Minint palaimintojo Jurgio Matulaičio 30-ąsias beatfikacijos metines, prasminga prisiminti, jog sukanka 130 metų, kai 1887 m. Sintautuose gimė kunigas marijonas Kazimieras Rėklaitis,1953–1967 m. buvęs beatfikacijos bylos generalinis postulatorius.
Primicijos Marijampolėje
Diena, kai iš Romos grįžęs kun. dr. Kazimieras Rėklaitis ruošėsi iškilmingoms primicijoms Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, įrašyta į pasaulio istoriją. 1914 m. rugpjūčio 2 d. kilus Pirmajam pasauliniam karui, aptarinėdami grėsmę, marijampoliečiai būriais traukė Bažnyčios gatve. Prie altoriaus stovėdamas kun. Rėklaitis matė nerimo apimtus žmones, mobilizacijai pašauktų daug jaunų, prie klausyklos išsirikiavusių vyrų. Vėliau atsiminimuose rašė: „Suteikdamas Šv. Tėvo Pijaus X gautą apaštališką palaiminimą su visuotiniais atlaidais, ėmiau kryžiumi laiminti žmones, sausakimšoje bažnyčioje kilo didelis susijaudinimas, garsus dejavimas ir verksmas…“ Žmonės stebėjosi, kad „sūdną“ dieną Šventasis Tėvas atsiuntė tokį jauną kunigėlį. Kas jis? Vietinis, nors gimęs Sintautuose, bet tėvui Martynui Rėklaičiui, kuris pagal profesiją buvo mokytojas, bet vėliau tapo valdininku ir buvo paskirtas į Marijampolę. Mažasis, tarp keturių brolių augęs, Kazimieras iki gimnazijos baigimo dažnai lankydavosi tėvų baltųjų marijonų vienuolyne, kur formavosi jo kunigystės pašaukimas.
1904 m. įstojo į Petrapilio kunigų seminariją, kurią baigė turėdamas 21 metus amžiaus, tačiau dar buvo per jaunas priimti kunigystės šventimus. Geriausia išeitis buvo tęsti studijas. Juolab kaip vienas geriausių seminarijos klierikų gavo stipendiją pačioje Petrapilio (Sankt Peterburgo) imperatoriškoje dvasinėje akademijoje, tačiau jos vadovybė pasiūlė vykti studijų į Romą. Turėdamas kunigaikščio Oginskio stipendiją, apsigyveno Germanicum-Hungaricum kolegijoje (bendrabutyje klierikams) ir lankė Gregorianumo universitetą. Jame pirma gavo filosofijos, o paskiau ir teologijos daktaratą pažymiu „cum laudė“, prof. Yanui Laakui vadovaujant lietuviškai parašęs disertaciją „Dievo karalystė Jėzaus pamokinimuose“. Kun. prof. Prano Kuraičio paprašytas, jos dalį atspausdino „Vadove“.Kita disertacijos dalis, užėjus karui, žuvo dar nebaigta. Romoje būdamas, pradėjo rašyti ir daugiau lietuviškai. Rašė į „Šaltinį“ ir „Vadovą“,išvertė ark. Teodorovičiaus kalbą, pasakytą Armėnų Episkopato Sinodo Komoje proga, straipsnį apie pašaukimą ir kita.
1913 m. spalio 28 d. Romoje Germanicumo bažnyčioje kardinolo Basilio Pompilli buvo įšventintas kunigu, pirmąsias šv. Mišias aukojo lapkričio 1 d. Šv. Petro bazilikoje.
Nuo 1914 m. rudens kun. dr. Rėklaitis, vienintelis lietuvis profesorius Petrapilio kunigų seminarijoje, ėmė dėstyti fundamentinę ir dogminę teologiją. Jaunasis profesorius pirmasis ėmė dėstyti lotyniškai, bandydamas įvesti disputų, duoti rašto darbų. Tarp kun. dr. Rėklaičio klierikų buvo Jonas Starkus, Mykolas Ražaitis, Feliksas Bartkus. Klieriko Vincento Mieleškos (vėliau Kauno Karmelitų parapijos klebonas) prašomas, seminarijos vadovybei leidžiant, savo erdviame bute klierikams ėmė dėstyti lietuvių kalbą. Tik kai atvyko iš Seinų seminarijos klierikų tremtinių su savo dvasios tėvu kun. dr. Jonu Totoraičiu MIC, kuris apsigyveno pas Rėklaitį, jam buvo perduotas lietuvių kalbos dėstymas.
