ANDRIAUS RUDAMINOS 400-OSIOS METINĖS

Pradinis/Ištikimi Kristui/Andrius Rudamina SJ/ANDRIAUS RUDAMINOS 400-OSIOS METINĖS

 

1996 m. spalio 3 dieną Vilniaus universitetinėje Šv. Jono bažnyčioje paminėtos Indijos ir Kinijos misionieriaus, Vilniaus universiteto auklėtinio tėvo Andriaus Rudaminos SJ 400-osios gimimo metinės. Įžanginiu žodžiu minėjimą pradėjo šios bažnyčios prefektas kun. Eitvydas Merkys SJ, primindamas, kad Andrių Rudaminą minime toje pat bažnyčioje, kurioje jis meldėsi, garbino Dievą, naudojosi šv. sakramentais, būdamas Vilniaus jėzuitų kolegijos, o vėliau ir universiteto studentas.

Apie įvairias šventumo formas, būdingas įvairiems vienuoliniams ordinams, kalbėjo kun. prof. dr. Antanas Liuima SJ. Jis trumpai apžvelgė vienuolijų istoriją nuo pirmųjų krikščionybės amžių atsiskyrėlių anachoretų sąjūdžio iki XVII amžiaus apaštalinio gyvenimo bendruomenių. Rytų aukštaitis, Daugėliškio seniūno sūnus Andrius Rudamina pasirinko savo kelią siekti šventumo būtent pastarojo tipo vienuolijoje – Jėzaus Draugijoje, kurios šūkis “Visakas didesnei Dievo garbei”. Viskas – tai reiškia ir aktyvi veikla tampa malda Dievo garbei.

Kun. Jonas Boruta SJ supažindino minėjimo dalyvius su Andriaus Rudaminos nueitu gyvenimo keliu. Būsimasis misionierius gimė 1596 metais Senajame Daugėliškyje seniūno šeimoje, buvo vienturtis sūnus toje šeimoje, nes motina anksti mirė. Šiek tiek pasimokęs namuose, vidurinio mokslo siekė Jėzuitų kolegijoje prie Vilniaus Universiteto-Akademijos. Čia besimokydamas pajuto, kad Dievo šaukiamas vienuoliniam gyvenimi. Tokiam sūnaus apsisprendimui nepritarė tėvas, kuris jį pasiuntė filosofijos studijoms į Vakarų Europą.

Baigęs filosofijos studijas tikriausiai viename iš Vokietijos universitetų, 1617 m. įstojo į Liuveno universitetą studijuoti civilinę teisę. Tačiau ir čia Dievas jį traukė prie savęs, savo, o ne pasaulietinės karalystės tarnybai. Būtent čia, Liuvene, A. Rudamina susižavi Liežo kanauninko Jean de Choquier 1611 metais Romoje išleista knyga “Thesaurus politicorum aphoris-morum”. Knygos autoriaus pagrindinės mintys maždaug tokios – “visos valstybės, kad ir pačios galingiausios, yra laikinos, jų valdovų -žmonių laukia mirtis. Valstybės ne tik išnyksta, bet istorijos eigoje iš esmės pasikeičia, pakinta ir santvarkos. Jei šitaip, argi verta paaukoti savo gyvenimą tik šio pasaulio valstybės ir žemiškųjų valdovų tarnybai? Tikrai laimingi tik tie žmonės, kurie visų pirma rūpinasi amžinaisiais dalykais, ir tik tada, atsižvelgdami į Dievo valią, savo tautos gerove”. Šį J. Choąuier’io veikalą Andrius Rudamina išvertė į lenkų kalbą, ir tas vertimas po jo mirties du kartus (1652 ir 1738 m.) išspausdintas Vilniaus Akademijos spaustuvėje.

Dievas taip patvarkė, kad Andriui neteko baigti civilinės teisės studijų Liuvene. Sunkiai susirgo tėvas. A. Rudamina grįžo į Lietuvą ir po tėvo mirties 1618 m. gegužės 31 dieną įstojo į jėzuitų novicijatą Vilniuje. Po dvejų metų padaręs pirmuosius įžadus, studijavo Vilniaus universitete. Po dvejų teologijos studijų metų Lietuvos jėzuitų provincijolas A. Rudaminą kartu su garsiuoju poetu K. M. Sarbievijumi ir M. Zaviša išsiuntė tolimesnėms studijoms į Romą. Čia bestudijuodamas, A. Rudamina nusprendė prašytis būti pasiųstu į tolimą Indiją misionieriaus darbui. 1623 metais per Sekminės gavęs kunigystės šventimus, Andrius dar metus studijavo toelogiją Romoje, o 1624 metų rudenį per Lisaboną iškeliavo, tiksliau išpaukė, į Indiją. Sunki kelionė laivu aplink visą Afriką ir kertant Ramųjį vandenyną tęsėsi 5 mėnesius. Atvykęs į Goa miestą Indijoje (ten savo misijinę veiklą pradėjo šv. Pranciškus Ksaveras ir ten ilsisi šio šventojo misionieriaus žemiškieji palaikai) Andrius Rudamina su užsidegimu ėmėsi misionieriaus darbo. Dirbo ligoninėse, kalėjimuose ir laivuose. Visur, kur būdavo sunkūs ir prigimčiai nemalonūs darbai, jis būdavo pirmasis. Tačiau vos tik atplaukęs į Indiją, jis apsikrėtė maliarija. Vyresnieji, tikėdamiesi, kad geresnis žemyninis klimatas padės pagyti, išsiuntė jį į Kiniją. Čia Andrius Rudamina pasveiko nuo maliarijos, bet pradėjo sirgti plaučių tuberkulioze. Tačiau ir ši liga nesutrukdė uoliam misionieriui išmokti sunkią kinų kalbą, sakyti ta kalba pamokslus, net kai ką kinų kalba parašyti. Fukieno provincijos mieste Fučou, kartu su jėzuitu, garsiu misionieriumi, vienu iš ginčo dėl kinietiškų apeigų katalikų liturgijoje dalyviu Julijumi Aleni, mūsų tautietis parašo kinų kalba knygą “Pasikalbėjimas su kunigu”, kurioje išdėstyti atsakymai į įvairius kinų neofitams iškylančius klausimus. Ši knyga buvo išleista 1630 metais Fučou mieste. Antroji laida 1872 m. Zikawei mieste, o trečioji – jau mūsų amžiuje – 1922 metais. Taigi A. Rudamina iki mūsų dienų lieka bene vienintelis lietuvis parašęs ir išleidęs knygą kinų kalba.

