Vasario 16-osios proga Lietuvos valstybės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu, be kitų pasižymėjusių asmenų, garsinančių šalies vardą pasaulyje, šiemet apdovanota istorikė, daktarė, Lietuvos ir Ukrainos istorinių, kultūrinių dialogų, lietuvių katalikiškojo intelektinio sąjūdžio puoselėtoja Aldona Vladislava Vasiliauskienė.

„Padėka Aldonai Vladislavai Vasiliauskienei, istorijos mokslų daktarei, religijos istorikei, visuomenininkei, už aktyvią mokslinę ir visuomeninę veiklą, Utenos krašto šviesuolių atminimo įamžinimą bei mokslo populiarinimo darbus. 2016 m. vasario mėn. 16 d. Utenos savivaldybės meras Alvydas Katinas“. Tai tekstinis liudijimas, pridėtas prie A. Vasiliauskienei įteikto sidabrinio Vyčio ženklo. Ta proga Deimantė Kazokaitė „Utenos dienoje“ ( 2016-02-18) rašė: „Laureatė, atskleidusi, kad nėra Utenos krašto žmogus, sakė, kad visi apdovanojimai – ne jos vienos, o daugelio žmonių nuopelnas. Dr. Aldona Vasiliauskienė prajuokino visą salę prašydama ir toliau jai teikti dovanas.“

LR Prezidentės ir Utenos savivaldybės mero pagerbta  mokslininkė ir visuomenininkė Šiaulių universiteto Šiaurės Lietuvos istorijos studijų centre dirbo 2004–2010 m.

Archyvuose rasta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos dalis
Kaip rašo Alfredas Guščius („XXI amžius“, 2005-07-29), paauglę Aldoną traukė muzika, todėl Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje įgijo kanklininkės specialybę, po to neakivaizdžiai studijavo istoriją Vilniaus universitete, dirbo bendrojo lavinimo mokyklose, dar vėliau ėmė gilintis į Antrąjį Lietuvos Statutą (ALS). Dabartinio Sankt-Peterburgo, Maskvos, Lenkijos, Ukrainos archyvuose ieškojo ALS nuorašų. Rasta 40, bet dauguma rašyta lenkiškai ar lotyniškai, tik 8 iš jų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kanceliarine kalba, t. y. kirilica. Juos A. Vasiliauskienė tyrinėjo ir aprašė daktaro disertacijoje, apgintoje 1990 m.

Kadangi visi trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588) buvo reikšmingi ne tik LDK (ją sudarė lietuvių, ukrainiečių, baltarusių tautos), bet ir visos Europos etninės minties erdvei, Ukrainos istorikai pasiūlė lietuvei mokslininkei parengti Antrojo Lietuvos Statuto nuorašams kirilica skirtą monografiją. Ją ukrainiečių kalba 2004 m. išleido Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas, organizavęs teksto vertimą į ukrainiečių kalbą, finansavęs leidybą. Gedimino Zemlicko žodžiais tariant („Mokslo Lietuva“, 2006-02-9–22), tai pirma tokio pobūdžio knyga, skirta tik kirilica rašytų ALS nuorašų kalbinei grupei „tirti chronologiniu, paleografiniu ir diplomatikos požiūriu“.

Pristatant minėtą studiją ambasadoje, Ukrainos užsienio reikalų ministras Borisas Tarasiukas pabrėžė, kad ALS tyrinėjimų rezultatai „teikia galimybių jaunajai kartai geriau pažinti bendrą mūsų tautų istoriją“, „kad Ukrainoje gerai žinoma dr. A. Vasiliauskienės aktyvi veikla istorijos mokslo baruose“ ir, dėkodamas už ryšių tarp dviejų valstybių stiprinimą, įteikė jai – pirmajai ir iki šiol vienintelei –  neeilinį Ukrainos užsienio reikalų ministerijos Garbės raštą, kurie teikiami tik „ukrainiečiams, be priekaištų diplomatinėje tarnyboje dirbusiems ne mažiau penkerių metų“. Metų skaičiaus apdovanojamajai pakako, bet tautybė ir „tarnyba“ ne ta, todėl paaiškinta, kad lietuvei  A. Vasiliauskienei suteikiamas „liaudies diplomatės statusas“ (Mokslo Lietuva, 2006 02 9–22).