Kai į Petrapilį suplaukė tremtinių moksleivių, kun. Kazimieras lietuviškai tikybą dėstė vienos realinės gimnazijos gražiam lietuvių būriui, kuriame buvo ir „pirmeivių“ (kairiųjų pažiūrų). Labiausiai jis tada yra reiškęsis kun. J. Vailokaičio įkurtoje lietuvių katalikų tremtinių „Liaudies Sąjungoje“. Tačiau negalėdavo atsisakyti, kai tautiečiams reikėdavo patarnauti Petrapilio priemiesčio „Liesnoje“ parapijoje. Per visas šventes jau išvakarėse vykdavo klausyti išpažinčių, sakyti lietuviškų pamokslų, giedoti sumos.
Dalyvavo Šv. Zitos draugijos veikloje, taip pat dirbo Petrapilio Lietuvių draugijoje nuo karo nukentėjusiems šelpti. Dalyvavo visos Rusijos tremtinių lietuvių seime Petrapilyje. Daug padėjo tremtiniams lietuviams, išduodamas liudijimus sugrįžti į Lietuvą.
Petrapilyje kun. K. Rėklaitis savo bute priglausdamas posėdžiaujančius studentus ateitininkus, kunigus tremtinius, tapo naujai įkurto savaitraščio „Vado“ redaktoriumi. Už vieną straipsnį, kuriame lietuviškiesiems bolševikams buvo pateikti kaltinimai, kad savo spauda ir kitom priemonėm sulaiką tremtinius nuo grįžimo tėvynėn, savaitraštis buvo uždarytas. O pats redaktorius gavo slapčiomis – ir ne be pavojingų nuotykių – skubėti grįžti Lietuvon.
Marijonų vienuolyne
Rudenėjant pasiekta Marijampolė, kur brangūs tėveliai, kur gerai žinomas takas pas tėvus marijonus. Kun. Kazimieras, artimiau susipažinęs su atnaujintos vienuolijos kunigais Jonu Totoraičiu, Pranu Būčiu, tiesiog troško pamatyti vienuolijos generolą kun. Jurgį Matulaitį. Susitikimas ir pažintis, matyt, abiem kunigams buvo prasminga. Generolo patariamas ir globojamas, Mogiliavo arkivyskupijos kunigas Rėklaitis 1918 m. spalio 25 d. įstojo į vienuolyną atlikti noviciato. Prabėgus mėnesiui, lapkričio 29 d. rytą kun. Kazimieras kartu su kun. Vincentu Dvaranausku Vilniaus vyskupu paskirtą vienuolijos generolą Jurgį Matulaitį lydėjo į Kauną, kur katedroje vyko jo konsekracija, ir po to Vilniuje vykusį ingresą. Pasak istoriko prof. Z. Ivinskio, pastabusis tėvas Rėklaitis čia matė aštrius vietinių tautų santykius. Ir į Marijampolę sugrįžo pilnas entuziazmo darbuotis, darbuotis…
Penkmetį (1918–1923) kun. Rėklaitis praleido Lietuvoje būdamas marijonų naujokų vedėju, „Žiburio” gimnazijos tikėjimo mokytoju, padėdamas pastoracijoje ir labai daug laiko skirdamas J. Matulaičio įkurtos Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos seselėms. Kaip rašė prof. Z. Ivinskis, jeigu iš jų Marijampolėje išaugo žymus katalikų kultūros centras, su savo spaustuve, „Šešupės“ knygynu, labai daug yra pasidarbavęs jų globėjas.
