Skaitydama 2019 metais išleistą buvusios „Šiaulių krašto“ žurnalistės Birutės Žymantienės knygą „Kryžių sodininkas Mečislovas Jurevičius“, aptikau keletą nuotraukų, kurios man priminė apsilankymą centrinėje Lietuvos KGB (sovietinio saugumo) kontoroje, kai jai vadovavo generolas majoras Eduardas Eismuntas.
1989 metais, likus pusmečiui iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, aršiausia sovietų represinė struktūra pradėjo „vaidinti“ atgailą ir taip bandė ieškoti kontaktų su represuotais Lietuvos katalikų bažnyčios disidentais. Kitaip negaliu pavadinti saugumiečių kvietimų pačių persekiotiems asmenims, kad šie atvyktų pasiimti kratų metu konfiskuotų daiktų.
Šviesaus atminimo šiaulietis Mečislovas Jurevičius – politinis kalinys, Lietuvos Helsinkio grupės narys, vienas iš 1979 metų rugpjūčio 23-osios Atlanto Chartijos signatarų, gavo laišką, kuriame rašoma, kad jis nurodytu laiku turįs atvykti į sostinėje esančią centrinę KGB būstinę atgauti kratų metu atimto turtā.
Kelis kartus kalintas disidentas M. Jurevičius tuo metu tebuvo 62 metų, tačiau jau labai sunkiai vaikščiojo, skundėsi skausmais širdies plote. Pas saugumiečius į Vilnių jį pasisiūlė nuvežti kaimynas Kazimieras Alminas. Tačiau lydėti vidun K. Alminas nesutiko. Vilniuje turėjau daugiau reikalų, tai nutariau palaikyti M. Jurevičiui draugiją.
Vos įlipęs į senutėlį K. Almino „Moskvič“ markės automobilį, kurį aš dėl variklio keliamo triukšmo vadinau „tanku“, disidentas padavė man nematytą paketėlį ir paliepė: „Prisiklijuok, čia „Nitroglicerino“ pleistras. Labdarą iš Vokiečių gavau. Ar jau prisilipinau širdies plote“.
Buvau perpus jaunesnė negu ponas Mečislovas, tai įsidėjau tą paketėlį į kišenę. Kelionės metu mūsų bendrakeleivis skaičiavo, kiek ir kokių retų knygų , audio ar videokasečių su įrašais, maldynų, dokumentų ar Eucharistijos bičiulių knygelių ir kitokių „draustinų“ daiktų sovietiniai saugumiečiai iš jo per visas gyvenime vykdytas kratas konfiskavo.
Atvykę prie KGB kontoros dar pasitarėme, kas lydės M. Jurevičių. Mūsų vairuotojas toliau tvirtino negalįs į tą pastatą eiti, o pakviestasis prisipažino, kad neturi sveikatos dar kartą ten vienas užsukti.
Palikę K.Alminą laukti automobilyje, patraukėme vidun. Ponas Mečislovas turėjo kvietimo lapelį atvykti pas konkretų saugumietį, budintis karininkas greitai sutvarkė formalumus ir paslaugiai atidarė duris, tačiau disidentas atsisakė vienas eiti pas tardytoją. O į mane tas budėtojas nė dėmesio nekreipė. Manau, jis nebuvo matęs žmogaus, savanoriškai besiveržiančio į šitą pastatą, nors jo niekas nei kvietė, nei prievarta atvežė. Pasiturgavojome kiek prie to posto, kol budintysis kažkam paskambino ir paaiškino situaciją. Mol, diedukas be palydovo atsisako eiti pas kvietėją. Regis, ir man leidimas buvo “išduotas“, nes pasirašiau registracijos žurnale, kad disidentą lydi Šiaulių miesto Sąjūdžio tarybos atsakingoji sekretorė ir žengėme už posto pertvaros. Ten mūsų jau laukė M. Jurevičių pakvietęs kgbistas.
Taip detaliai, tarsi sulėtintame filme veiksmas vyktų, pasakoju dėl to, kad sovietmetyje mano namų niekada nekratė, nieko nekonfiskavo ir nebuvau suimta ar tardyta. Todėl gal nelabai tesuvokiau, kur aš čia įsiveržiau. Be to, yra išlikęs (nors ir prastas) 2 val. trukmės mūsų viešnagės tame pastate diktofoninis įrašas.
Tada buvau drąsi. Tik dabar, prisiminus ilgus ir klaidžius KGB koridorius su begale atidarytų kabinetų bei iš jų parūkyti išėjusių vyrų, kurie akis išvertę stebėjo mūsų keistąją trijulę, pajuntu keistus šiurpuliukus. Žingsniavome vorele. Pradžioje ėjo M. Jurevičių pakvietęs saugumietis, viduryje disidentas, už jo aš, nešina tarsi rankinuku ant rankos tabaluojančiu įjungtu diktofonu.
Tie pilki rūkantieji tirštai uždūmytame, ilgame koridoriuje, manau, tokio įžūlumo dar nebuvo matę. Jų bastione kažkokia moterytė įrašą daro!