„… labai staigus posūkis, kokio nesitikėjo niekas“
Istorikės tyrinėjimų kelią nauja vaga 1991 m. pasuko susitikimas su į Lietuvą atvykusiu kunigu Antanu Liuima SJ (1910–2000) – Lietuvos katalikų teologu, jėzuitu, teologijos daktaru, pirmuoju lietuviu profesoriumi Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Lemtingą prasmę įgavo svečio mintys: „Šiandien svarbu imtis Lietuvos katalikų bažnyčios istorijos tyrinėjimo; tų darbų, kurių niekaip negalima atidėlioti, kol dar yra gyvi tų įvykių dalyviai ir liudininkai“ („Mokslo Lietuva“, 2006-02-9–22).

„Tėviškės žiburiuose“ (1997-04-22) rašyta: „Jos neišsenkamos energijos ir darbštumo dėka visuomenė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Taujėnuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Veiveriuose, Alytuje, Telšiuose, Plungėje, Varniuose, Joniškėlyje bei kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose galėjo išgirsti mokslininkų, pedagogų, teologų pranešimus apie iškilias mūsų tautos asmenybes – Stasį Šalkauskį, Praną Dovydaitį, Mečislovą Reinį, Juozą Girnių, Edvardą Turauską, Stasį Bačkį, Antaną Liuimą, Juozą Prunskį, Paulių Rabikauską, Pranę Dundulienę, Antanę Kučinskaitę.“

Katalikiškos tematikos pranešimus A. Vasiliauskienė skaitė Lietuvoje, Latvijoje, JAV, Vokietijoje, Ukrainoje (Černivicų, Donecko, Drohovičių, Lvovo, Odesos, Lucko, Kijevo ir kt.) tarptautinėse  mokslinėse-praktinėse konferencijose. 2000 m. mokslininkė išrinkta jos pačios iniciatyva organizuotos, talkinant ir raginant Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkei Natalijai Šertvytienei, Lietuvių–ukrainiečių istorikų asociacijos prezidente.

Pasak Kazimiero Valiaus („Gimtinė“, 2005-09-1–30), „talentinga, rūpestinga, pavyzdinga, kilni, pasiaukojusi mokslui tyrėja įnešė didelį indėlį į krikščioniškosios kultūros klestėjimą Lietuvoje, nes, anot Popiežiaus Jono Pauliaus II, tikėjimas turi būti skelbiamas nacionaliniame kontekste“.

Ryški kūrybinė asmenybė
Alfredas Guščius, dalydamasis įspūdžiais, patirtais Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje (XXI amžius, 2005 05 29), rašė: „Aštuoniolika kunigų prie Dievo stalo juk ne dažnai pamatysi! Tiek jų atėjo norėdami nuoširdžia malda padėkoti Dievui už tai, kad Jis leido vienai iš Jį ištikimai garbinančių pasauliečių sulaukti aktyvaus 60-mečio, pasiekti aukštumų moksle, kūryboje.“ Panevėžio vyskupijos generalvikaras kanauninkas dr. Robertas Pukenis – kanonistas, poetas, publicistas – per pamokslą sakė, kad  A. Vasiliauskienė savo knygomis, moksliniais straipsniais, organizuotomis konferencijomis iš užmaršties prikėlė daug iškilių bažnyčios asmenybių, kad ji „ rašo apie tvirto tikėjimo vyrus ir moteris, ir ne bet kaip rašo, o su pagarba ir meile, jos knygos tiesiog spinduliuoja tų žmonių (neretai ir kankinių) sielos grožiu, dvasios stiprybe“.