Bet 1923 m. Dancinge marijonų vienuolijos įvykusios kapitulos buvo paskirtas į Ameriką, kur jau buvo keletas marijonų, naujokyno vedėjo pareigoms. Su kun. Feliksu Kudirka, kuris buvo ir pirmasis anglų kalbos mokytojas, 1923 m. išvyko jis į užjūrį ir tapo Čikagoje marijonų naujokų vedėju, „Laivo“ redaktoriumi, „Draugo“ redakcijos nariu, seserų kazimieriečių nuodėmklausiu ir kapelionu, arkiv. Mundeleino įkurtos kunigų seminarijos Čikagoje profesoriumi. Be kitko, savo paskaitomis apie Romą (su šviesos paveikslais) tėvas Rėklaitis Vargdienių seselėms surinko grynais per tūkstantį dolerių. Sėkminga jauno marijono veikla Amerikoje buvo staiga nutraukta. Kai vysk. Matulevičius atsisakė iš Vilniaus (po lenkų konkordato), jis gavo leidimą Romoje organizuoti marijonų generalinį namą ir kolegiją savo studentams. Tėvas Rėklaitis, pažinęs Romą ir mokėjęs italų kalbą, generolui buvo pats tinkamiausias kandidatas į padėjėjus.
,,Collegium Marianum“
„Norėčiau jau šiemet iki rudens čia mūsiškiams įsteigti „Collegium Marianum“, – 1925 m. rugpjūčio 6 d., pačiame pirmame laiške vysk. J. Matulaitis rašė kun. prof. Pranui Būčiui į Kauną, arba studijų namus. Iš Lenkijos būtų du kandidatai lenkai, vienas gudas ir vienas rusas. Iš Amerikos norėtų atsiųsti subdjakoną Mačiulionį. Su studijomis blogiausia Lenkijoje. Gal ir iš Lietuvos ką atsiųstumėte? Norėčiau žinoti, koks būtų reikalingas butas.“Tačiau jis pats dar neturėjo jokio pastovaus kampelio. Iš pradžių apsigyveno pas rezurekcijonistus, paskui persikėlė pas benediktinus laikyti rekolekcijų, o po rekolekcijų susirado prieglobą pas pranciškonus (Lungotevere Farnesina 40). Čia jis išsilaikė ilgiau ir vis dairėsi, kur išsinuomoti patalpas, kad tilptų marijonų centras ir kolegija.
Prieš išvažiuodamas į Lietuvą, arkiv. Matulaitis gruodžio 9 d. turėjo ilgesnį pasitarimą su Šv. Tėvu, kuriame buvo galutinai apsvarstyti istorinės misijos planai. Gavęs pop. Pijaus XI palaiminimą, tuojau pavedė marijonų centro kūrimo reikalus kun. dr. Kazimierui Rėklaičiui ir iškeliavo į Lietuvą. „Mielasai Brolau, – rašyta laiške kun. Rėklaičiui, – atvykau laimingai. Radau daug darbo, pradedu į jį įsivežti ir gal, Dievui padedant, padarysiu kiek gero. Rengiasi į Romą išvažiuoti maža lietuvių atstovų maldininkų kuopelė su J E vysk. Skvirecku. Susitarę su p. Min. Čarneckiu (Lietuvos įgaliotu ministeriu prie Kvirinalo), nužiūrėkite jiems vietą apsistoti. Smulkmenas pranešiu vėliau. Visus širdingai sveikinu + Arkiv. Jurgis.“ Kitas laiškas (1925 12 18) daug ilgesnis, pilnas vienuolijos reikalų, rašytas paskubomis. Jame pranešama, kad tuojau išvažiuoja delegacija į Romą. Prašo ją globoti ir nurodo vietas, kur kas galėtų apsistoti: „Čia įpuoliau į darbų sūkurį, dirbu dieną ir naktį. Daug turėsiu kryžių ir sunkenybių. Radau tokią padėtį, kad buvo sunku susilaikyti nuo ašarų. Tikiuosi, kad Dievas padės atitaisyti daug dalykų. Vizitus jau padariau; šiek tiek pažinau dirvą ir, kas buvo galima ir neatidėtina, jau padariau… Gal šį sekmadienį pasieksiu Marijampolę.“
