Ką reiškia būti koncentracijos stovyklos kapelioniu? Tavęs niekas nepaskiria, dirbi slaptai, be laisvadienių, o jei sugauna – mirties bausmė. Bet kun. Alfonso Lipniūno nesugavo, kaip ir nė vieno iš beveik 500 jo slaptos parapijos narių, kuriuos jis Štuthofo koncentracijos stovykloje rinkosi labai atidžiai: jei esi pamaldus katalikas, bet plepys, pakviestas nebūsi, nes jei netyčia kam nors prasitarsi, dūmais pakils visa parapija.
Su profesoriaus, ateitininko kun. Alfonso Lipniūnio beatifikacijos bylos postulatoriumi kun. Vitalijumi Kodžiu kalbėjomės apie paskutinius A. Lipniūno gyvenimo metus. Juk dažnai iš to, kaip žmogus miršta, galime pasakyti, kaip jis gyveno. Minime ir svarbią sukaktį – prieš 30 metų, 1989 m. rugsėjo 12 d., Panevėžio katedros šventoriuje perlaidoti iš Lenkijos parvežti Dievo tarno A. Lipniūno palaikai.
Tiksliai nežinome, kuo naciams neįtiko tuometinis Vilniaus universiteto kapelionas kun. Alfonsas Lipniūnas. Vis dėlto galime būti tikri, kad jo pamokslas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, raginantis jaunimą nestoti į SS dalinius, buvo viena iš priežasčių. Lietuvos jaunimo niekas nepapirks cigaretėmis ir degtine, sakė jis. Nors tuo metu kai kuriuose politiniuose sluoksniuose naciai buvo laikomi išvaduotojais iš sovietų okupacijos, kun. Alfonsas drąsiai kalbėjo, kad abu režimai yra blogis. Tai yra vienas iš kun. Vitalijų Kodį labiausiai žavinčių A. Lipniūno asmenybės bruožų – jis buvo inteligentas, objektyviai vertino tuometinę politinę situaciją ir nors aplink nemažai žmonių kolaboravo su naciais, jis kompromisų su sąžine nedarė.
Kartu su A. Lipniūnu į Štuthofą iškeliavo ir ateitininkas kunigas Stasys Yla, rašytojas Balys Sruoga, vienas iš pagrindinių 1941 m. birželio sukilimo organizatorių Pilypas Narutis-Žukauskas bei dalyvis Mykolas Pečeliūnas, kurių prisiminimuose skaitome apie jauno kunigo veiklą koncentracijos stovykloje. Jis pats savęs nepaskyrė koncentracijos stovyklos kapelioniu, vargu ar kas nors tokiomis sąlygomis didžiuotųsi šiuo įvertinimu. Kapelionio titulą A. Lipniūnas gavo iš kitų aštuonių su juo kalėjusių kunigų. Jis buvo ne tik slaptos parapijos, bet koplyčios steigėjas, „apie jį sukosi visas Štuthofo religinis gyvenimas“, prisimena M. Pečeliūnas 2000 m. birželio 14 d. laiške:
Religinė veikla mūsų kunigų – Stasio Ylos ir Alfonso Lipniūno – prasidėjo jau 8A ir ypač 8E bloke, o ypatingai išsivystė perėjus į naują lagerį, į 11 bloką. Čia mažame sandėliuke-koplytėlėje, kur buvo sukrautos šluotos, puodukai bei dubenėliai, tilpo tik trys stovintys žmonės. Kun. Alfonsas Lipniūnas beveik kasdien aukodavo šv. Mišias, iš čia plaukė srovė konsekruotų ostijų į visą lagerį (vyrų ir moterų), čia kartais ir kai kurie iš lenkų kunigų slaptomis laikydavo šv. Mišias, atsivesdami po vieną ar du žymesnius lenkų veikėjus, kalinius. Vienu žodžiu, apie kun. A. Lipniūną sukosi visas Štuthofo religinis gyvenimas.
