Jurgis Ambraziejus Pabrėža – vienas iš trijų garsiausių XIX a. Žemaitijos šviesuolių, savo darbais ir veikla stovėjęs vienoje gretoje su istoriku rašytoju Simonu Daukantu (1793–1864 m.) ir vyskupu rašytoju bei blaivybės propaguotoju Motiejumi Valančiumi (1801–1875 m.).
Po 1794 m. Tado Kostiuškos vadovaujamo sukilimo prieš Rusijos imperijos įsigalėjimą pralaimėjimo J. Pabrėža grįžo į Žemaitiją, rugpjūčio 1 d. įstojo į Varnių kunigų seminariją, kur 1796 metais kaip pavyzdingas klierikas anksčiau laiko buvo įšventintas kunigu, paskirtas Šiluvos vikaru, o nuo 1798 metų Raudėnų (dabartinis Šiaulių rajonas) bažnyčios administratoriumi, kur teko rūpintis ne tik dvasiniais, bet ir ūkiniais reikalais. 1800 m. perkeltas į Tverus, vikaru čia išbuvo iki 1802 m., kai buvo paskirtas Plungės vikaru. Būdamas jau subrendęs kunigas ir jausdamas didelę atsakomybę už sielų išganymą, daug dirbo, garsėjo kaip uolus, išmintingas išpažinčių klausytojas, geras pamokslininkas. Iš Plungės laikotarpio (1802–1807 m.) yra daugiau išlikusių pamokslų, sielovados raštų ir pasiryžimų, atskleidžiančių jo apaštalavimą ir kunigišką asmenybę.
Čia jis 1803 m. parašė ir savo pirmąją 113 p. religinio turinio apmąstymų knygelę. Įtemptas darbas, pamokslų sakymas, išpažinčių klausymas, ligonių lankymas bei pasninkavimai ir apsimarinimai palaužė jo sveikatą, tad 1807-aisiais jo paties prašymu dar nė 40 metų nesulaukęs kunigas paskiriamas Kartenos altarista. Čia gyvendamas rūpinosi naujos altarijos kūrimu, kurią 1814 metais įkūręs ir joje apsigyvenęs tikėjosi sulaukti gilios senatvės. Čia jis pradėjo rinkti žoles, tyrinėti jų gydomąsias savybes, bandė pritaikyti ligoms gydyti, čia parašė ir pirmą savo medicinos knygelę lenkų kalba. Kartenoje gyvendamas J. Pabrėža didelį dėmesį skyrė ir pamokslams. Išlikę 36 jo Kartenos bažnyčioje sakyti pamokslai. 1816 m. gruodį, apsisprendęs tapti pranciškonu vienuoliu tretininku, paliko savo ilgai kurtą Šv. Jokūbo altariją, kurioje pragyveno tik 2 metus, kitam altaristai ir apsigyveno Kretingos bernardinų (pranciškonų) vienuolyne, kur jam buvo skirtos 2 celės. Vienoje jis gyveno, kitoje laikė savo surinktas žoles ir iš jų gamino vaistus. Po metų J. Pabrėža iškilmingai davė amžinuosius Trečiojo pranciškonų (tretininkų) ordino įžadus, pasirinkęs vienuolinį šv. Ambraziejaus vardą.
Į vienuolyną įstojęs ieškodamas savo sielai ramybės ir palankių sąlygų botanikos ir medicinos studijoms, paskirtas pranciškonų išlaikomos mokyklos kapelionu ir mokytoju, šias pareigas uoliai priėmė. Čia dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus, geografiją. Matyt, tai paskatino ir vėliau, 1825 m., parašyti 166 p. apimties pirmąjį lietuvišką (žemaitišką) geografijos vadovėlį. 1821–1828 m. J. Pabrėža buvo vienuolyno pamokslininkas, misionierius. Jo įtaigūs ugningi pamokslai aidėjo ne tik Kretingos, bet ir kitose Žemaitijos bažnyčiose. Ruošdamasis pamokslams, jis stengėsi pažinti žmonių gyvenimą, jų elgesį, įpročius ir ydas, todėl pamokslai paprastiems, dažnai bemoksliams žmonėms buvo lengvai suprantami, o šiandien jie vertinami kaip XIX a. pirmos pusės žemaičių gyvenimo bei papročių šaltinis.