Atsakydamas į marijampoliškių marijonų statybinius užsimojimus, arkiv. Jurgis rašo: „Pripažįstu visų tų dalykų reikalingumą, bet baisu, kad neįbristume į skolas, iš kurių bus sunku išbristi. Kiek galėdami, pakentėkite bent su kai kuriais statymais. Aš vis tik prašyčiau, kad nepamirštumėte visos vienuolijos reikalų ir generalinio namo. Vienuolijai nuolat augant, būtinai reikia sudaryti stiprus centras. Pamatysite, jis išeis visų namų ir visų vienuolijos šakų naudai. Įdėtas skatikas į centro sutvarkymą ir sustiprinimą neš šimteriopą vaisių. Taigi nepamirškite, kad ir čia reikia pagalbos… Kai šiaip taip įsitaisysime, čia gyvenimas nebus brangus. Tik pradžia sunki. Pasitikiu Dievo Apvaizda ir Šv. Panelės globa.“ „Ką tik gavau iš Vatikano pasiūlymą, ar nesutikčiau kuriam laikui važiuoti į Lietuvą Vizitatorium, – rašyta laiške kun. P. Būčiui. – Aš sutikau ir, jei gausiu Lietuvos vizą, atvažiuosiu. Jaučiu, kad, Dievui padedant, tą darbą gal atliksiu. Čia galėčiau patarnauti Bažnyčiai ir Vienuolijai nebus skriaudos…“
„Romoje gyvena toks veiklus ir įtakingas Padre Casimiro, kuris turi daug ryšių, daug kur prieina, daug ką pažįsta ir daug gali.“ Maždaug tokiais žodžiais apie 1936 m. kartą istoriką prof. Z. Ivinskį švietė prof. kun. P. Kuraitis: „Lietuvoje Padre Casimiro tebuvau matęs tik iš tolo, kai jis 1928 metų studentų ateitininkų konferencijoje lietuviškai vertė nuncijaus arkiv. Bartolonio itališkai pasakytą sveikinimo kalbą.
Likimas tačiau taip susiklostė, kad turėjau laimės Padre Casimiro Romoje iš arčiau pažinti. Dar daugiau! Turėjau progos 1950–51 surašyti jo labai vertingus atsiminimus, kuriuos jis pats paskui perrašė ir dar stipriai papildė. Iš tolo turėtas respektas iš arčiau virto nuolatine pagarba, nes kiekvienas, kam tik yra tekę jį pažinti, tai galės savo asmeniška patirtimi.
Nuo pat pradžios Tėvas Rėklaitis pasirodė sumanus ir praktiškas, koks jis nuo jaunų dienų yra buvęs. Ir vysk. Bučiui (1927–33) ir A. Cikotai (1933–39) esant generolais, jis buvo Romoje svarbiausias pareigūnas, ant kurio pečių gulė visokie darbai. Jis nuolat palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos ministeriu prie Kvirinalo V. Čarneckiu (1925–39), su ministru prie Šv. Sosto dr. J. Šauliu ir kt. Lietuvos pasiuntinybių pareigūnais. Su ministro J. Šaulio pagalba kun. Rėklaitis kasmet organizuodavo Romos lietuviams rekolekcijas, pirma nuo 1927 iki 1933 m. Santa Maria di Loreto bažnyčioje prie Foro Traiano, o paskui jau pačių marijonų savoje koplyčioje jų įsigytoje kolegijoje.