A. Vasiliauskienės gebėjimas suderinti objektyvius ir subjektyvius dalykus pabrėžiamas Edvardo Šulaičio recenzijoje, išspausdintoje Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“: „Ir leidinio vardas – „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai“ (knyga parašyta prel. dr. Juozo  Prunskio 90-ojo gimtadienio ir 65 metų kunigystės proga – I. R.) yra labai tikslus. Verčiant knygos puslapius, lyg filmo juostoje matai vaizdus (pažymėtus fotografijomis bei žodžiais) apie šios retos energijos ir pasiryžimo žmogų. Šioje knygoje sudėta tikrai daug vertingos ir nepakartojamos medžiagos… Nežinau, ar dar būtų galima daugiau jos sutalpinti.“

E. Šulaitis cituoja „knygos autorės A. Vasiliauskienės baigminius žodžius“: „Prelatas Juozas Prunskis – ryškus Švyturys nūdienos Lietuvai… O mūsų Tėvynei taip reikia dvasingų jaunų jėgų, principingų, veržlių kultūros ir mokslo švyturių… Tegaivina mus prelato Juozo Prunskio šviesa, telaimina nepailstanti jo ranka, teuždega mecenatoriška dvasia, skatinanti atsakingiau žvelgti į Ateitį“.

Du neeiliniai įvykiai Lietuvos mokslo istorijoje
„2005 m. rugsėjo 30 d. Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) renginyje, skirtame Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec su kitais vienuoliais bazilijonais įteikė prelegentei pirmąjį į Lietuvą atkeliavusį Popiežiaus atsiųstą pergamentą: „Šventasis Tėvas Benediktas XVI iš visos širdies suteikia Apaštališkąjį Palaiminimą Aldonai Vasiliauskienei melsdamas dieviškųjų malonių gausybės jos 60-mečio proga“ (Voruta, 2006 04 15).

Pirmasis Apaštališkojo Palaiminimo Raštas gautas bazilijonų, kurių istorijos tyrinėjimus A. Vasiliauskienė atgaivino ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, rūpesčiu. Vienuoliai šventajam Tėvui pristatė  A. Vasiliauskienės atliktus religijos istorijai reikšmingus darbus. Jos veikla, tyrinėjant Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino šviečiamąją, kultūrinę ir mokslinę veiklą, buvo labai unikali tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje: surengtos net šešios (po tris abiejose šalyse) tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos, kurių paskirtis – padėti pasiruošti 2017 m. įvyksiančiam minėto ordino 400 metų jubiliejui. Kun. Justas Jasėnas „Vorutoje“ rašė: „Šis faktas svarbus ir Šiaulių universitetui, tapusiam pagrindiniu konferencijų ciklo organizatoriumi.“

„A. Vasiliauskienė nemažai prisidėjo ir prie Vilniaus Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios veiklos pagyvinimo – joje vis dažniau apsilanko ir lietuviai, lenkai, todėl pagyvėjo ir visos ukrainiečių diasporos Vilniuje veikla“ (A. Guščius, „XXI amžius“, 2005-07-29). Algirdas Pilvelis „Lietuvos aide“ (2013-03-13) rašė apie A. Vasiliauskienės dėmesį Skapiškiui, „kuriame ji praleido vaikystę, augo klebonijoje kan. Nikodemo Kasperiūno globojama, kol tėtis kentėjo Sibiro lageriuose“, pasakoja apie sodyboje kuriamą ukrainistikos centrą, „kuriame 2012 m. buvo atidaryta nuolatinė paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“, o atidarė ją Ukrainos Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka“.

