Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Idėja įkurti viešą erdvę su bronzoje išlieta skulptūra „Barbora Žagarietė” gyva
Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės bronzinės skulpturos modelis

Idėja įkurti viešą erdvę su bronzoje išlieta skulptūra „Barbora Žagarietė” gyva

Autorius Vida Paulauskienė
Šaltinis Žagarės regioninio parko direkcija, 2020 09 10

 

Užsimerkite ir leiskite mintims pakeliauti. Kokia tai būtų kryptis? Ką smalsu būtų pamatyti? Pajusti? Užuosti? Gal paliesti ar išgirsti?

O jei šiuos visus dalykus galėtumėte rasti visai šalia. Jei kelionė iki šios vietos ilgai netruktų, būtų jauku, sava, pajustumėte mažo miestelio svetingumą, užuostumėte žydinčias, o gal jau prinokusias vyšnias. O jei žinotumėte, jog šioje vietoje yra ir dalelė Jūsų? Kartais keliaujame taip toli ieškoti atradimų, kai juos kiekvienas savo indėliu galime sukurti visai šalia, savo krašte ir kiekvienas po dalelę asmeniškai sau, paliekant žymų savo palikimą vaikams, anūkams ir visoms ateities kartoms nuo savęs.

Ištarus Barboros vardą Žagarėje, niekam nekyla klausimų, apie ką kalbama. Vieša, jau kelis šimtmečius ir iki mūsų dienų tebesitęsianti pagarba ir pamaldumas į Žagarės Mergelę, susijęs su tikėjimu, kad ji, kaip angelas, globoja ir saugo visus, kas tik kreipiasi į ją ir prašo jos malonių.  

Ši istorija prasidėjo nuo to, kai XVII a. pirmojoje pusėje dvarininkų Umiastauskų šeimoje gimė ir augo Barbora Umiastauskaitė (1628-1648). Kaip rodo istoriniai šaltiniai, Barbora buvo kilusi iš gausios bajorų Umiastauskų giminės. Anksti netekusi motinos, mergaitė augo prie pamotės, todėl jau vaikystėje jai teko patirti skriaudų ir išbandymų. Barbora buvusi labai geros širdies, užtardavo vargšus, šelpdavo pavargėlius, rūpinosi ligoniais.

Garsas apie jautrios, geros širdies ir kilnios dvasios Žvelgaičių dvaro mergelės Barboros dosnumą ir gailestį neturtingiems žmonėms, apie jos daromus stebuklus iš lūpų į lūpas sklido ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Pasakojimai apie Barboros Žagarietės globą pasiekė ir mūsų dienas.

Iki šiol pagarbiai menama Barbora Žagarietė, dar vadinama Žagarės stebuklų mergele. Kadangi ji dariusi daug gražių darbų, Žagarė pagarsėjo Barboros Umiastauskaitės gyvenimo pavyzdžiu. Manoma, kad jaunutės Barboros pagalba kenčiantiems, gerumas, dosnumas, tyrumas ne tik įprasmino jos buvimą, bet ir padėjo išsaugoti pamatines žmogaus vertybes, lietuviškumą šiame krašte.

Neatsitiktinai, turėdama didžiulį norą išsaugoti istoriją ir žmonių atmintį, Žagarės regioninio parko direkcija dar 2013 m. kreipėsi į Kultūros ministeriją teikdama paraišką skulptūros „BARBORA ŽAGARIETĖ” sukūrimui, išliejimui ir pastatymui Žagarėje, kur viskas ir prasidėjo.

Nuoširdžiai didžiuodamasis savo gimtuoju miestu Žagare, Romualdas Kvintas su dideliu užsidegimu ėmėsi šio projekto norėdamas palikti ryškų pėdsaką ir savo gimtajame mieste. Sukūrus tik jos projektą, klastinga liga pakirto skulptorių, nespėjus  pastatyti taip lauktos Barboros skulptūros.

Direkcijos norai buvo dideli, tačiau sukurtas unikalus skulptoriaus Romualdo Kvinto skulptūros projektas taip ir atgulė į stalčių, kadangi lėšų šio projekto pilnam įgyvendinimui taip ir nebuvo gauta.

Noras nedingo, Žagarės regioninio parko direkcijos idėja – įkurti viešą erdvę su bronzoje išlieta skulptūra „BARBORA ŽAGARIETĖ”, kuri simbolizuotų tris svarbiausias žmogaus dorybes – Viltį, Meilę ir Tikėjimą gyva! Simboliška, kad skulptūra Barborai Žagarietei stovėtų jos tėviškėje –   atiduodant duoklę vietai, iš kurios gimė stebuklų pavyzdys, kurioje ši žyma tokia ryški, jog dvasinio peno pakanka kiekvienam ją aplankusiam. Ji bus tokia, kokią labai žymus Lietuvos skulptorius Romualdas  Kvintas suprojektavo ir degė noru pastatyti (leidimas pratęsti jo darbą yra gautas iš skulptoriaus žmonos).

Šiuo projektu norime dovanoti visų pirma Lietuvai – naują traukos objektą, kurio tema jau šiandien minima ir už jos ribų; žmonėms – erdvę, kurioje jie rastų dvasios atgaivą; kiekvienam sau – galimybę kurti ir investuoti į savo šalies grožį bei turtą perduodant stebuklų istoriją ateities kartoms.

Kreipiamės į tuos, kuriems šis prisidėjimas nesumažintų jų pačių galimybių, tačiau visų jūsų dėka mes visi turėtume įamžintą unikalią erdvę, garsinančią mūsų kraštą, traukiančią turistus ir neštų šią žinią po visą pasaulį.