Dievo tarnaitė – nelaimingųjų globėja

Pradinis/Dievo Tarnai/Marija Rusteikaitė/Dievo tarnaitė – nelaimingųjų globėja

Ateinančių metų sausio pradžioje minėsime vienuolės, medikės, Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos steigėjos, Panevėžio vargšų globėjos, karo metais – žydų gelbėtojos Marijos Rusteikaitės 130-ąsias gimimo metines.

 

Dar kartą, mintims, užrašams ir vaizduotei padedant, nusikėlus į prieškarinį Panevėžį, neabejotinai jame sutiktume ir vienuolę Mariją Rusteikaitę, čia gyvenusią nuo 1923 iki 1937 metų. Tada be jos, senos dvarininkų Rusteikų giminės palikuonės, daugelio neturtingų, sergančių, vargstančių panevėžiečių gyvenimo dienos būtų buvusios dar alkanesnės ir pilkesnės. Į Panevėžį mergina atvyko iš Kražių, kur gyveno ir dėstė šio miestelio progimnazijoje matematiką bei geografiją. Skaudžiai išgyvendama sužadėtinio žūtį, ji paliko įprastas vietas, darbą progimnazijoje ir, persikėlusi į Panevėžį, čia paskyrė savo gyvenimą tik Dievui ir žmonėms, pradėjo dirbti medike besikuriančioje Šv. Vincento Pauliečio draugijoje. M. Rusteikaitė medicinos mokėsi Lesgafto kursuose Petrapilyje, vėliau Šaniavskio liaudies universitete Maskvoje ir buvo įgijusi mediko bei farmacininko specialybę. Panevėžyje M. Rusteikaitė tuoj pat įsitraukė ir į karitatyvinę – labdaringą – veiklą toje pačioje Šv. Vincento Pauliečio labdaros ir paramos vargdieniams draugijoje. Draugijos centras tuomet buvo įsikūręs Molainių (dabar J. Tilvyčio) gatvės 18-ajame name. Ten veikė senelių ir vaikų prieglauda, ambulatorija, vėliau įsteigta apie dešimt lovų turėjusi ligoninė. Dar viena vaikų prieglauda buvo tuometėje M. Tiškevičiaus aikštėje. Panevėžyje M. Rusteikaitė tuoj pat įsitraukė ir į karitatyvinę – labdaringą – veiklą toje pačioje Šv. Vincento Pauliečio labdaros ir paramos vargdieniams draugijoje.

 

Plati širdis ir švelnios rankos

Subūrusi apie tris dešimtis netekėjusių panevėžiečių būrį, M. Rusteikaitė kartu su jomis nutarė visą gyvenimą skirti vargšų, paliegėlių, ligonių, mirštančiųjų globai. Merginos pasiryžo nemokamai dirbti senelių ir vaikų gerovei, gyventi kartu su jais, valgyti tą patį maistą, o atėjus senatvei, glaustis toje pačioje prieglaudoje kartu su vargšais. Merginos pasivadino Dievo Apvaizdos seserija, jų vyresniąja išrinkta M. Rusteikaitė. Ji parašė būsimos kongregacijos įstatus, juos 1930 metais patvirtino vyskupas Kazimieras Paltarokas. Pagrindinė seserų gyvenimo kryptis, kaip rašoma statute, „būti gelbstinčios ir išganingos Dievo meilės įrankiu“. M. Rusteikaitė dirbo ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos valdyboje, iš pradžių iždininke, vėliau valdybos nare. Ji, kaip ir kitos seserys, kiekviename žmoguje stengėsi matyti Kristų. Seserys globojo ir našlaičius – berniukus, gyvenusius tuometės Molainių gatvės 18-ajame name, ir mergaites, besiglaudusias Varnaičių g. 4A pastate, bei Ramygalos gatvės 108-ajame name esantį vaikų darželį – mažiausiuosius. Sesuo M. Rusteikaitė gyvendavo kartu su globojamais vaikais, vargšais, ligoniais, juos gydė ir slaugė. Ir ji, ir kitos seserys rūpinosi ne vien vaikų materialiniu gyvenimu, bet ir įvairiapusiu ugdymu. Vyskupas Kazimieras Paltarokas labai vertino M. Rusteikaitės veiklą ir sakė ją „turėjus plačią ir gailestingą širdį ir švelnias rankas vargšams“.

 

