Spalio 28 d. 12 val. šv. Mišiomis Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje prasidėjo Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos 70 metų jubiliejaus paminėjimas. Kongregacija įsteigta 1947 m. spalio 11 d. Kauno arkivyskupijoje. Pirmoji bendruomenė buvo suformuota Šiauliuose. Kongregacijos įkūrėjas – tėvas Pranciškus Masilionis SJ (1902–1980). Sovietmečiu pogrindžio sąlygomis rizikuodamos laisve seserys eucharistietės katechizavo vaikus, jaunimą. Buvo įsteigusios Eucharistijos bičiulių sąjūdį ir ugdė jaunimą religine bei tautine dvasia. Jos aktyviai prisidėjo leidžiant ir platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, dėl to kai kurios yra patyrusios sovietinio KGB persekiojimą. Dar sovietmečiu seserys yra pradėjusios misijas Kazachstane, Moldovoje, Latvijoje. Vienuolijos dvasingumas šaknijasi Eucharistijos slėpinyje.
„Nebijoti pradėti kažką naujo – tai pavyzdys mums“
„Tėvas Pranciškus Masilionis prieš 70 metų, pokaryje, priešiškoje aplinkoje, nebijojo pradėti kažką naujo. Tai gražus pavyzdys mums“, – Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje šeštadienio vidudienį sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, sveikindamas Eucharistijos švęsti susirinkusią bendruomenę – vyskupus, kunigus, ypač seseris eucharistietes, gausius jų draugus, bičiulius, artimuosius, kitų kongregacijų seseris ir bendruomenių atstovus.
Eucharistiją koncelebravo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas bei vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, svečias iš Moldovos – Kišiniovo vyskupas Antonas Cosa bei kunigai, tarp jų – ir tėvai jėzuitai. Patarnavo ir Dievo žodį skelbė diakonas Darius Chmieliauskas. Giedojo Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos kun. Virgilijaus Jaugelio jaunimo centro choras.
Homiliją pasakęs arkivysk. L. Virbalas atkreipė dėmesį, kaip prasminga minėti kongregacijos jubiliejų apaštalų – Šventųjų Simono ir Judo (Tado) – dieną. Viešpaties pašaukti apaštalai tapo įkvėpimu kitiems iki pat mūsų laikų visiems pakrikštytiesiems. Visi jie yra šventieji bendrapiliečiai, Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų pamato, o šio pamato kertinis akmuo – Jėzus. Tarp kitų Jėzaus sekėjų vienuoliai, pasak ganytojo, nėra krikščionys „su kokybės ženklu“. Pašvęstieji – tai tie, kurie labai rimtai priėmė Kristaus Evangeliją. Tai tie, į kuriuos žvelgdami ir kiti atranda Dievą bei mokosi išlaikyti viltį.
Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos įsteigimo istorija labai priešišku tikėjimui ir Bažnyčiai laiku, pasak ganytojo, sukelia asociacijas su pirmųjų krikščionių bendruomenių patirtimi. Tačiau ir šiandien, kaip ir tais laikais, nemažai daliai žmonių tikėjimas nedera su moderniu gyvenimu – jie abejingi ar net priešiški tikėjimui.
„Jūsų, mielos seserys, užduotis – būti Kristaus veidu šioje aplinkoje, kitokiu būdu priešiškoje Jėzaus vardui ir tikėjimui, būti druska vis labiau krikščionybei priešiškame pasaulyje“, – sakė arkivyskupas Lionginas, atkreipdamas dėmesį, jog tam reikia asmeniško Jėzaus užkalbinimo.
„Tegu jus, seseris, ir kiekvieną iš mūsų Jėzus apstulbina ir užkrečia savo meile, kuri išorines vienuolines formas paverčia Dievo karalystės įžanga, pamaldumo praktikas – meilės pasimatymu, o gyvenimą su vienuoliniu abitu – įgyvendinta pranašyste“, – sakė homiliją užbaigdamas Kauno arkivyskupas.
Su „Eucharistiniu Credo“
Visuotiniais maldavimais vėliau buvo apglėbta visa Kristaus Bažnyčia ir pasaulis, Eucharistinio Jėzaus ir kitų vienuolijų Lietuvoje seserys ir broliai, dėkota už eucharistiečių draugus, bičiulius, melsta Viešpatį parodyti vienuolijos atsinaujinimo kelius.
Atnašų procesijoje seserys eucharistietės paaukojo Dievui savo pasiryžimą ir toliau ištikimai tarnauti Dievui ir žmonėms atnešdamos prie altoriaus steigėjo t. Pranciškaus Masilionio maldą „Eucharistinis Credo“, piligrimo batus, pasaulio žemėlapį, „gyvojo“ vandens bei duoną ir vyną Eucharistinei aukai.
Užbaigiant šv. Mišias Kauno arkivyskupas padėkojo seserims eucharistietėms už ištikimą jų tarnavimą, taip pat ir Kauno arkivyskupijoje, o seserys eucharistietės pakvietė tęsti šventę bičiuliškoje agapėje arkivyskupijos konferencijų salėje.
„Taip Dievas vedė šią kongregaciją…“
Šventėje gyvu paties t. Pranciškaus Masilionio SJ žodžiu (garso įraše) buvo paminėtas kongregacijos steigėjas, sveikinimus vienuolijai išsakė ganytojai, įvairios bendruomenės.