Pasak dr. Z. Ivinskio, didžiausių jėgų dalį turėjo skirti marijonų reikalams, kurių Romoje jis, galima sakyti, buvo vedėjas ir judrioji širdis, nors oficialiai ir neužėmė vyriausiojo vadovo vietos. Jo ryšiai pasidarė dideli, nes tekdavo rūpintis visokiausiais reikalais. T. Rėklaičiui pasisekė iškovoti, kad arkivyskupams ordinarams skirtas valdžios ženklas pallium būtų kardinolo pašventintas viena diena anksčiau vien dėl to, kad jis spėtų nuvežti palijų į Kaune ruošiamas dideles iškilmes 1926.VI.28 pirmajam Lietuvos arkivyskupui J. Skvireckui. Gerai Vatikano santykius žinantis per palijaus įteikimą prel. Skirmunt lenkiškai pastebėjo: „O, Tėve Kazimierai, turite didelę įtaką Vatikane. Kaip Jūs galėjote pakeisti kartą nustatytą tvarką palijams gauti?“ Taip, Padre Casimiro turėjo didelės įtakos!
„Retai mūsuose bepasitaiko žmonių, kurie, daug veikdami, atlikdami reikšmingus darbus, patys nesistengia išeiti tuoj viešumon ir neieško savaime sau susidaryti palankaus garso, net reklamos. Per savo gyvenimą Tėvas Rėklaitis niekur nesirodydavo pačiose viršūnėse, bet vis sugebėdavo būti pačiu reikalingiausiu veikėju ten, kur jis atsistodavo. Taip buvo, pvz., Pirmojo pasaulinio karo metu Petrapilyje, taip buvo nuo 1925 m. Romoje.“
„Marijonų namas Romoje jau buvo įkurtas 1925 m. samdytame name. Jam vadovavo generalinis sekretorius kun. Kazimieras Rėklaitis, – atsiminimuose rašė vysk. pr. Būčys. – Jis patyręs apie marijonų generolo arkiv. J. Matulaičio mirtį, patalpino spaudoje žinią apie mirusįjį, Romoje surengė pamaldas, patalpino spaudoje žinią apie mirusįjį ir man pranešė , kad atvažiuočiau Romon pasirodyti Šventajam Tėvui.“
Generalinis postulatorius
1934 m. spalio 24 d., arkivyskupo Jurgio Matulaičio karstą perkėlus į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, tikintieji, aukodami žvakių ir gėlių, gausiai lankė jo sarkofagą. Tai pastebėjęs Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas patvirtino maldą į Švč. Trejybę išmelsti arkivyskupo Jurgio paskelbimą palaimintuoju, maldų vis daugėjo. Šventumo garsui plintant, marijonai pradėjo galvoti apie arkiv. Jurgio beatifikacijos bylos užvedimą.
1939 m. marijonų generalinėje kapituloje oficialiai tai buvo nuspręsta, tačiau pradėti konkrečius žygius sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Buvo laukiama sąlygų, kada beatifikacijos bylą būtų galima pradėti Lietuvoje. Nesulaukiant buvo nutarta bylą pradėti ne ten, kur kandidatas mirė, kaip to reikalauja bažnytinė teisė, o Romoje, gavus Šv. Sosto leidimą – dispensą. 1953 m. buvo paskirtas generalinis postulatorius, beatifikacijos bylos reikalų vedėjas, dr. kun. Kazimieras Rėklaitis MIC. Postulatorius, gavęs Apeigų kongregacijos leidimą pradėti bylą Romoje, kreipėsi į Romos vyskupijos kuriją, vadinamą vikariatu, prašydamas paskirti teismą kandidato šventumo garsui tirti.
1953 m. spalio 30 d. Romoje buvo pradėta informacinė byla apie šventumo, dorybių ir stebuklingų pagijimų garsą. Liudininkams apklausinėti turėjo būti paruoštas apie kandidato į palaimintuosius švento gyvenimo teigimų sąrašas, vadinamas „Articuli“ – 50 puslapių knygelė, pagal kurią teismas klausinėjo liudininkus, o šie galėjo ja naudotis savo turimoms žinioms papildyti. 1957 m. popiežius Pijus XII bylos referentu Apeigų kongregacijoje paskyrė kardinolų kolegijos dekaną kardinolą Eugenijų Tisserant.
