracijoje generalvikaras ordinarui alter ego
„Atvažiavau į naują emigrantinio gyvenimo vietą“, – rašyta 1945 m. gruodžio 10 d. Reikėtų pridurti – į pastovią, beveik du dešimtmečius prel. K. S. Šaulį glaudusį Šveicarijos pietuose, Lugano ežero pakrantėje vaizdingai išsidėsčiusį miestą.
Senamiestyje ypatingą dvasinę kultūrą skleidžia XIII a. romaninės gotikinės Šv. Lauryno katedros, XV–XVI a. Angelų Šv. Marijos bažnyčios sakralumas. Ir, žinoma, Casa Santa Brigita – Šv. Brigitos ordino vienuolynas, kurio namuose (Via S. Calloni 14) po pusantrų metų trukusios kelionės įsikūrė prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lopšio stovėjęs Katalikų Bažnyčios aukštas dvasininkas.
Saulėtas brigitiečių vienuolijos svečių namų kambarys, kurio stalą kasdien nuklodavo laikraščiai: „Amerika“, „Naujienos“, „Lietuva“, „Baltija“, „Dirva“, „Draugas“, „Svetur“, taip pat iš plataus pasaulio į Luganą plaukiantys iš Lietuvos pasitraukusių dvasininkų laiškai, tapo Kauno arkivyskupo metropolito J. Skvirecko generalvikaro emigracijoje besitęsiančios tarnystės kabinetu. Kaip rašė lietuvių žymus istorikas Zenonas Ivinskis: „Prel. Šaulio asmenyje yra įkūnytas Žemaičių vyskupijos ir Kauno arkivyskupijos aukštas bažnytinės administracijos pareigūnas: „Lietuvoje nebuvo nė iš tolo jam lygaus, kuris turėtų tokį patyrimą ir tokiu atsidėjimu būtų tam darbui paaukojęs beveik visą savo gyvenimą – 40 metų.“

Būdamas emigracijoje ir pats arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas Z. Ivinskiui patvirtino: „Ordinarui generalvikaras yra dešinioji ranka, jo „alter ego“. Eidamas tas pareigas, prel. Šaulys visą laiką ir visame buvo brangus ir artimiausias arkivyskupo bendradarbis.“
Toks išliko ir atsitraukęs toli nuo tėvynės, arkivyskupo ir generalvikaro laiškuose pulsuoja rūpinimasis bažnytiniais reikalais, pasitikėjimu vieno kitu ir didele žmogiška pagarba. „Šaukiuosi pagalbos. Prieš keletą dienų esu jau parašęs Tamstai laiškelį, bet tai buvo taip sau rašymas, ut absens tecum loquar (kad nebūdamas su Tavimi kalbėčiaus (lot.), arba, kad parodyčiau, jog obraz („atvaizdas“, lenk.) netyli amžinai…. – Iš Zamso 1946-ųjų pavasarį rašė arkivyskupas. – Tamsta žinai, kad aš, būdamas Romoje, iškėliau sumanymą steigti Romoje lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją ir pasiūliau tam tikrą sumą dolerių, esančių Šveicarijoje. Dėl tų dolerių, juk vedu (žemaitiškai – mudu) darėva žygių Ziuriche.
