Tokią formą ant popieriaus lapų skirtingose Lietuvos parapijose iki šiol užpildė apie 400 tikinčiųjų. „Vien iš Paberžės trečiadienį parsivežėm 150 parašų, – sako pranciškonas kapucinas Vincentas Tamošauskas OFM Cap. – žmonės pasirašo ir Panevėžyje, Šiauliuose… matot, dirbam keliais frontais.“ Pasak Paulių kaime (Jurbarko r.) įsikūrusio vienuolyno atstovo, parašai renkami net ir Rusijoje, ir ten greit bus išleista knyga apie tai, kaip t. Stanislovas priimdavo rusų disidentus.

Ar bus pradėta garsiojo vienuolio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – byla? „Bernardinai.lt“ pašnekovai įžvelgia ir tam palankių ženklų iš aukščiau, ir visiškai žemiškų kliūčių.

Tėvas Stanislovas (Algirdas Mykolas Dobrovolskis, 1918 – 2005) savo pamokslais, kukliu gyvenimo būdu ir svetingumu garsėjo Lietuvoje ir už jos ribų. V. Tamošauskas – vienas iš jo mokinių, „prie t. Stanislovo“ įstojęs į kapucinus. „Jis vykdė tokį sielovados modelį, kokio sovietų Lietuvoje daugiau nebuvo. T. Stanislovas priimdavo visus, buvo sielovadiškai pasiekiamas, bendraudavo su visais – net ir tais, kurie norėjo jam pakenkti, juo galbūt ir pasinaudojo. Jo požiūris buvo toks: man nerūpi, koks žmogaus vardas, iš kur atėjo. Jei svečiui reikia pasikalbėti, pailsėti, pernakvoti – tai ir priimu, – pasakoja br. Vincentas. – Aišku, yra visokių niuansų, klaustukų. Kai kurie sako, kad jis buvo susidėjęs su saugumu – nors aš pats tą patvirtinančios informacijos neradau… Suprantama, kad nuo sovietų daugybė nukentėjo, ir kai kurie nenorėjo priimti esamų ar buvusių komunistų. O t. Stanislovas žmonių pagal tai neskirstė.“

Kapucinų vienuolio fenomeną gerai prisimena ir Bažnyčios istorikas Paulius Subačius: „Jis darė įspūdį, nes buvo kitoks. Labai originalus žmogus – originaliai kalbėjo, elgėsi. Sovietmečio pabaigoje nebijojo, kad pas jį važiuoja žmonės – o už tai juk galėjo grėsti nemalonumai. Jo stilius darė neveidmainiško elgesio įspūdį – kad žmogus gyvena tikrai kukliai, kad viskuo dalijasi ir kad tikrai nuolat meldžiasi –  ko pasauliečiai iš kitų dvasininkų kartais nematydavo…“ Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, t. Stanislovas turėjo Dievo duotą iškalbą, žmonėms norėjosi jo klausytis, su juo bendrauti – ir kartu melstis. „Vieniems t. Stanislovas darė giliai religinį įspūdį, kiti matė abstraktų dvasingumą. Bet, žinoma, tai buvo taip toli nuo sovietinės tikrovės – žmonės jautėsi išlaisvinti, įkvėpę kitokios dvasios, pabuvę su kitokiais žmonėmis“, – prisimena pašnekovas.

T. Stanislovo gyvenimo istorija ir pasisakymai daliai tikinčiųjų šiandien kelia klausimų: kokį pavyzdį vienuolis rodė, artimai bendravęs net ir su komunistais – krikščioniškos meilės ar paprasčiausio naivumo? Kaip vertinti jo prielankumą politikams (Algirdui Brazauskui, „Darbo partijai“), kurį kadaise, nusižengdamas Bažnyčios kanonams, atvirai deklaravo kapucinas? Pasak P. Subačiaus, visi šie klausimai ateityje gali būti išsamiai paliesti – tačiau svarbiausia čia toli gražu ne tai: „Beatifikacijos, kanonizacijos procesai labai mažai susiję su tokiomis žemiškosiomis kategorijomis kaip „žmonių mylimas“, „kontroversiškas“ ar pan. Vis dėlto mes čia susiduriame su tam tikra metafizine dimensija, ir jei šitą žvilgsnį pamesime – tada viską paliksime tiesiog visuomeninių dalykų plotmei. Visais laikais esminis dalykas šventiesiems buvo malda. Jie pirmiausia yra tikėjimo liudytojai. Jeigu t. Stanislovas kada nors ir bus paskelbtas palaimintuoju – tai tikrai ne dėl tų savybių, kurias žiniasklaida linksniuodavo ir dėl ko dauguma žmonių jį gerbia.“

Pirmieji stebuklai?