1959 m. birželio 23 d. Apeigų kongregacijos kardinolai ir kiti dignitoriai, nusprendę, kad postulatoriaus kun. K. Rėklaičio surinkti Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulaičio raštai, krikšto ir palaidojimo dokumentai, doktorato disertacija, įvairių vienuolijų konstitucijos, straipsniai žurnaluose, laiškai, dienoraščiai ir įvairūs užrašai, šešių cenzorių tinkamai ištirti, nutarė, jog bylą galima vesti toliau. Popiežius Jonas XXIII patvirtino kardinolų nutarimą ir dėl arkiv. Jurgio raštų išleido dekretą. Be liudijimų bei raštų surinkimo, beatifikacijos byloje reikalaujama pristatyti prašymų.1956–1958 metais dėl arkiv. J. Matulaičio beatifikacijos prašymus parašė trys kardinolai (Valeri, Agagianian, Strich), 27 arkivyskupai ir vyskupai, 20 vienuolijų generolų, 4 moterų vienuolijų vyresniosios seserys, 3 lietuvių katalikų grupės. Kitas etapas Apeigų kongregacijai paduoti formalų prašymą Dievo tarną Jurgį paskelbti palaimintuoju. Pagal bažnytinę teisę tai turi padaryti ne postulatorius, bet specialiai tam reikalui skirtas advokatas. Jis reikiamą prašymą su bylos aktais įteikė 1960 m. balandžio 25 d. Po kelių mėnesių visi reikalingi bylos aktai buvo pristatyti tikėjimo gynėjui, vadinamajam „velnio advokatui“, kurio uždavinys rasti, kas kandidato gyvenime ir byloje prieštarauja jį paskelbti šventuoju. Tačiau jis, nieko neradęs, pažymėjo, kad arkiv. Jurgis buvo išskirtinis žmogus, pavyzdingas vienuolis, idealus kunigas ir vyskupas.
1965 m. postulatorius t. K. Rėklaitis Apeigų kongregacijai įteikė atspausdintų dokumentų rinkinį „Positio super Causae introductione“, 575 puslapių didelio formato knygą, kurioje buvo arkiv. Matulaičio raštų cenzorių įvertinimai, jų nuomonės, kardinolų, vyskupų ir žymių pasauliečių atsiliepimai. Toks dokumentas reikalingas perkeliant bylą į Apaštalų Sostą.
1966 m. lapkričio 15 d. Vatikano radijas paskelbė džiugią žinią apie ką tik Apeigų kongregacijoje vykusį posėdį, kuriame buvo nutarta arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylą perduoti Apaštalų Sosto teismui. Kitą dieną apie tai informacija buvo paskelbta „L‘ Ossevatore Romano“, o vėliau ir „Acta Apostolicae Sedis“.1967 m. vasario 9 d. popiežius Paulius VI audiencijoje Apeigų kongregacijos prefektui kardinolui Arkadijui Laraonna pranešė, jog sutinka pasirašyti beatifikacijos užvedimo Apaštalų Sosto teisme dekretą. Tam reikalui buvo paruoštas dokumentas „Placet“, ir pats bylos užvedimo „Introductionis Causae“ dekretas. Šis ant didelio formato lapų atspausdintas dekretas buvo iškabintas prie visų Romos bažnyčių durų. Tuo oficialiai buvo užbaigta bylos procedūra vyskupiškajame teisme. Generalinis postulatorius dr. kun. Kazimieras Rėklaitis MIC, per 14 metų atlikęs didelį darbą, spaudžiamas amžiaus naštos ir sveikatos negalių, vis prašėsi atleidžiamas nuo šių atsakingų pareigų. Pagaliau Marijonų vienuolijos vadovybė 1967 m. balandžio 29 d. priėmė jo prašymą ir išrinko naują generalinį postulatorių dr. kun. Juozą Vaišnorą MIC.
„Neturiu drąsos kalbėti apie tėvo Rėklaičio patrauklius asmens savumus. Kaip dvasios aristokratas, visą savo gyvenimą jis buvo tikras džentelmenas“, – rašė jo biografas dr. Z. Ivinskis, kartu su kitais apgailėdamas jo netektį 1967 m. spalio 21 d., aštuoniasdešimtojo gimtadienio išvakarėse. Palaidotas Romoje, Verano kapinėse.