Tarp garbiausių medikų

M. Rusteikaitės (1892–1949) atminimo puoselėtoja, jos gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja bei žinovė dabarties laikų Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos sesuo Leonora Kasiulytė daug surinkusi medžiagos apie šią geradarę, parašiusi straipsnių. Vienas jų publikuojamas nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui skirtoje, 2018 metais išleistoje knygoje „Panevėžio medikai“. Joje tarp pasakojimų apie garbingiausius Panevėžio medikus randame ir pasakojimą apie M. Rusteikaitę. L. Kasiulytė rašo: „Norint geriau pažinti kilnią ir šiuo metu prisimenamą asmenybę, reikia peržvelgti jos gyvenimo kelią, susipažinti su tuo metu susiklosčiusiomis aplinkybėmis, pamatyti tarpukario, prieškario ir II pasaulinio karo visuomenės situaciją, ir tik tada geriau suvoksime, kodėl ji taip elgėsi, atlikdama savo gailestingą bei dvasingą misiją.“ Garsaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiko ainei M. Rusteikaitei buvo skirta gyventi ne pačiais geriausiais ir ramiausiais laikais. Išbandymų tų laikų žmonėms teko daug – jų gyvenimo kelyje prasiautė du pasauliniai karai, suirutės, badas, netektys, nuolatinės žmonių kančios. Ir M. Rusteikaitė buvo viena iš tų, kuri tas kančias matė, suprato, užjautė žmones, ir visomis išgalėmis stengėsi visiems padėti – nežiūrėdama nei nelaimingojo tautybės, nei įsitikinimų, religijos ar padėties visuomenėje. Jai buvo svarbu suteikti žmogui visokeriopą pagalbą ir maistu, vaistais, apranga, pastoge, ir paguodos žodžiu, tikėjimu, švietimu.

 

Gydė kūną ir sielą

Panevėžyje į savo įkurtą ligoninės koplyčią sesuo kviesdavo kunigus melstis, klausyti išpažinčių, teikti Bažnyčios sakramentus ir aukoti šv. mišias. M. Rusteikaitė labai sielvartaudavo, kai tekdavo laidoti jaunuolius ir vaikus našlaičius, mirusius dėl šiltinės, tuberkuliozės ar kitų ligų. Amžinojo poilsio jie atguldavo senose Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinėse. Sesuo ragino žmones būti Dievo akivaizdoje, suvokti, kad Dievas yra žmonių prote, sieloje ir širdyje. Štai kokius prisiminimus apie M. Rusteikaitę užrašė L. Kasiulytė: „Globojamiesiems buvo gera, kai ji ateidavo į palatas su baltu chalatu ir šviesia skaidria siela. Viena senolė papasakojo, kai ji, būdama dar vaikas, gulėjo jos ligoninėje dėl rachito, pamačiusi Rusteikaitę savo palatoje, sušuko: „O, o! Mūsų miela Motinėlė, kaip aš jus myliu! Tada ji mane apkabino, pabučiavo ir paglostė man galvą.“

 

Paskelbė Dievo tarnaite

Sesuo L. Kasiulytė teigia, kad apie vienuolę M. Rusteikaitę visuomenė daugiau sužinojo nuo tada, kai Vatikano Kongregacija šventiesiems skelbti atsiuntė į Lietuvą dokumentą, kuriame sakoma, kad ji už herojiškas dorybes paskelbta Dievo tarnaite, nes pasiaukojo Dievui ir žmonėms. „2011 metai buvo Dievo Apvaizdos kongregacijos seserims ir visiems žmonėms džiaugsmo ir palaimos metai, nes vienuolynas turi danguje užtarėją. Vienuolės Dievo Tarnaitės Motinos Marijos Rusteikaitės bylai nagrinėti yra skirta komisija, kuri turi išnagrinėti visą jos gyvenimo istoriją pagal tris Bažnyčios mokymo kryptis: teologinę, istorinę ir kanoninę“, – rašė L. Kasiulytė. O tai reiškia, kad vienuolyno seserys gali pradėti beatifikacinę bylą, tai yra ją iškelti į Bažnyčios altoriaus garbę. Tai nelengva, bet šventa užduotis rinkti apie šią ypatingą asmenybę istorinius, biografinius, dvasinius duomenis. Romoje yra įsteigtas Urboniano universitetas nagrinėti būsimų skelbiamų šventųjų kanonizacines bylas. Ten teisingai, kryptingai ir nuodugniai studijuojama, kaip vadovauti ir tirti palaimintųjų bei šventųjų bylas.

 

Vienuolės persikėlė į dvarą

Nagrinėjant M. Rusteikaitės veiklą Panevėžyje, akivaizdu, kad jos pasirinktas kelias nebuvo lengvas. Rūpinimasis ligotais, nelaimingais, vargstančiais žmonėmis reikalauja ir ištvermės, kantrybės, sveikatos, pasiaukojimo, ir galimybių. Tuo metu, nors ir remiama, Šv. Vincento Pauliečio draugija negalėjo pasigirti turtais – visos gaunamas lėšos būdavo skiriamos ligoniams gydyti, jiems maitinti, išlaikyti. O vis labiau besiplečianti Dievo Apvaizdos seserų bendruomenė neturėjo galimybės įsigyti savų patalpų, pasirūpinti vienuolyno buveine. Tuomet seserims apsigyventi savo dvare ir pasiūlė M. Rusteikaitės pažįstama dvarininkė Elena Babianskaitė – tas dvaras buvo tolokai nuo Panevėžio, Kelmės rajone, Vaiguvoje. Pasiūlymas buvo priimtas ir M. Rusteikaitė su trisdešimčia seserų išsikėlė į kitą kraštą, ten toliau vykdė labdaringą veiklą, o Panevėžyje likusios vienuolės čia tęsė pradėtus darbus. M. Rusteikaitei Panevėžyje J. Tilvyčio gatvėje, netoli tos vietos, kur buvo įkurtas Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolynas bei jo ligoninė, atidengta informacinė lenta.