Natūraliai kyla klausimas, kaip ir iš kur į koncentracijos stovyklą patekdavo Mišioms reikalingas vynas ar komunikantai. Pasirodo, kad prekyba vyko visur. Sandėliuose dirbantys kaliniai priimdavo koncentracijos stovyklai reikalingas priemones iš išorėje dirbusių žmonių, per kuriuos už vietinę valiutą (dažniausiai cigaretes) įsigydavo ir komunikantų. Reikėdavo atsargiai rinktis tiekėjus, ką nors papirkti ir galiausiai visada rizikuoti gyvybe juos nešant kunigui. Bet žmonėms tai buvo gyvybiškai svarbu, tad tiekimas vyko. Taip pat ir konsekruotų ostijų išnešiojimas kaliniams ir netgi Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmių procesija. Koncentracijos stovyklos parapijoje veikė, šiandien sakytume, ekstraordinariniai Komunijos dalintojai. Vienas iš jų, Albinas Makowskis, 1968 m. prisiminimuose rašė:
Kovo 19 d. 1944 m. išnešiojau 30 konsekruotų Ostijų, o iki 1945 m. sausio 25 d. Švenčiausios Komunijų skaičius išaugo iki 490. Per Kristaus Kūno ir Kraujo šventę sugebėjome apeiti tikrą Eucharistinę procesiją. Įslaptinti draugai einant į darbus tyliai meldėsi žinodami, kad su jais kartu eina ir Eucharistinis Jėzus. Atėjęs į darbo vietą, išdalinau visiems įslaptintiesiems Šventąją Komuniją, kurią jie priėmė su didžiausia pagarba. (Vertė kun. V. Kodis)
1945 m. sausio 25 d., Antrajam pasauliniam karui keičiantis sovietų naudai, buvo evakuojami Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniai, apie 11 tūkst. žmonių. Kadangi negarbė priešui palikti savo karo grobį, o be to, juos gal dar būtų galima panaudoti kaip darbo jėgą nacistinėje Vokietijoje, duodamas įsakymas kalinius nuvesti iki uosto. Suskirstyti į kolonas po maždaug 850 žmonių žiemą, esant 25 laipsniams šalčio, jie pėsčiomis žygiuoja 170 km, kurie šiandien vadinami „Mirties keliu“. Kelionė truko beveik du mėnesius, su lankstais, sustojimais, vengiant artėjančios fronto linijos. Kaliniai miegojo tvartuose su gyvuliais, dar prasčiau maitinosi, nesiprausė, kilo epidemijos. Kovo 11 d. iš 850 žmonių kolonos išgyveno tik apie 200, kiti mirė nuo bado, išsekimo, įvairių ligų ar suklupę buvo nušauti sargybinių. Šiandien „Mirties kelias“ nusėtas žygyje mirusiųjų kapais, kurių artimieji vis dar ieško, norėdami perlaidoti.
Savo parapijiečių kapelionas Lipniūnas neapleido ir „Mirties kelyje“, kaip Panevėžyje neapleido persekiojamų ateitininkų ar Vilniuje savo studentų ir parapijiečių. Mišios buvo aukojamos ir kelyje. Lipniūnas su savimi nešėsi kuprinę su liturginiais indais ir dienoraščiais, kurie svėrė apie 5 kilogramus. Maistą išdalindavęs kitiems kaliniams (mirdamas Lipniūnas svėrė 30 kg), savo kuprinės nepaleido – tai buvo jo darbo įrankis.
Lipniūnas buvo modernus kunigas, sako kun. Vitalijus Kodis. Kai mirties kelio metu susirgęs mirė Latvijos prezidento sūnus, kuris buvo protestantas, Lipniūnas jį be jokių pretenzijų palaidojo. Kaip čia katalikas protestantą laidos, būtų kas nors pasakęs, bet Lipniūnui viskas paprasta – jei žmogus mirė, reikia palaidoti.
Kaip liudija dar laisvėje kun. A. Lipniūną sutikę žmonės, jis buvo paprastas žmogus, smulkus, žemo ūgio, greito žingsnio, nuolat besišypsantis, bendraujantis, kurio kompanijos siekė tiek paprasti parapijiečiai, tiek universiteto profesoriai. Pats Lipniūnas save laikė negabiu, dienoraštyje rašė, kad nemoka gražiai kalbėti. Visgi jo nuolankumas nesustabdė nuo darbų – kaip mokėsiu, eisiu ir kalbėsiu, Dievas per mane padarys darbus, rašė jis. Aplinkiniai liudijo jį buvus puikiu oratoriumi, savo pamokslais pritraukusiu minias, pasiklausyti ateidavo ir netikintieji. Visgi šiltumas su žmonėmis netrukdė būti principingam – buvo aršus skelbdamas tiesą, mokėjo ir balsą pakelti, nėjo į kompromisus su blogiu.