Seseris jubiliejaus proga pirmasis pasveikino Kauno arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius, pasidalijęs prisiminimais iš kongregacijos istorijos, iš susitikimų su t. Masilioniu SJ. Iš labai kuklaus t. Masilionio, labai dėl to išgyvenusio, tačiau apie nieką blogo žodžio nepasakiusio, sužinojo apie jo įsteigtos kongregacijos galimą sunaikinimą. Po KGB kratos vienuolijos namuose (Kaune, Višinskio g.) 1957 metais KGB planuose, galima spėti, atsirado nutartis šią tėvo jėzuito įsteigtą kongregaciją sunaikinti. T. Masilionio atnaujinta vienuolijos konstitucija (su įrašytu vaikų ir jaunimo katechizavimu) nebuvo patvirtinta, to meto oficialiai bažnytinei vyresnybei pabūgus sovietinės valdžios represijų. Kongregaciją nuo sunaikinimo išgelbėjo tremtyje buvę vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius. Vilniaus arkivyskupas tremtinys J. Steponavičius pasiėmė savo žinion šias sesutes ir kongregacija buvo toliau jų globojama.
„Taip Dievas vedė šią kongregaciją, gyvuojančią ir šiandien. Norisi palinkėti išsaugoti t. Pranciškaus puoselėtą meilės dvasią. Jei ši dvasia išlaikoma, visa kita Viešpats pats prideda“, – sakė arkivysk. S. Tamkevičius, padėkodamas seserims už daugybę jų padarytų gražių darbų – kad mokė tikėjimo vaikus ir jaunimą, subūrė Eucharistijos bičiulius, talkino leidžiant pogrindžio spaudą.
„Kai jūsų kongregacija steigėsi, iš Kaišiadorių kurijos buvo išvežtas, suimtas ir įkalintas Vilniuje, o vėliau Vladimiro kalėjime pal. Teofilius Matulionis“, – sakė Kaišiadorių vyskupas J. Ivanauskas, atkreipdamas dėmesį į persekiojimų, kankinystės už tikėjimą, ištikimo tarnavimo Bažnyčiai sąsajas su Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija, kuri savo dvasingumą puoselėja žvelgdama į Eucharistinį Jėzų. Juk į Jį visos Lietuvos tikinčiųjų žvilgsnį dar 1934 m. atkreipė vysk. T. Matulionis, pradėdamas nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją Kaune, Benediktinių bažnyčioje. Ganytojas padėkojo seserims už rekolekcijų namus Guronyse, palinkėjo naujų pašaukimų.
Seserims už jų misijas Moldovoje padėkojo Kišiniovo vyskupas A. Cosa. Sveikinimo laišką su palinkėjimu kongregacijai taip pat drąsiai, kaip ir sovietmečiu, skelbti ir liudyti Evangeliją perdavė dėl ligos iškilmėse nedalyvavęs Telšių vyskupas emeritas Jonas Boruta SJ.
„Lobis kitoms bendruomenėms“
„Norime būti siunčiamos ten, kur mūsų labiausiai reikia Dievui ir Bažnyčiai, su viltimi žvelgiame į ateitį, kad Dievas per mus veiks taip, kaip veikė per mūsų įkūrėją t. Pranciškų“, – sakė visiems dėkodama dabartinė vienuolijos generalinė vyresnioji sesuo Paula Svetlana Malčiuc SJE. Šventės dalyviams vienuolijos dabartis, jos misijos (ir už Lietuvos ribų) buvo pristatytos vaizdo medžiagoje.
Seseris sveikinusios „Bendrakeleivių“, Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės, „Marijos radijas“, Bernardinai.lt portalas ir kiti pabrėžė: su šiomis seserimis gera būti, jos prieinamos ir reikalingos, jos augina žmones, drąsiai ieško naujų būdų, kaip būti su ieškančiais, siūlo šiandienos krikščionių ugdymui skirtų programų, tarnauja malda.
„Esate lobis toms bendruomenėms, kurios atsirado Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo“, – sakė Marijos Dangun Ėmimo (asumpcionisčių) kongregacijos ses. Danguolė Gervytė RA, be kita, prisimindama ses. Gerardos Šuliauskaitės SJE maldos pamoką atsakant, kaip pavykdavo „suderinti maldos gyvenimą“. „Pasiimdavau Švč. Sakramentą ir išvažiuodavau į Rusiją“, – sakė ses. Gerarda, perteikdama ir kitų šios kongregacijos seserų patirtį ir drąsą – už Bažnyčią ir tikėjimą nebijoti paaukoti savo gyvenimo.
„Jūs pririšote prie Jėzaus“
„Buvote Dievo veidas – jūs „pririšote prie Jėzaus“. Jūsų žodis, darbas veikia – keičia gyvenimus“, – sakė šventės vedėjas aktorius Arūnas Žemaitaitis, paliudydamas, kaip seserys eucharistietės padėjo dar jaunam žmogui suvokti, kuo remtis savo gyvenime.
Šiltai pasidalijusios dosniomis vaišėmis, seserys ir išlydėjo visus ne tuščiomis rankomis – kiekvienam įteikė po simbolinį duonos kepalėlį pasidalydamos savo troškimu tarnauti Jėzaus pavyzdžiu, kaip Jis būti dėl visų laužoma duona, o kviečio varpą įteikė su mintimis, kurių viena simboliškai bylojo ir šios kongregacijos per 70 gyvavimo metų patirtą malonę – „gyvai suprasti laiko trapumą ir amžinybės didumą“ (t. Pranciškus Masilionis SJ).