Vienuolis kapucinas V. Tamošauskas t. Stanislovo beatifikacijos klausimą ėmė kelti ne savo noru – tą daryti jį nuolat ragindavo sutikti tikintieji. O rinkti parašus ir rimtai pradėti darbą nurodė vadovybė – Lenkijos kapucinų provincijolas Krokuvoje. Pasak V. Tamošausko, lenkai šiuo metu susidomėję t. Stanislovo istorija. „Jie man pasakė: turit tokį šulą, o nieko nedarot! Pradedat rinkti medžiagą ir žmonių liudijimus!“ – pasakoja vienuolis. Jis priduria, kad Lenkijos kapucinų provincija iš pirminės surinktos medžiagos spręs, ar siųsti laišką Šventųjų skelbimo kongregacijai Vatikane, kad būtų leista pradėti visas reikiamas procedūras.

Istorikas P. Subačius mano, kad dėl šio reikalo jau pati pradžia kapucinams gali būti sunki: „Nesu girdėjęs, kad kas nors melstųsi prašydamas tėvo Stanislovo užtarimo. Tik žinau, jog žmonės prisimena apsilankymus pas tėvą Stanislovą, skaito jo pamokslus ar pusiau politinius rašinius, žavisi jo surinkta bažnytinio paveldo kolekcija… Bet vis dėlto pirmasis kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar išvis pradėti beatifikaciją – ar yra žmonių, įsitikinusių kad šis asmuo yra tinkamas jų užtarėjas Danguje.“

Kapucinų vienuolis br. Vincentas teigia, kad šiuo metu vyksta „pradinis judėjimas“ ir neaišku, kuo visa tai pasibaigs. Tačiau pašnekovas sako, kad žmonės tikrai meldžiasi, prašydami t. Stanislovo užtarimo – tą rodo tiek surinkti parašai, tiek ir vis didėjantis skaičius žmonių, kurie kiekvienais metais į Paberžę ir kitas vietoves suvažiuoja paminėti t. Stanislovą. „Ką mes turim? 14 metų po jo mirties, o piligrimų netrūksta. Žmonės jau rašo laiškus, netgi liudija apie išgijimus.“ V. Tamošauskas pasakoja apie neseniai įvykusį išgijimą – kunigas Arnoldas Valkauskas sirgo viena iš organizmo uždegimo formų, bet kai pasimeldė prie t. Stanislovo kapo – iškart pasveiko. Anot vienuolio, panašių istorijų išsaugota ir daugiau: „Kai jis dar buvo gyvas, viena moteris jam paskambino telefonu. T. Stanislovas per ragelį pasimeldė – ir moteriai dingo depresija.“

Pasak pašnekovo, tai, kad pamaldumas garsiajam kapucinui – gyvas, rodo atsiradusi t. Stanislovo draugija. Jai priklausantys maždaug 200 tikinčiųjų meldžiasi už Lietuvą ir puoselėja vienuolio atminimą. Šiuo metu draugija laukia, kada Lenkijos kapucinų provincija patvirtins jos įstatus. Taip pat yra kuriamas t. Stanislovo dvasios centras, organizuojantis rekolekcijas ir kitus renginius.

Savotišku Dievo ženklu br. Vincentas laiko ir tai, kad Seimas 2018-uosius buvo paskelbęs t. Stanislovo metais. „Tiek mus, tiek lenkus tai labai nustebino – juk Seimas nėra labai katalikiška įstaiga. O kiek tada renginių turėjom, kiek bibliotekų kvietė kalbėti apie t. Stanislovą, kad vos visur spėjau. Patys nieko nedarėm, nereikėjo jokių projektų rašyti – atrodo, savaime tokių ženklų atsirado“, – džiaugiasi V. Tamošauskas.