Kun. Alfonsas buvo poliglotas: dar mokydamasis seminarijoje išvertė knygą iš hebrajų kalbos, kalbėjo vokiškai, prancūziškai, lotyniškai, kad galėtų patarnauti lenkams parapijiečiams, išmoko ir lenkų kalbą. Parašė kelias knygas, keliasdešimt straipsnių, organizavo karo metu vargstančių studentų ir šeimų šalpą, pogrindyje suorganizavo net 27 studentų būrelius. Kad ir ką veikė, aplinkui telkėsi žmonės. Turbūt neretas pagalvojame, kad šventieji buvo kažkokie nežemiški. Bet iš tikrųjų šventieji yra labai žemiški ir prieinami. Šventieji yra universalūs. Kaip sakė vyskupas Kazimieras Paltarokas: „Visada maniau, kad, turėdamas dešimt kunigų Lipniūnų, visą Lietuvą katalikiška padaryčiau. Tai buvo kunigas, kur tik jį dėtum, visur tiktų…“
Jis tiko ir koncentracijos stovykloje, kur sugebėjo atverti žiauriausio kalinių prižiūrėtojo širdį. Sklido gandai, kad budelis Kazlovskis negalėjo užmigti kasdien nepribaigęs bent penkių žmonių. Kun. Lipniūnas buvo nuolatinis jo smūgių sugertukas. Kai vieną dieną Kazlovskis pasikvietė Lipniūną į savo kambarėlį pasikalbėti, kunigo draugai su juo atsisveikino, nes žinojo, kad iš šių pokalbių gyviems nėra tekę grįžti. Bet kun. Alfonas grįžo. Pasirodo, kad jam įėjus budelis Kazlovskis suklupo ant žemės ir apsiašarojęs klausė, ar Dievas jam atleis nuodėmes. Po to atliko išpažintį, dėl kurios kun. A. Lipniūną išsikvietė dar ne kartą. „Net tik tarp katalikų, bet ir tarp budelių ėjo garsas apie Lipniūno šventumą. Greičiausiai dėl to jis jiems ir užkliūdavo, – sako kun. V. Kodis. – Jis buvo tikras evangelizuotojas, nežinome kiek dėl jo atsivertė žmonių.“
„Mirties kelias“ baigėsi Pucke 1945 m. kovo 11 d. sovietams išvadavus nacių karo belaisvius. Kovo 12 d. kun. Lipniūnas šventė savo 40-ąjį gimtadienį – suorganizavęs kalinius, jiems ir miestelio gyventojams aukojo šv. Mišias. Dovanų gavęs 16 laisvės dienų, kovo 28 d. kun. Alfonsas mirė nuo dėmėtosios šiltinės, kuria užsikrėtė dalindamas kaliniams komuniją „Mirties kelyje“. Užteko vos kelių savaičių, kad Pucko gyventojai suprastų, jog susidūrė su nepaprastu žmogumi. Jo kūno palaidojimu atskirame kape rūpinosi vietinės vienuolės, buvo surinkti ir palikti saugoti asmeniniai daiktai su rašteliu, kad turi būti perduoti į Lietuvą, kai lietuviai atvyks jo kūno perlaidoti – niekam nekilo abejonių, kad taip ir bus.
„Kai Vatikane svarstoma, ar žmogus galėtų būti pripažintas šventuoju ar kankiniu, kandidatas lyginamas su Kristaus asmeniu, – pasakoja A. Lipniūno beatifikacijos bylos postulatorius kun. V. Kodis. – Kristus buvo neturtingas ir mylimas vargšų. Kun. Alfonsas išdalindavo viską, ką turėjo, jis gyveno visiško neturto dvasia. Prieš kentėdamas ant kryžiaus Kristus priima Tėvo valią: nors norėtų, kad šį taurė būtų nuo jo patraukta, jis nebėga nuo kryžiaus – tebūnie tavo valia. Kun. A. Lipniūnas taip pat nebėgo nuo kryžiaus. Kai prieš suėmimą žmonės apie tai pranešė ir ragino bėgti, jis atsakė – negaliu, rytoj aukoju Mišias Aušros Vartuose. Jis pats mirties neieškojo, bet savo kaimenės neapleido ir prireikus sugebėjo sąmoningai paaukoti savo gyvenimą.“