Didelę savo gyvenimo dalį J. Pabrėža pašventė botanikos ir medicinos mokslams ir darbams, turintiems išliekamąją vertę. Dabarties botanikai jį laiko Lietuvos botanikos tėvu, kurio veiklą apvainikavo 1843 metais baigtas rašyti apie 1 tūkst. rankraščio puslapių augalų sistematikos veikalas „Taislius augyminis“, kurio rašymui jis paskyrė 8 metus. Rašydamas savo knygas, J. Pabrėža stengėsi sukurti bendrinę žemaičių kalbą, paremtą šiaurės žemaičių (dounininkų) tarme, nors jam gyvam esant kaip knyga nebuvo išleistas nė vienas jo rankraštis. Žymus Lietuvos bibliografas Vaclovas Biržiška (1884–1956 m.), 1929 metais tyrinėjęs Kretingos vienuolyno biblioteką ir J. Pabrėžos rankraščius, rašė: „Tikrai keistas ir kartu liūdnas likimas žmogaus, kurs pats vienas daugiausia lietuviškai (žemaitiškai) buvo parašęs negu visi kiti pirmosios XIX a. pusės lietuvių rašytojai kartu, gal išskyrus tik vieną Daukantą.“ J. Pabrėža savo medicinines žinias ir patirtį pritaikydamas praktikoje, gamino vaistus, mokė žmones pažinti vaistažoles ir naudoti jas gydymui, priiminėjo ligonius ir juos gydė pačiame vienuolyne. Ne veltui žemaičiai jį prisimena kaip švento gyvenimo žmogų, žmonių ganytoją ir gydytoją, kuris, propaguodamas kuklumą, mums nepaliko net ir savo atvaizdo. Šiandien 1970 m. salantiškio liaudies meistro Petro Kalendos (1904–1986 m.) iš medžio išdrožtas jo biustas saugomas Kretingos muziejuje, yra tapęs kone tikruoju J. Pabrėžos atvaizdu. J. Pabrėža mirė 1849 m. spalio 30 dieną, eidamas 79-uosius, po ligonių priėmimo valandų savo celėje parimęs prie kryžiaus. Pranciškonai jį palaidojo garbingiausioje Kretingos parapijos kapinių vietoje priešais Šv. Jurgio koplyčią.
Žemaitijos tikintieji niekada neužmiršo savo pamokslininko, švietėjo, dvasios ir kūno gydytojo, šiandien, lankydami jo kapą, meldžiasi ir prašo užtarimo prieš Dievą, taip pat globos, ginant juos nuo ligų ir kitų gyvenimo negandų. Išreikšdami pagarbą savo tikėjimo broliui, Kretingos pranciškonai 1895 metais ant kapo pastatė akmeninį kryžių su jame iškaltais biografijos taktais. XX a. 4-ajame dešimtmetyje pradėta rinkti medžiaga jo paskelbimo palaimintuoju bylai, registruojant liudijimus apie stebuklingus pagijimus, pasimeldus prie jo kapo. Tai buvo rašoma į specialią knygą, taip pat publikuojama žurnale „Pranciškonų pasaulis“.
Autorių konsultavęs Vilniaus dailės akademijos profesorius, vienas žymiausių šalies sieninės sakralinės tapybos restauratorių Juozas Algirdas Pilipavičius (gim. 1944 m.), restauravęs per 80 bažnyčių freskų, taip pat seniausią XIV a. Lietuvos freskų Vilniaus katedros požemio kriptoje neabejoja, kad J. Pabrėžos kapo koplytėlės vidaus tapybą visiškai įmanoma atkurti, kartu su pačia koplytėle ją atnaujinant. Ją galima laikyti ir Žemaitijos katalikų pasipriešinimo sovietinei ateizacijai simboliu, nes per Vėlinių, kurios sovietinė valdžia nepripažino, šventę ji paskęsdavo žvakių liepsnelių jūroje, ją lankė ir meldėsi tūkstančiai žmonių. Išlikęs ir liudijimas, kaip 1962 metais po sovietinės valdžios įvykdyto Vilniaus Kalvarijų koplytėlių sunaikinimo, čia, paraginti tuo metu Kretingoje gyvenusio pranciškonų vienuolio Mykolo Tamošiūno (1904–1973 m.), tikintieji ją saugojo ištisą parą, kad jos neištiktų panašus likimas. J. Pabrėža savo testamentu visą savo gausų mokslo ir kūrybos palikimą – didžiųjų autorių knygas, botanikos augalų rinkinius, savo pamokslų bei botanikos mokslų rankraščius – paliko Kretingos vienuolynui. Jis, 1821 metais paskirtas vienuolyno pamokslininku, pradėjo sudarinėti savo pamokslų rinkinius. Jis savo parašytus pamokslus suskirstė pagal temas į rinkinius ir įrišo odiniuose viršeliuose, kad pamokslai neišsimėtytų ir patogu būtų jais naudotis. M. Valančius savo 1948 m. knygoje „Žemaičių vyskupystė“ paminėjo 7 pamokslų rinkinius, kai vėlesni J. Pabrėžos palikimo tyrinėtojai kunigas Petras Ruškys (1876–1967 m.) ir mokslininkas kalbininkas Antanas Salys (1902–1972 m.) aprašo jų buvusius dešimt. J. Pabrėžos kūrybinis
palikimas ir jo asmeninės bibliotekos knygos Kretingos vienuolyno bibliotekoje išbuvo iki 1940 m., kai sovietinė valdžia ją uždarė, o išlikusias knygas ir rankraščius išvežė į Kauną ir perdavė Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai, iš kurios dalis 1952 m. pateko į Vilniaus universiteto biblioteką.