Rimtas užmojis ar viešųjų ryšių akcija? 

Tuo metu Bažnyčios istorikas P. Subačius į galimą beatifikaciją žiūri šiek tiek skeptiškai. Anot profesoriaus, tokie procesai – labai sudėtingi; reikia surinkti ir tinkamai parengti daugybę medžiagos, o sunkioji dalis laukia būtent tada, kai beatifikacijos procesas pradedamas. „Pasižiūrėkim į tas beatifikacijos bylas, kurios Lietuvoje jau yra vedamos. Inicijuoti jas nėra labai sunku. Bet labai sunkus tolesnis etapas – surinkti medžiagą, ją pateikti Šventajam Sostui, atlikti tyrimą… dėl to turbūt keturi penktadaliai Lietuvoje pradėtų beatifikacijos bylų taip ir liko sustojusios kažkur pirmame trečdalyje ar pusiaukelėje. Jos nėra tęsiamos, nes paaiškėja, kad trūksta istorikų įdirbio, kad Lietuvoje nėra tiek daug kunigų, kurie turėtų reikiamą teologinę, istorinę kompetenciją, kurie galėtų tam skirti didžiąją dalį savo laiko, gebėtų susirašinėti keliomis kalbomis ir t. t.“, – sako pašnekovas.

Profesorius pateikia pavyzdį: pirmosios beatifikacijos bylos buvo pradėtos dėl sovietų nukankintų vyskupų, o palaimintuoju šiandien paskelbtas tik Teofilius Matulionis – ir tai po daugiau nei 20 metų darbo. Kitos bylos – įstrigusios.

„Galų gale yra trečiasis etapas: kai beatifikacijos byla jau pasiekia Šventąjį Sostą, prireikia tam tikrų finansinių investicijų, reikia dažnai vykti į Romą… Šiame kontekste reiktų pasakyti, kad tėvai kapucinai – viena pačių mažiausių ir silpniausių vyrų vienuolijų Lietuvoje. Tai nėra auganti, besiplečianti bendruomenė. Ar jie turės pakankamai žmonių, kurie tais darbais užsiimtų? Ir ar nėra taip, kad skelbdama apie galimą t. Stanislovo beatifikaciją, nykstanti kapucinų bendruomenė iš tiesų tik siekia priminti apie save, parodyti, kad jie dar kažką veikia?“ – svarsto P. Subačius.

Gyvybiškai svarbus Lenkijos vaidmuo

V. Tamošauskas, atsakydamas į šias abejones, kartoja, kad beatifikacijos byla – tikrai ne Lietuvos kapucinų idėja. „Iš kai kurių žmonių pradėjau jausti spaudimą – ką tu sugalvojai, juk t. Stanislovas bendradarbiavo su sovietų saugumu… mane kaltino, kad savavališkai pradėjau rinkti parašus. Aš jiems sakau: ne. Tai Lenkijos provincijos įsakymas, ir aš iš paklusnumo tiesiog darau tai, kas įsakyta. Man pačiam „iškelti“ savo mokytoją t. Stanislovą būtų neetiška“, – teigia vienuolis.

Pašnekovas sutinka, kad jo atstovaujama pranciškonų atšaka – itin maža. Mūsų šalyje veikia 3 kapucinų vienuolynai, o vienuolių kartu sudėjus – tik 7. Todėl, pasak br. Vincento, be lenkų pagalbos jis neišsivers: „Aš pats vienas tikrai nepatempsiu – ir pinigų reikės surinkti, ir vertimus ruošti… Bet Lenkijos provincijoje mūsų brolių yra 300. Ir labai gerai, kad jie pasirengę mums padėti.“

Taigi – Lietuva ir Lenkija pradeda pirmąjį etapą t. Stanislovo beatifikacijos proceso link. Niekas negali būti iš anksto tikras, kad šis sumanymas pasiseks. Tačiau, kaip sako kalbinti pašnekovai, – reikėtų nepamiršti, kad šiuose reikaluose dalyvauja ir Šventoji Dvasia.