Dar mano parašytas laiškelis Amerikos kunigams lietuviams, prašant jų paramos Šv. Kazimiero lietuvių kolegijai Romoje. Į tą prašymą atsiliepęs tuo tarp vienas JAV klebonas kun. Antanas Briška… Tai ko gi dabar aš noriu iš Tamstos, mano mielas Monsignore? Nei mažiau, nei daugiau kaip kad paimtum visą reikalą į savo rankas. Susisiek, geriausia asmeniškai, su Jo Ekscelencija Philippo Bernardini (popiežiaus nuncijus Šveicarijoje) ir jam visą reikalą išaiškink; su juo pasitark dėl depozito perrašymo ant jo vardo, ar jis sutinka; gal jis iš Kongregacijos jau turi kokių instrukcijų etc. Prašyk į Nunciatūrą pasiųsti telegrafu Romon Kardinolui Pizzardo mano atsakymus; kad aš džiaugiuos, jog mano depozitas bus taip garbingai panaudotas; kad nauja Kolegija turės būti Apaštalų Sosto nuosavybė; kad visa ir toliau darysiu, jeib naujai įstaigai būčiau naudingas… Aš turiu gražios vilties, kad Tamstai dabar mano pavedamas vežimas riedės žaibo greitumu, nes pavažiuoti šveicarų geležinkeliu ne tik patogu, bet tiesiog malonu, ir iš anksto labai nuoširdžiai Tamstai dėkoju… Linkiu labai daug pasisekimo, reiškiu savo pagarbą ir lieku Adictissimus in Christo („Nuolankiausias Kristuje“, lot.) Juozapas Skvireckas, Kauno arkivyskupas.“

Kitame iš Zamso atskriejusiame laiške arkivyskupas, išdėstęs Šv. Kazimiero kolegijos steigimo tolesnius žingsnius, pageidauja prel. K. S. Šaulio asmeninės paramos: „Tamstos susirašinėjimas su Nunciatūra gražia italų kalba taip man patiko, kad didelis noras atsirado, jei tą kalbą pritaikintumei curriculum vitae, kurios lietuvišką tekstą, rimtai sustatytą ir mano ranka pasirašytą, siunčiu Tamstai kaip juodraštį. Jei nori, dar padailink ir padėk savo parašą kaipo Generalvikaras. Mat drausmė cleri et personalis („dvasininkų ir asmeninė“, lot.) – tai jau Generalvikaro veikimo sritis.“

Neilgai trukus Luganą pasiekia kitas ganytojo laiškas: „Viename laiške Tamsta minėjai, kad esi ėmęs kai kurias žinias iš lietuviško savaitraščio „Amerika“. Aš manyčiau, kad šitas žinias (iš „Amerikos“ ir viena kita žinelė iš laiško) reiktų oficialiai mano prašymu per Berno Nunciatūrą pasiųsti į Secretaria di Stato („Valstybės sekretoriatą“, it.). Tik vėl kartojasi ta pati bėda. Reikia išversti į italų kalbą, kad Secretaria di Stato galėtų be vargo perskaityti. Tą nuobodų vertimo darbą ir persiuntimą vėl prašysiu atlikti Tamstą. Nuo manęs reiktų pridėti tik toks maždaug prierašas : „Kauno arkivyskupas Dr. J. Skvireckas laiko straipsnių žinias visai tikromis iš šaltinius, iš kurių jos imtos, patikėtinais.“
Tarp dalykinius reikalus aptariančių laiškų ypatingu pagarbos jausmu išsiskiria šis prel. K. S. Šaulio į Zamsą siųstas žodis: „Jūsų Ekscelencija, Brangiausias Arkiganytojau, visur, kur yra lietuvių, šiomis dienomis vyksta mūsų Vyriausiojo Hierarcho amžiaus sukaktuvių minėjimas. Džiaugiamės galėdami sveikinti nuolankiai Garbingą Jubiliatą, peržengusį biblinių amžiaus potentatų – galiūnų slenkstį. Su kupina pagarbos ir meilės širdimi lenkiame galvą prieš savo Arkiganytoją, Jubiliatą, Aukščiausiąjį Lietuvos Hierarchą, prityrusį Vadovą ir nenuilstantį darbininką Viešpaties Vynyne; bet šia proga norime lygiai taip pat nusilenkti ir pagerbti šviesią Sukaktuvininko asmenybę, kilniausią tautos Sūnų, nusipelniusį literatūros veteraną, tauriausią sielą… Teleidžia Viešpats sulaukti Jums ir mums visiems tos dienos, kuomet kitą Arkiganytojo Jubiliejų galėsime iškilmingiau ir linksmesnėmis širdimis minėti vėl laisvoje Tėvynėje.“
Lugane, brigitiečių vienuolyne, 1952 m. sausį minint prel. K. S. Šaulio 80-ąsias gyvenimo metines, kaip balti balandžiai skrido ir skrido nuoširdūs sveikinimai iš įvairių vietų, ypač iš Amerikos, nuo organizacijų, nuo draugų ir nuo buvusių mokinių.