Antrasis  Palaiminimo Raštas A. Vasiliauskienei įteiktas Svėdasuose tų pačių metų lapkričio 20 d. Jame – prasmingi Popiežiaus palinkėjimai: „Jūsų darbštumas ir talentai tebūnie padauginti Tėvynės ir Bažnyčios gerovei.“

A. Vasiliauskienė, džiaugdamasi tais unikaliais apdovanojimais, sakė, kad tik nedaugelis mokslininkų / pasauliečių gauna Palaiminimo Raštą. Dažniausiai apdovanojami dvasininkai, seselės vienuolės, katalikiškos organizacijos. Jos  manymu, reti atvejai istorijoje, kai beveik tuo pačiu laiku gaunami du to paties Šventojo Tėvo Apaštališkieji Palaiminimo raštai. Ir pabrėžė: „Nors sveikinimas adresuotas konkrečiai man, tačiau, manau, kartu skirtas ir visam Šiaulių universitetui, kuriame pastaruoju metu aš dirbu, kuris palaiko ir skatina veiklą, taip pat ir Vilniaus universitetui, kuriame darbavausi.“

Sulaužyti lietuviški papročiai
A.Vasiliauskienės 60-ojo gimtadienio proga generalvikaras kun. dr. R. Pukenis, pasakęs pamokslą,  šmaikštavo: „Ar nujaučiate, kokį lietuvišką paprotį mes, kunigai, šiandien sulaužėme? Sakoma, kad lietuviai gyvam žmogui dažniausiai kenkia, o tik mirusiam neša gėles… Mes gi dabar pasielgėme priešingai – gyvą vertai pagarbinom!“ („XXI amžius“, 2005-07-29).

Lygiai tą pat galima būtų pasakyti apie 2013 m. Bazilionų mokykloje atidarytą istorijos mokslų daktarės A. Vasiliauskienės vardu pavadintą klasę. Pasak  A. Guščiaus, „Dr. A.Vasiliauskienės gyvenimo ir kūrybinės veiklos panoramą jos vardo klasėje pateikia stendai su nuotraukomis. Knygų spintoje puikuojasi penki stori segtuvai su šios darbščiosios istorikės mokslinių straipsnių kopijomis. Keletas paveikslų, kabančių virš stendų, darniai įsikomponuoja į jaukų bizantiško stiliaus sienos ornamentą, dar kartą primindami, kad dr. A. Vasiliauskienės klasė  yra Bazilionų  mokykloje, o pati mokykla yra tapusi Šv. Bazilijaus Didžiojo Ordino istorijos dalimi“ („XXI amžiaus“, 2014-01-31).

Dažniausiai – tik viena ir pirmoji
Leonoros Zapereckienės straipsnio „Vardinė klasė ir Kunigaikštienės ordinas“ pavadinimas („Katalikas“, 2014) primena dar vieną solidų A. Vasiliauskienės apdovanojimą – Ukrainos Prezidento Viktoro Juščenkos mokslininkei įteiktą Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordiną. A. Vasiliauskienė – pirmoji lietuvė ir pirmoji ne ukrainietė, gavusi tokį aukštą valstybinį apdovanojimą.

Leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje? 2015“ rašoma: „Pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje apdovanota ryšių su ukrainiečiais už Ukrainos ribų draugijos „Ukraina – Pasaulis“ Garbės diplomu (2003) ir Aukso žvaigžde (2006). Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas A. Vasiliauskienei kelis kartus teikė Jubiliejinius (Taraso Ševčenkos, Ivano Franko, Michailo Gruševskio) medalius, o 2014 m. vienuoliai bazilijonai įteikė medalį, skirtą Ukrainos Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui. Tai irgi vienintelė lietuvė, sulaukusi tokio pripažinimo. Ukrainos Nacionalinės mokslo akademijos G. S. Skovorodos filosofijos instituto religijotyros skyrius 2013 m. išrinko Garbės nare-bendradarbe. Tai pirmoji lietuvė, kurios mokslinė veikla taip aukštai įvertinta Ukrainoje, ir t. t. A. Vasiliauskienė yra laimėjusi JAV „Lietuvių balso“ konkurso antrąją (2000) ir pirmąją (2006) premijas. 2001 m. įrašyta į Pasaulio žymių moterų bibliografinį žinyną.“

