Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Kvapi atnaša Dievo garbei – tikėjimą paliudyti krauju
Telšių vysk. V. Borisevičiaus ateitininkų kuopos / Soc. tinklų nuotr.

Kvapi atnaša Dievo garbei – tikėjimą paliudyti krauju

Autorius Rafaelė Kriaučiūnaitė
Šaltinis laikmetis.lt, 2023 11 18

 

Kankinystė nėra atsitiktinumas. Tai – Kristų mylinčiųjų pašaukimas, kuriam esame kviečiami skirtingu laipsniu, skirtingu intensyvumu. Vienam tai – kasdienybės kryžius, apsimarinimai iš meilės Jam, kitam – jei tokia Dievo valia – viso savęs radikalus atidavimas, kraujo praliejimas vienybėje su Mokytoju ir Viešpačiu, paliudijant Jo tiesą, meilę ir viešpatavimą.

Kankinių drąsa, pavyzdys, herojiškas tikėjimo tvirtumas įkvepia ir priverčia pagarbiai nuščiūti. Ypač jei tai Lietuvos žemės kankinys, vienas iš mūsų.

Tad prisimenant vieną mūsų kankinių – vyskupą Vincentą Borisevičių, norisi paklausti: kas buvai, Vincentai? Kodėl Viešpats tave pasirinko, kad krauju Jį paliudytum? Ko galėtume iš tavęs pasimokyti? Ką savo gyvenimu ir pavyzdžiu norėtum mums pasakyti? Ar galime tavyje atrasti dieviškojo gerumo atspindžius ir artintis su pasitikėjimu, prašydami tavo užtarimo Danguje, kur, tikime, regi Amžinojo veidą?

KANKINIŲ DRĄSA, PAVYZDYS, HEROJIŠKAS TIKĖJIMO TVIRTUMAS ĮKVEPIA IR PRIVERČIA PAGARBIAI NUŠČIŪTI. YPAČ JEI TAI LIETUVOS ŽEMĖS KANKINYS, VIENAS IŠ MŪSŲ.

Sakoma, kad kiekvienas šventasis atspindi, apreiškia kokią nors Kristaus savybę – dalelę amžinosios Kristaus išminties, dorybių, grožio, tačiau ir nesuskaičiuojama daugybė šventųjų nepajėgtų apreikšti Jo Begalinio Gėrio pilnatviškai.Vis tik esame palaiminti, kad tie, kurie artimai ir ištikimai Juo sekė, mums padeda labiau pažinti Viešpatį ir Mokytoją. Todėl įsižiūrėkime į vyskupą Vincentą, jo šventumo Bažnyčiai ir pasauliui dovaną.

Tvirtumas tiesoje, nuolankumas, atjauta, geraširdiškumas, kilnumas, didvyriška drąsa, ištikimybė – puošė tave… Mirties grėsmės ir žiauraus režimo akivaizdoje likai tvirtas, Dievui ir Jo tiesai ištikimas ir, verčiamas bendradarbiauti su okupantais, atsakei: „ <…> Atpirkėjo žodžiai: ‚Geras Ganytojas už avis guldo gyvybę‘, mane giliai sukrėtė. Dėl to aš pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine, ir tai daryti kategoriškai atsisakau.“

Tai tau kainavo gyvybę. Galėjai ieškoti kompromisų, visaip save pateisinti. Galėjai išsigąsti, pabėgti, pasislėpti – tai būtų taip žmogiška, suprantama. Galėjai gelbėtis, savo gyvybę mylėti labiau nei tiesą.  Bet Tas, Kuris buvo tavyje, buvo stipresnis už tą, kuris pasaulyje (plg. 1 Jn 4, 4). Likai tvirtas nepajudinamoje Tiesoje. Kuris iš mūsų turėtume tavo drąsą, tvirtybę ir tokią stiprią meilę Tiesai?

Tad jei šiandien į mus prabiltum… Pasakytum, kad gyvenimas yra brangi, vertinga Dievo dovana, bet brangesnis jo Davėjas. Pasakytum, kad nereikia bijoti žmonių, tik Dievo sūniškai pagarbiai reikia bijoti. Pasakytum, kad nesigaili pasirinkęs Kristų ir ištikimybę tiesai. Drąsintum kenčiančius, guostum liūdinčius, stiprintum silpnus – juk turi ganytojo širdį. Ragintum nesirinkti lengvesnio kelio, o kviestum grūdintis dorybėse. Primintum svarbą rimtai žvelgti į savo tikėjimo augimą bei sąmoningai prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kalbėtum, kad didžiausia vertybė –ne žemiškos gėrybės ar nugyventų metų skaičius, o širdies nuolankumas, tvirtumas, ištikimybė tiesai, teisingumas ir pagarbi Dievo baimė. Daug nekalbėtum apie meilę, bet matytume ją tokią veiklią ir gyvą tavo širdyje.

Galima sunaikinti Tiesos liudytojus, bet Tiesos nesunaikinsiir toji Tiesa prikels ir išaukštins kiekvieną savo liudytoją amžinajam gyvenimui – ir tai bus amžina garbė – būti paliudijus Tiesą – Gyvojo Dievo Sūnų.

Didžiuojamės tavimi, Vincentai. Esi ištikimas Kristui ganytojas, vienas mūsų žemės didžių sūnų, mūsų vyskupas, jau regintis Tėvo veidą. Užtark mus savo karštos meilės Kristui vaisiais – pažadink gyvą tikėjimą mūsų širdyse, padėk pažinti Tiesą, išlikti meilėje ir žingsnis po žingsnio artėti į Šviesą. Palaimink mus ir lydėk kelyje į Tėvo namus.

Dievo tarne vyskupe Vincentai, melski už mus!

Vyskupas Vincentas Borisevičius buvo sušaudytas Vilniuje 1946 m. lapkričio 18 d.

Vyskupo Vincento Borisevičiaus mintys

„Žmogaus pašaukimas ir tikslas, kuriam jis sutvertas, yra dvejopas: amžinas ir laikinas. Siekdamas laikinojo tikslo, privalo ne tik neatsitraukti nuo amžinojo tikslo, bet ir jį pelnyti.“

„Kunigo darbas yra sėjėjo darbas. Jis neturi norėti, kad, vieną kartą pakalbėjęs, sulauktų savo kalbos vaisių. Sėjėjas pasėjęs kantriai laukia Dievo palaiminimo.“

„Neturint meilės ir pasiaukojimo, šeimų gyvenimas atrodo labai liūdnai.“

„Su klaidomis kovokime, žmones mylėkime.“

„Nemanykim, kad žmonės mus pasmerks kaip negarbingus, jei mes nekeršysim. Reikia priešingai pasakyti: keršyti priešui yra negarbinga, o priešą mylėti yra karžygiškumas.“

Malda prašant Dievo tarną Vincentą Borisevičių paskelbti palaimintuoju

Dėkojame Tau, visagali Dieve, kad tikėjimo persekiojimo laikais stiprinai vyskupą Vincentą, išbandymų metu suteikdamas jėgų sekti Tavo dangiškąjį Sūnų kančioje ir mirtyje.

Užtariant Kankinių Karalienei ir Bažnyčios Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai, nuolankiai maldaujame Tave, kad ištikimas ganytojas Vincentas būtų iškeltas į altorių garbę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.