„Bet tų man malonių atminimų neketinu skelbti, – vėliau rašė laiške. – Kiek galėsiu padėkosiu, prašysiu asmeniškai, betarpiai. Ketinu nusifotografuoti ir kortelę su jubiliato foto nuotrauka nusiųsti kaip padėką ir atminimą.“
Austrijos kalnuotajame Zamse atgalinio padėkos žodžio sulaukęs arkivyskupas J. Skvireckas savo ilgokame laiške generalvikarui pareiškė ir tokią mintį: „Iškėlei abejonę, kaip reiktų suprasti psalmininko žodžius: „O jų dauguma yra vargas ir tuštybė.“ Autentiškai galėtų išaiškinti tik psalmininkas, bet, kaip šioks toks egzegetas, aš leisčiau sau nesutikti su Tamstos nuomone. Psalmininkas kalba tik apie trumpesnį ir ilgesnį žmogaus amžių, kurs vienuose siekia 70 metų, kituose 80 ir apie tą dvejopą žmonių pasisako, ką jis mano. Vienu ir kitu atveju nemaža to amžiaus dalis būna, gal ir neretai nelabai linksma. Savo sveikinime aš, kiek atsimenu, pareiškiau nuomonę, kad psalmininkas nesiima kalbėti apie tuos, kurie pradėjęs nešti 9-ąjį kryželį, kaip Tamsta sakai. O jei psalmininkas apie šitą amžių, viršijantį 80 amžių, nerado reikalo daugiau kalbėti, tai kam čia mums bandyti jį papildyti. Todėl tat aš sveikinime ir palinkėjau, kad ta amžiaus dalis, kuri prasideda šiandien Tamstai, būtų laiminga be ribojimų AD MULTOS ANNOS! („Dar daugelį metų“, lot.).“
Šveicarijoje apie pirmąją pažintį su bolševizmu bei religinę ir pilietinę sąžinę
„Ar su ministeriu kalbės, ar su kaimo ūkininku – Šaulys tas pats. Kalbos netrūksta. Vyras aukštos inteligencijos, stipriai apsiskaitęs. Gali kalbėti įvairių sričių temomis. Kokia išorė, toks ir vidus. Charakteris lygus, kaip nušlifuotas. Kokia bebūtų atmosfera ir aplinka, Šaulys nepajudinamas. Stovi kaip uola…“ Šitokį nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministro, Krikščionių demokratų partijos pirmojo pirmininko prel. Mykolo Krupavičiaus charakterizuotą prel. K. S. Šaulį pažino ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariai.
1951 m. pradžioje imtas leisti laikraštis „Šveicarijos lietuvių žinios“ pirmajame numeryje rašė: „Šveicarijos lietuviai džiaugiasi, turėdami savo bendruomenės narių tarpe vieną garbingiausiųjų tautiečių – kun. prel. prof. Kazimierą Šaulį. Prel. Šaulys yra vienas iš trijų tremtyje gyvenančių Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarų.“

Nuoširdus bendradarbiavimas prel. K. S. Šaulį siejo su diplomatu dr. Albertu Geručiu, kuris 1937–1940 m. buvo Lietuvos delegacijos prie Tautų Sąjungos Ženevoje sekretorius, 1940–1946 m. – Lietuvos pasiuntinybės Berne pirmasis sekretorius. Nuo 1948 m. – Lietuvos pasiuntinys Šveicarijoje, nuo 1954 m. – pasiuntinybės patarėjas, „Šveicarijos lietuvių žinių“ redaktorius, raginęs prelatą laikraščio puslapiuose pasidalinti turiningo savo gyvenimo atsiminimais.