Taip išsklaidžius biblioteką, dalis knygų ir rankraščių buvo sunaikinta ar dingo be žinios. Iš dešimties J. Pabrėžos pamokslų rinkinių šiuo metu išlikę ir žinomi tik trys. Kunigui P. Ruškiui bei pranciškonui M. Tamošiūnui, palankiai susiklosčius aplinkybėms, pavyko išgelbėti nedidelį kiekį knygų bei kelis pamokslų rinkinius. Nepasitikėdami sovietine valdžia, jie ieškojo kelių ir galimybės jų saugomus pamokslų rinkinius ar jų kopijas perduoti į JAV čia įsikūrusiems pranciškonams, iš kurių Viktoras Gidžiūnas (1912–1984 m.) didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė J. Pabrėžos gyvenimo ir jo veiklos tyrinėjimams, kuriuos vainikavo 1993 m. Romoje, deja, jau po autoriaus mirties išleista apie 300 psl. knyga-monografija „Jurgis Ambraziejus Pabrėža“, kurią spaudai parengė meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė (gim. 1954 m.).
V. Gidžiūnas, pokario metais atvykęs iš Europos, kur Italijoje baigė teologijos studijas, į JAV kartu su kitais broliais pranciškonais daug dirbo, kad čia įsikurtų ir pradėtų išeivijos lietuvių sielovados ir kultūros veiklą. Nusprendęs parašyti knygą apie vieną iškiliausių Lietuvos pranciškonų, pradėjo susirašinėti su pranciškonais vienuoliais, likusiais Lietuvoje. M. Tamošiūnas buvo pagrindinis jo pagalbininkas renkant medžiagą apie J. Pabrėžą. V. Gidžiūnui jis nurašė ir laiškais nusiuntė kunigo P. Ruškio studiją apie jį. Brolis Mykolas rinko ir siuntė laiškais į JAV viską, kas to meto spaudoje pasirodydavo apie J. Pabrėžą. 1979 m. V. Gidžiūnas laiškais susisiekė ir su buvusiu Kretingos pranciškonų gimnazijos mokytoju Juozu Paviloniu (1910–1999 m.), kuris dar prieš karą, A. Dirvelės prašymu, rinko medžiagą J. Pabrėžos biografijai, kurią norėta panaudoti jo beatifikacijos bylai pradėti. J. Pavilonis, nusiuntęs naujausią medžiagą apie J. Pabrėžą, paragino jį atsidėti darbui, kad užbaigtų šią studiją. Šiandien žinoma, kad sovietiniais metais M. Tamošiūnas ir P. Ruškys Kretingoje turėjo šiuos J. Pabrėžos rankraščius: du pamokslų rinkinius – 1. „Kninga turinti savėj kozonius“ (1822 m., 1244 p.) toliau PaKTSK, 2. „Apei septynis sakramentus“ (apie 1820 m.) ir rankraštį „Rekolekcijos dvasiškos“ (1846 m., 139 p.), toliau PaRD bei septynis smulkius tekstelius. PaKTSK ir PaRD rankraščių kopijos pateko į JAV, ten atsidūrė ir PaKTSK originalas. Kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas (gim. 1959 m.) neseniai sužinojo, kad apie 1970 m. V. Gidžiūnas buvo atvykęs į Lietuvą, Vilniaus bibliotekose rinko medžiagą apie J. Pabrėžą, tad jis galėjo prisidėti prie to, kad PaKTSK originalas atsidūrė pas išeivijos pranciškonus ir iki šiol buvo jų archyve. 2017 metų rudenį savo eilines keliones pas JAV pranciškonus metu J. Sasnauskui pavyko surasti PaKTSK originalą ir jį parvežti į Lietuvą. Tai svarbus įvykis ne tik J. Pabrėžos gyvenimo ir kūrybos tyrėjams, jo atminimo ir palikimo saugotojams, bet ir XIX a. Lietuvos kultūros tyrėjams.