Dėl ligos A. Rudamina negalėjo leistis į tolimas apaštalines keliones. Jis rasdavo apaštalinio darbo ir namie – kviesdavosi į namus katalikų tikėjimu besidominčius žmones, aiškindavo jiems tikėjimo tiesas, sklaidė iškylančias abejones. Su dideliu pasiaukojimu klausė išpažinčių, lankė ligonius… Savo šventumu ir gerumu pelnė Kinijos žmonių pagarbą ir meilę.

Andrius Rudamina mirė 1631 m. rugsėjo 6 d., tesulaukęs 35 metų amžiaus. Jo darbą Kinijoje, paskutiniąsias dienas ir jo mirtį lydėjusius antgamtinius reiškinius aprašė t. Benediktas de Matos “Vita et mors P Andrae Rudamina ex litteris P. Benedicti de Matos socii eiusdem in missione sinensi“. A. Rudamina mirė visų laikomas ir po mirties gerbiamas kaip šventai gyvenęs žmogus. Po jo mirties ilgą laiką kinai krikščionys rinkdavosi prie jo kapo, – pavesdavo jo užtarimui pas Dievą save ir savo reikalus. Maždaug toks tėvo Andriaus Rudaminos nueitas gyvenimo kelias.

Trečiasis prelegentas kun. prof. dr. Paulius Rabikauskas SJ kalbėjo tema “Tėvo Andriaus Rudaminos beatifikacijos galimybės klausimu”. Jis priminė, kad jau 1900 m. Amerikos lietuviai įteikė popiežiui Leonui XIII prašymą Andrių Rudaminą paskelbit palaimintuoju. Tarpukario laikotarpiais A. Rudaminos beatifikacijos klausimu rūpinosi jėzuitai Benediktas Andruška ir Jonas Bružikas. Pokario metais Amerikos lietuvių leidžiamose maldaknygėse spausdinama kun. St. Ylos sukurta malda Andriaus Rudaminos beatifikacijai išmelsti. 1987 m. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga dauguma Lietuvos katalikų kunigų kreipėsi į Lietuvos vyskupus ir Šv. Tėvą su tuo pačiu prašymu. Šių laiškų tekstus galima rasti “Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos” puslapiuose. Tačiau to maža, reikia, kad tikinčioji liaudis prašytų A. Rudaminą paskelbti palaimintuoju. Reikia, kad tikinčioji liaudis, kaip ir tuoj po A. Rudaminos mirties, privačioje maldoje prašytų jo užtarimo pas Dievą savo reikaluose. Iki šiol A. Rudaminos beatifikacijos byla nėra oficialiai pradėta: nei vyskupijų, kur jis gyveno ir mirė tribunoluose, nei Romoje. Ją pradėjus, be istorinių jo gyvenimo ir dorybių studijų, reiktų dar įrodymų, kad, per šimtmečius praėjus nuo jo mirties, jis iš kartos į kartą laikytas švento gyvenimo vyru ir kad kaip į tokį buvo kreipiamasi, prašant užtarimo pas Dievą įvairiuose reikaluose. Tai gana sunkus darbas! Prelegento nuomone, lengviau būtų sėkmingai vesti beatifikacijos bylas XX amžiaus Lietuvos kankiniams, sudėjusiems gyvybės auką už tikėjimą. Tačiau ir oficialiai nepaskelbtas Bažnyčios palaimintuoju A. Rudamina lieka mums švento gyvenimo ir apaštališko uolumo pavyzdžiu.

Prof. dr. Eugenijos Ulčinaitės pranešimas “Rudaminų giminė M.K. Sarbievijaus poezijoje” papildė aukščiau aptartų pranešėjų nupieštą A. Rudaminos, kaip kilnios ir šventos asmenybės vaizdą jo bendraamžio ir mokslo draugo M.K. Sarbievijaus poetiniu liudijimu. Nors apie savo draugą – jo kilnų pasiryžimą vykti į tolimus misijų kraštus kalba tik dviejose odėse, tačiau apie Rudaminų giminę ir joje puoselėtas riteriškas dorybes M.K. Sarbievijus pasakoja ir kitiems šios giminės atstovams (pvz., kovoje su turkais Moldovoje žuvusiems Andriaus dėdei ir pusbroliui) skirtuose poezijos posmuose. Kilnumo ir pasiaukojimo dvasios šios giminės atstovams netrūko!

Minėjimas baigtas šv. Mišiomis, kuriose melstasi ne tik A. Rudaminos beatifikacijos intencija, bet ir prašant Lietuvos žmonėms šventumo troškimo malonės.