 

Pasaulio tautų teisuolė

L. Kasiulytės rūpesčiu išleista knyga „Teisuolė Marija Rusteikaitė gimnazistų piešiniuose“. Joje pasakojimai apie M. Rusteikaitės gyvenimą perkelti į Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivių piešinius, sukurtus iš nuotraukų, pasakojimų, istorinių įvykių. Teisuole M. Rusteikaitė vadinama ne šiaip sau. Vokiečių okupacijos metais Vaiguvos prieglaudoje ji, rizikuodama gyvybe, išgelbėjo penkiolika žydų tautybės žmonių gyvybių. Dėkingi žydai suteikė jai Pasaulio tautų teisuolės vardą, jos garbei Izraelyje pasodintas medis, iškaltas lietuvės vardas. Tai ypatingas moters žygdarbis – juk už nuo mirties gelbėjamus žydus būdavo sušaudoma vietoje. Karas ir okupacijos M. Rusteikaitę užklupo Vaiguvoje – jai teko patirti daug skaudžių išgyvenimų. Lietuvą okupavus sovietams Kaune, nužudytas M. Rusteikaitės pusbrolis, buvęs Kauno miesto burmistras, vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika, Panevėžio kalėjime sušaudytas brolis teisininkas, bibliofilas, Kultūros paveldo tarybos narys Zigmas Rusteika, žuvo ir nepriklausomos Lietuvos savanoris brolis Henrikas Rusteika, kiti artimieji. Daug jai artimų žmonių ištremti į Sibirą. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir pačiai M. Rusteikaitei grėsė areštas. Pavojuje atsidūrė ir kongregacija, buvo panaikintos seserų sukurtos prieglaudos. Tuomet M. Rusteikaitė, siekdama išvengti persekiojimų, persikėlė į Vilnių. Sostinėje ją priglaudė gyventi jos išgelbėti žydai. Paskui kurį laiką ji glaudėsi Šv. Mykolo Archangelo bažnyčios vienuolyno požemių kambarėlyje.

 

Krito gatvėje

M. Rusteikaitė Vilniuje gyveno įtampoje, nežinioje, sielojosi dėl paliktos bendruomenės, kentėjo būdama toli nuo seserų, tad jos sveikata pašlijo. 1949 metų gruodžio sekmadienį, grįždama iš Šventosios Dvasios bažnyčios po mišių, pasimeldusi už visus rūpimus žmones ir priėmusi Švenčiausią sakramentą, geradarė gatvėje staiga krito, ją ištiko insultas ir netrukus mirė, būdama vos 57-erių. Tačiau, kaip teigia L. Kasiulytė, jos šiluma, tikėjimo dvasia ir pasiaukojimas žmonėms neužmiršti. M. Rusteikaitė yra sakiusi: „Šventumas pasiekiamas tik kantrybe, savęs atsižadėjimu, pasiaukojimu kitiems, ypač Dievo ir artimo meile.“ Ir dabar ji seserų vienuolių atmintyje gyva, o prie jos kapo, esančio Vilniuje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kapinėse, tikintieji yra patyrę dieviškų malonių, dvasios ramybę bei paguodą. M. Rusteikaitės gyvenimas ir veikla – nuoširdaus pasiaukojimo vargšams, našlaičiams, ligų ir nelaimių prispaustiems žmonėms pavyzdys.

 

Biografija

Marija Rusteikaitė gimė 1892 metų sausio 2 dieną Kybartų dvare, Šiaulių rajone, gausioje dvarininko šeimoje. Ji buvo trečias vaikas iš devynių. 1911 metais baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją, Rusijoje studijavo mediciną ir farmaciją, mokytojavo Sankt Peterburge, vėliau Kražiuose. M. Rusteikaitės gyvenimas ir veikla – nuoširdaus pasiaukojimo vargšams, našlaičiams, ligų ir nelaimių prispaustiems žmonėms pavyzdys. Sesuo Marija Rusteikaitė mirė 1949 metų gruodžio 14 dieną. Jos garbinga veikla jau po mirties, 1992-aisiais, įvertinta Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 1996 m. – Pasaulio tautų teisuolės atminimo medaliu. 2011 metais M. Rusteikaitė paskelbta Garbingąja Dievo tarnaite, tais pačiais metais Dievo Apvaizdos seserų kongregacija Lietuvoje pradėjo M. Rusteikaitės beatifikacijos bylą. M. Rusteikaitės vardu 2014 m. Panevėžyje pavadinta gatvė. 2017 m. M. Rusteikaitei Panevėžyje J. Tilvyčio gatvėje, netoli tos vietos, kur buvo įkurtas Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolynas bei jo ligoninė, atidengta informacinė lenta. Dar viena atminimo lenta atidengta 2018 m. Panevėžyje ant Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyno pastato sienos. 2019 m. Vaiguvos kaime (Kelmės r.) atidengtas atminimo akmuo, o dailininkas Stasys Petrauskas yra nutapęs jos portretų.