Kaligrafiška rašysena kruopščiai surašytų 128 pamokslų rinkinys puikiai išsilaikęs, nors jo klajonėms po pasaulį reikia atskiros studijos. Prie kiekvieno pamokslo kruopščiai surašyta pamokslo tema, vieta, kur, kada ir kokia proga jie buvo sakyti. Iš to matome, kokia plati buvo J. Pabrėžos, kaip pamokslininko, geografija. Pamokslai sakyti ne tik Kretingoje, bet ir Raudėnuose, kur 1798 metų pirmą advento sekmadienį apie Dievo paskutinį teismą sakytas pirmasis rinkinio pamokslas, Plungėje, Salantuose, Palangoje, Kartenoje, Darbėnuose, Lenkimuose, Kalnalyje, Budriuose, Veiviržėnuose, Beržore, Kantaučiuose, Jokūbave, Lieplaukėje, Vėžaičiuose, Tveruose, Laukžemėje, Žlibinuose. Šis kruopščiai surašytas pamokslų rinkinys – puikus begalinės atsakomybės ir ruošimosi pamokslams dabarties katalikams ir kunigams pavyzdys. Norisi tikėti, kad jis papildys Kretingos muziejuje J. Pabrėžai skirtą ekspoziciją, kur jo lankytojai, o ypač moksleiviai ir jaunimas, galėtų iš arčiau pamatyti legendinio kretingiškio rankraščius, kurių nė vieno dėl karų ir sovietinės okupacijos Kretingoje neišliko. Nežinomas ir kitų dviejų čia paminėtų rankraščių, kuriuos Kretingoje turėjo P. Ruškys ir M. Tamošiūnas, likimas. Kad jie gali būti saugomi privačiose kolekcijose Lietuvoje, parodė ir nesenas pavyzdys, kai J. Pabrėžos rankraštis „Regestr materyi“ (T. 1, p. 836) iš privataus viešai neskelbiamo bibliofilo kolekcijos neseniai buvo suskaitmenintas Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose ir dabar prieinamas per internetą.
Bet kokiu atveju visi J. Pabrėžos rankraščiai ar knygos turi grįžti ten, kam jis buvo palikęs savo testamentu. Juk žmonės, sugrąžinę teisėtiems šeimininkams jiems priklausančias kultūros vertybes, sulauks didesnės garbės ir liks visiems laikams istorijoje nei anonimiškai saugodami savo asmeninėse kolekcijose ir vengdami viešumos. Į Kretingą sugrįžę pranciškonai 1991 m. sausio 12 d. čia surengė konferenciją-minėjimą, skirtą Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos bylai atnaujinti, bet ir šiandien, praėjus 27 metams, ši procedūra nėra pradėta. Norisi tikėti, kad naujasis Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, padedamas brolių pranciškonų, inicijuos beatifikacijos bylos atnaujinimą, nes tai, kad J. Pabrėža gyveno XIX a., yra tikrai ne kliūtis. Šiaulių vyskupijoje 2005 metais pradėta Barboros Žagarietės (1628–1648 m.) ir 2016 m. kunigo Ignaco Štacho (1797–1854 m.) beatifikacijos bylos. Norisi tikėti, kad 2021 metai, minint 250-ąsias J. Pabrėžos gimimo metines, Lietuvos Respublikos Seimo bus paskelbti J. Pabrėžos metais ir jau šiandien tam reikia pradėti ruoštis. Tam mus įpareigoja ir J. Pabrėžos gyvenimo moto: „Dievas mato, laikas bėga, mirtis genasi, amžinybė laukia…“