„Šveicarų žemėje teko netyč pirmą ir paskutinį sykį matyti bolševizmo kūrėją Uljanovą-Leniną, – 1952 m. lapkritį redaktoriui rašė prel. K. S. Šaulys. – Tai buvo 1903 metais, kada pirmą kartą lankiaus Šveicarijoj. Vienu vasaros popiečiu eidami su pažįstamais Ženevos gatvėmis, buvome bepralenkią kelių vyrukų būrelį, stovėjusį trotuare (šaligatvyje) ir kalbėjusių rusiškai. Buvęs su mumis vienas Rusijos lietuvis V. mus sustabdė. Palaukite, sako, ten yra mano pažįstamų. Paskiau jis mums paaiškino, kad tai esą Rusijos konspiratoriai su Leninu ir publicistu P. Struve ir kitais.
Dar Lietuvoje (Panevėžyje) buvau skaitęs laikraštį „Iskra“ („Kibirkštis“) ir dar kažką. Dėl to kai kurios pavardės buvo žinomos, ypač Lenino. Jie daug filosofavo ir polemizavo įvairiais rusiškojo marksizmo ir socializmo klausimais, bet visi išvien prieš mūsų nekenčiamą carinį absoliutizmą ir sakėsi norį pagerinti darbo žmonių padėtį. Tas mums patiko ir jų spauda buvo skaitoma. Tais pačiais metais buvo įsteigta (Londone) Lenino vadovaujama bolševikų partija. Tuo būdu prasidėjo pirmoji mano pažintis su bolševizmu. Tuomet mums ir į galvą neatėjo, kad mažne 40 metų reikės pergyventi pirmąjį bolševikmetį mūsų krašte ir pastudijuoti rusiškąjį marksizmą jau nebe atsitiktinai, bet iš reikalo.
Aš tuomet (1940) dėsčiau kanonų Kauno Universitete. Buvo įsakyta Universiteto vadovybei pasirūpinti visus dėstytojus supažindinti reikiamai su marksizmo-leninizmo-stalinizmo pagrindais, „perauklėti“ ir prisitaikinti. „Egzamino“ laikyti neteko. Paskelbus 1941 metų karą, bolševikai išsinešdino, palikę krūvas pagamintųjų mums „auklėti“ savo literatūros leidinių. O dabar ėmiau vėl, trečiu atveju, domėtis dialektiniu sovietų materializmu. Tik šį kartą ne kieno verčiamas, o savo noru. Progą davė austrų filosofo – neotomisto, sociologo, sovietologo jėzuito Gustavo Andreas Wetter SJ išleistoji knyga „Il materialismo dialectico sovietico“. Kritika bei recenzijos atsiliepia apie veikalą palankiai.“

„Šveicarijos lietuvių žinių“ laikraštyje Nr. 5 (1952 06 13) buvo spausdinamas prelato K. S. Šaulio tekstas, kurį jis įkalbėjo Lugano radijuje ir kuris per „Amerikos balso“ programą pasiekė Lietuvą. Kreipimosi pagrindinė mintis – kad, jei lietuviai nori pasiekti savo tikslą ir uždavinį – atgauti tikrąją politinę laisvę savo tautai – turi vienytis ir tvirtai pasiryžti ištvermingai kovoti dėl laisvės atkūrimo: „ Visi padorūs krikščionys yra pratę dažnai, net kasdien daryti savo moralinio gyvenimo sąžinės kvotimą. Religinio gyvenimo tikslas yra išganymas… Sąžinės kvotimas tobulina moralinį žmogaus gyvenimą; pilietinio gyvenimo kvotimas palengvintų tautiečiui susivokti jo tautinių pareigų reikaluose… Kvočiant pilietinę sąžinę, man reikia duoti aiškų atsakymą, ar aš esu pakankamai įsisąmoninęs dabartinį tautos siekimų tikslą, ar branginu vieningumo idėją kovai dėl laisvės atgavimo?.. Ar esu įsijungęs į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės organizaciją ir stengiuosi joje veikliau dalyvauti? Pilietinės sąžinės kvotimas duotų mums tikrą, teisingą atsakymą, ar ir kiek mes esame šiandien atsidavę ir naudingi bendram laisvės atgavimo reikalui.“