Statistika be baigos
Kiek straipsnių parašyta? Bendra mokslinių ir publicistinių straipsnių suma priartėjo prie skaičiaus 2000, o  šiomis dienomis gal ir peržengė jį. Kiek autorinių knygų? 14, gal ir daugiau. Kelių knygų bendraautorė ir sudarytoja? Orientacinis skaičius 20. Kiek straipsnių, skirtų A. Vasiliauskienės asmenybei, jos veiklos kryptims ir rezultatams nušviesti? Maždaug 50 lietuvių ir  koks 15 ukrainiečių kalbomis…

„Aldona, Dievas su Jumis“
Taip pavadintas Juozo Skomskio straipsnis „Šviesoje“  (2014, balandis). Šią mintį plėtoja A. Guščius straipsnyje „Titulai veltui nedalijami“ („XXI amžius“, 2014-01-31): „Nei ordinai, nei vardinės klasės, nei kitokie titulai veltui nedalijami. Juos reikia užsitarnauti. Dr. A. Vasiliauskienė vykdo reikšmingą mokslinę, šviečiamąją veiklą. Be Dievo palaimos, be Švč. Mergelės Marijos globos tokie darbų mastai neįmanomi.“

Aliucija Orentaitė straipsnyje „Šių dienų knygnešė“ („XXI amžius“, 2005-06-01) primena, kad nebuvo nė vienos kelionės į užsienį, iš kurios mokslininkė nesugrįžtų be knygų universiteto bibliotekai. Ir pateikia konkretų Dievo globos pavyzdį – A. Vasiliauskienės pasakojimo fragmentą: „Kiekviena kelionė savita istorija, ypač atkūrus nepriklausomybę ir intensyviai pradėjus pasienio kontrolę. Viena iš nemaloniausių kelionių – sugrįžimas iš Tarptautinio ukrainistų asociacijų kongreso Odesoje. Ten gavau nemažai knygų. Įsėdau į traukinį Lvovas–Ryga. Pasieniečiams ir muitininkams tvarkingai surištos knygos pasirodė įtartinos. Atsisakius sumokėti mokestį, ryšuliai buvo išardyti: popierius nudraskytas, virvutės nupjaustytos. Ilgai ir kantriai buvo vartoma kiekviena knyga, ieškota kontrabandinių įrodymų, vis gąsdinant, kad mane išsodins ir aiškinsis, nes traukinio nebegali ilgiau užlaikyti ir taip per mane jau turės nemalonumų. Labiausiai bijojau, kad neišlaipintų, nes kitą dieną jau baigėsi Baltarusijos viza. Šventai tikiu, kad tik Apvaizdos dėka, bemojuodamas virš mano paso antspaudu ir nirtulingai aiškindamas mano „nusikaltimą“, pasienio viršininkas netikėtai trinktelėjo antspaudu į pasą ir pats nustebo suteikęs leidimą važiuoti toliau…“

Kiek perfrazavę E. Šulaičio mintis apie A. Vasiliauskienės knygą „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai“, galime sakyti, kad „leidinio vardas tinka“ ir  pačios  autorės gyvenimo būdui charakterizuoti, būtent, dirba įvairiose sferose, dirba ten, kur tik jaučia „pareigą ir reikalą reikštis“, dirba akumuliuodama „retą Dievo dovaną: įgimtą galią bendrauti su žmonėmis, norą padėti artimui ir  tėvynei“.

Protoigumenas Pantalejmonas Salamacha OSBM įteikia padėką Šiaulių universiteto rektoriui prof. Donatui Jurgaičiui.
A. Vasiliauskienės archyvo nuotr.

Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos-teologijos studijų bazilijonų instituto rektorius mgsr. t. Juozapatas (Andrijus Chaimik) OSBM su viešniomis iš Lietuvos.
A. Vasiliauskienės archyvo nuotr.