„Girtą tautą lengviau valdyti“ – tą išmintį paskelbė carienė Jekaterina I, todėl iki šiol esame įpratę kaltę versti sovietmečiui. Visiems, tik ne saviems…
Blaivystės pradžia buvo kebli. Ką paaiškinti dorai parapijietei, kurios tėveliai ir seneliai gėrė, negi jie – blogiečiai? Kaip švęsti vestuves, kad užstalėje linksma būtų? Kaip pamylėti nelauktus svetelius? Kaip kaimynui atsidėkoti už suremontuotą palangę? Ką paaiškinti ganomiesiems, jei dešimtyje Dievo įsakymų draudimo girtauti nėra, o kas neuždrausta, vadinasi, leista…
Unikalus kapas. Kiekvienas save gerbiantis šiauliškis ir šiaulietis žino tą kapą Šiaulių senosiose kapinėse, kuriame nuo 1854 m. ilsisi dvasiškio Ignaco Štacho palaikai. Neišdylantį įspūdį palieka kapas per Vėlines: nušviestas, išpuoštas žvakėmis, žvakelėmis, žvakelytėmis…
XIX a. pabaigoje ši miesto įžymybė jau garsėjo galiomis ir stebuklingumu. Daugiau kaip šimtmetį keliais vaikštome aplink kapą, prašydami pagalbos nuo alkoholizmo, moksluose, meilėse… Kai kada ironiškai šypsomės: gal tai – prietarai, bet… juk pasitikėjime glūdi viltis!
Blaivybės pradininkas. Apie Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigą Ignacą Štachą išliko truputis fragmentinių žinių. Tai buvo gana veikli, protinga asmenybė, mokėjusi laikyti iniciatyvą. Gimė 1796 metais Varnių burmistro šeimoje, mokslus pabaigė Varnių kunigų seminarijoje. Vėliau Ignacas išgarsėjo ir kaip Žemaičių vyskupijos kancleris, ir kaip rūpestingas vyskupijos archyvų tvarkytojas.
Kunigas Ignacas Štachas, turėdamas 47 metus, apie 1843-iuosius pradėjo klebonauti Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Išliko žinių, kad 1847 metais už parapijiečių pinigus iš Vilniaus benediktinų jis pirko labai gražią monstranciją, o 1849 metais kaštonų medžiais apsodino šventorių. Ignacui teko ir kiti aplinkos sutvarkymo darbai. Atrodo, kad jo laikais buvo baigti perlaidojimai iš bažnyčios šventoriaus į senąsias kapines. Keli jo sodinti medžiai, persenę ir išsikeroję, tebeošia šventoriuje ir šiandien.
Daugiau žmonių nuskendo stiklinėse negu upėse.
1838 metais airių kapucinas Teobaldas Matiu (Mathewo) pirmasis iškėlė blaivystės idėją. Šiaulių klebonas Ignacas Štachas Europoje buvo antrasis, o rusuose ir mūsuose – pradininkas, kuris kartu su Šiaulėnų klebonu Augustinu Kybartu (1795–1860) dar 1846 metais pradėjo propaguoti blaivybę, bene visu dešimtmečiu anksčiau negu vyskupas Motiejus Valančius. Daugelis istorikų tvirtina, kad po 1841 m. gruodžio 25 d. išleisto įsakymo, kuriuo caro valdžios žinion perėjo smuklės bei bravorai, mūsų dvasiškija pradėjo blaivystės žygį.
Klebono Ignaco Štacho asmenybė neapsiribojo „blaivystės broctvų“ („blaivystės brolijų“) kūrimu. Jų priedangoje, naudojantis Bažnyčios autoritetu, pradėjo kurtis rezistencinė terpė oficialiajai nutautinimo politikai. Motiejus Valančius savo „Žemaičių vyskupystėje“ su pagarba mini Šiaulių kunigą Ignacą Štachą, jam suteikusį nemažai žinių ir vertingų istorinių dokumentų, bei paskatinusį dirbti blaivybės darbą. Taigi, jo įkvėpėjas bei dvasinis vadas buvo mūsų kunigas klebonas Ignacas. Mirė sulaukęs 58 metų.
Kuo kvailesnė banda – tuo piemeniui sunkiau. Blaivybė, paskelbusi karčemoms griežtą kovą, žinojo, kad kova bus ilga ir sunki. Carinė valdžia skelbė, kad girtybė – žmogaus teisė, sąjungininku kvietėsi patį Jėzų Kristų, kuris vandenį pavertė vynu vestuvių metu Galilėjos Kanoje (Jn 2.1–12). Girtavimą rėmė gausi carinė valdininkija, bizūnai, kazokai, žandarai ir savi judošiai. Gubernijos administracija už „blaivystės broctvų“ steigimą grasino karo lauko teismais: Jei visa valdžia iš Dievo, tai blaivybė, eidama prieš valdžią, eina ir prieš Dievą. Jasno!?
Okupantas suprato, kad šuo buvo pakastas giliau, nes ir arkliui buvo aišku, kad
blaivybė – tai tautos gyvybė!
„Blaivybė – ne abstinencija.
Blaivybė nedraudžia gerti,
ji draudžia girtuokliauti.“
(Šiaulių dekanas kun. Liudvikas Mažonavičius, apie 1977-uosius)