Ilgai tais saugumo labirintais ėjome. Lipome laiptais į antrąjį aukštą. Vėl koridorių ilgis kilometrinis… O kai priėjome mus lydėjusio saugumiečio kabinetą, jame „ardėsi“ laidinis telefonas.
Pokalbis liko įraše. Dar galima suprasti, kad klausinėjo apie mus, nes minėjo Šiaulius.
Įsikūrę nedideliame „vienviečiame“ kabinete (praeidama koridoriais mačiau ir didesnių), ėmėme vartyti storus sovietinių saugumiečių Mečislovui Jurevičiui sukurptų bylų tomus. Juose buvo paties disidento, liudininkų apklausos protokolai, slapyvardžiais užkoduotų agentų pranešimai, Eucharistijos paveikslėlių pavyzdžiai ir nuotraukos su ryškiomis raudonu rašalu nubrėžtomis rodyklėmis. Jos žymėjo atpažintus eisenų į Šiluvos Atlaidus ar Kryžiaus nešimo į Kryžių kalną procesijų dalyvius.
Galiu tik spėti, kad Nepriklausomybės vaikams bus sunku suvokti, kad už ėjimą pasimelsti Atlaiduose ar Kryžių nešimus į visame pasaulyje garsų, šiandien taip gausiai lankomą, o sovietmetyje žiauriai niokojamą bei siaubiamą Šventą vietą – Kryžių kalną, buvo tardomas, apiplėšinėjamas ir kalinamas sąžinės ir Tikėjimo laisvės kalinys Mečislovas Jurevičius.
Daug prisiminimų sukėlė mano lydimajam toks „netikėtai draugiškas“ bendravimas su tardytoju, tačiau vertingiausių konfiskuotų daiktų jis taip ir neatgavo. Abu reikalavome bent nuotraukas ir smulkiąją tikintiesiems dalomą medžiagą grąžinti, nes priešingu atveju, pakvietimą iš gana toli ligotam žmogui atvykti į jų kontorą vadinsime eiliniu saugumiečių pasityčiojimu.
Mykdamas saugumietis įvardijęs save kažkokiu Karinausku (dokumento nerodė, jokių skiriamųjų ženklų neturėjo), tai nesu tikra ar kvietėjo vardas buvo neišgalvotas, išplėšė iš bylos nuotraukas su raudonosiomis žymomis. Būtent šios istorinės foto B. Žymantienės knygoje „Kryžių sodininkas Mečislovas Jurevičius“ ir paskatino mane prisiminti prieš trisdešimt metų įvykusią kelionę, kuomet aš pati, savo noru „įsiroviau“ į represinės struktūros – sovietinio saugumo pastatą.
Netradiciškai prasidėjusi mūsų su Tikėjimo simboliu – Kryžių sodininku M. Jurevičiumi „viešnagė“ nykioje, dūmais pridvisusioje kontoroje baigėsi atsakomąja saugumiečio Karinausko patyčia. Jis, manau, negalėjo man atleisti, kad aš įrašinėjau viso susitikimo metu, o jis, neva žmonai paskambinus, turėjo gražiai prašyti, kad išjungčiau diktofoną, nes jo pokalbis būsiąs asmeninis.
„Jūs buvote paskutinė, kai ėjome į mano kabinetą. Tai dabar parodykite, ar rasite išėjimą“, – pareiškė saugumietis, išleidęs mus iš kabineto.
Vėl žingsniavome vorele. Tik dabar aš pirma, M. Jurevičius vėl viduryje, o tas Karinauskas pabaigoje. Ilguose koridoriuose rūkančių saugumiečių jau nebebuvo. Ėjau ir niršau, negi turėsiu priešo prašyti kelią man parodyti… Disidentas buvo nuoširdus, nes iš karto prisipažino, kad nerastų išėjimo…
Nežinau, bet šiandien tikiu, kad kažkoks Angelas sargas tada mane už rankos vedė. Neprisimenu kaip atvingiavome iki laiptų į pirmąjį aukštą aikštelės. Ją, eidama pirmyn, įsiminiau dėl baisios sovietinių saugumiečių „Garbės lentos“. Nežinau, ar jautė ponas Mečislovas ir tas saugumietis mano emocijų skalę, bet sustojusi prie to stendo paklausiau: „Kodėl čia tie jūsų „pagerbtieji“ tokie baisūs? Purvini ir kruvini. Apiplyšę.“ Negalėjau suprasti, kam jie saviškius taip klaikiai eksponuoja. Vienu metu pamaniau, kad gal tai žuvę kareiviai…
„Čia jie nufotografuoti iš karto po įvykdytų smogiamųjų operacijų“, – sausai atsakė mus lydintis saugumietis. O kai pradėjome lipti laiptais žemyn, dar pridūrė: „Radote išėjimą.“
Iki šiol nežinau, kaip aš mus išvedžiau iš to klaidaus saugumo labirinto. Tikrai nepakartočiau analogiškos situacijos. Tačiau, kai įsėdome į mašiną, kur mūsų laukė K. Alminas, lauke jau temo. Įsikūrusi ant galinės sėdynės, kol M. Jurevičius pasakojo savo kaimynui įspūdžius, aš prisiklijavau širdies plote disidento kelionės pradžioje man duotą „Nitroglicerino“ pleistriuką.