2008-ieji metai buvo Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884-1953) 55-ieji gimimo Dangui metai. Šie metai buvo neįprasti arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimu – išskirtinos kelios formos: žodis, raštas, meno paminklai (vokas, skulptūra, koplytstulpis), auditorija. Šiemet sukanka 125-eri metai nuo arkivyskupo M. Reinio gimimo.

Geografine prasme arkivyskupo vardas primenamas Daugailiuose (Utenos r.), Kaune, Madagaskare (Zarasų r.), Marijampolėje, Salake (Zarasų r.),  Skapiškyje (Kupiškio r.), Utenoje ir Vilniuje. Itin daug vietų, primenančių Dievo Tarną M. Reinį  yra Vilniuje: Arkikatedra, Genocido muziejus, M. Reinio butas (Pilies gatvė Nr. 8), Rasų kapinės, Šv. Mikalojaus bažnyčia, o nuo lapkričio 7 dienos dar ir Vilniaus Pedagoginis universitetas. Ir neatsitiktinai, nes čia, sostinėje, M. Reinys gyveno (mokėsi ar darbavosi) beveik 20 metų. Išskiriami trys M. Reinio gyvenimo Vilniuje laikotarpiai: 1901-1905 metai – Mečislovo Reinio mokslas Vilniaus kunigų seminarijoje; 1914-1922 metai – filosofijos daktaro kunigo M. Reinio veikla, sugrįžus iš studijų Vakarų universitetuose; 1940-1947 metai – arkivyskupo M. Reinio, Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėjo bei Apaštalinio Administratoriaus darbuotė.

Tačiau tenka apgailestauti, kad nė viena žinoma vieta – namai Vilniuje, kuriuose gyveno šis Dievo Tarnas, kol kas nepažymėti jokiais įrašais ar paminklinėmis lentomis.

Išspausdinti arkiv. M. Reinio vardą garsinantys darbai

Kaip ir kasmet M. Reinio vardas garsintas paskaitose bei pranešimuose, pasirodė kelios publikacijos periodikoje (visai neseniai – lapkričio 28 dieną ir „XXI amžiuje“ skaitėme Juliaus Kadišiaus atsiminimus „Paslaptinga gelbstinti ranka“) ir mokslo leidiniuose. Tarp pastarųjų minėtinas gerai Utenoje žinomo, dabar jau Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos klebono Andriaus Šukio tyrinėjimas „Mečislovo Reinio kūrybos dvasingumas: istorinė įamžinimo apžvalga“ (išspausdintas Šiaulių universiteto Jaunųjų mokslininkų darbuose). Tai aukštai recenzentų įvertintas darbas, teikiantis gražios vilties tolesnei jauno klebono mokslo darbuotei.

Kun. A. Šukio straipsnis – tai praktinės veiklos ir mokslinių tyrimų apibendrinimas, ilgo kunigo darbo rezultatas: skaityti pranešimai tarptautinėse mokslinėse konferencijose, paskaitos visuomenei bei jaunimui mokyklose, rašyti straipsniai bei informacijos periodikoje. Dera pastebėti, kad kun. A. Šukys, suprasdamas M. Reinio – pedagogo, mokslininko, visuomenininko, politiko dėmesį jaunimui, jo gilų dvasingumą, gebėjo pats pasekti arkivyskupo pėdomis: buria jaunimą, ugdo juose krikščioniškas vertybes, meilę ir atsakomybę Dievui bei žmonėms. Nuo 2003 m. spalio 30 dienos kun. A. Šukys dalyvavo Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu sudarytoje „Arkivyskupo Mečislovo Reinio fondo taryboje“, o jam išvykus iš Nemunėlio Radviliškio – pervestas į 2003 m. rugsėjo 25 dieną sudarytą „Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisiją“.

Vilniaus arkivyskupijos kurija išleido arkivyskupui M. Reiniui skirtą atviruką. Tai arkivyskupo M. Reinio portretas, jį atvertus – vidinėje dalyje kairėje pusėje trumpa biografija pavadinimu „Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys“, o dešinėje  – „Įžymių žmonių mintys apie arkivyskupą Mečislovą Reinį“ ir „Arkivyskupo M. Reinio mintys“. Užvertus atviruką – „Malda prašant malonių užtariant arkivyskupui Mečislovui Reiniui“, kuriai  Imprimatur 2008 m. kovo 14 dieną pasirašė Vilniaus arkivyskupijos generalvikaras vysk. Juozas Tunaitis bei prašymas pranešti apie patirtas malones.

Meno kūriniai, skirti Reiniui

* 2008 m. sausio 20 dieną Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje buvo pašventinta Dievo tarno Mečislovo Reinio skulptūra (skulptorius Arūnas Sakalauskas).

* Skapiškyje (Kupiškio r.) 2008 m. gegužės 23 dieną vysk. J. Preikšas pašventino M. Reiniui ir tremtiniams skirtą koplytstulpį (tautodailininkas Antanas Ruškys), pastatytą 2007 m., 100-osioms Dievo tarno kunigystės metinėms paminėti. Prie koplytstulpio kalbėjo tuometinis Panevėžio vyskupijos generalvikaras kan. Robertas Pukenis, kun. Juozas Čepėnas, tautodailininkas – koplytstulpio autorius Antanas Ruškys, Utenos savivaldybės kultūros skyriaus vyr. specialistė  Zita Mackevičienė, Skapiškio seniūnas Valdas Juškevičius ir Kupiškio Kultūros centro Skapiškio kultūros namų režisierė „Pienių pūko“ teatrų iniciatorė ir organizatorė Vita Vadoklytė.

* Iš Antazavės krašto kilęs dailininkas Antanas Rimantas Šakalys gebėjo M. Reinio atminimą įamžinti nauja  forma – 2008 m. spalio 8 dieną jis pagamino arkivyskupui skirtą voką.

Vysk. Juozas Tunaitis patvirtino maldą prašant malonių, užtariant arkivyskupui Mečislovui Reiniui, o Vilniaus arkivyskupijos kurija išleido sulenkiamą atviruką, kuriame – M. Reinio portretas, o atverstinėje dalyje – glausta biografija, kai kurių žmonių mintys apie M. Reinį bei keletas jo paties minčių. Išorinėje dalyje – malda (Imprimatur 2008 m. kovo 14 dieną pasirašė Vilniaus arkivyskupijos generalvikaras vysk. Juozas Tunaitis).

Arkivyskupo Mečislovo Reinio auditorija

2008 m. lapkričio 7 dieną – arkivyskupo M. Reinio mirties metinių išvakarėse – Vilniaus pedagoginio universiteto rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio iniciatyva iškilmingai atidaryta ir pašventinta Dievo tarnui M. Reiniui skirta auditorija. Iškilmėse dalyvavo apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Peter Stephan Zurbriggen, Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Seimo narys Julius Dautartas, Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisijos nariai: pirmininkas, Utenos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Vidmantas Valinčius, Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas mons. Petras Baltuška (2004 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi), Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, Daugailių pagrindinės mokyklos mokytoja metodininkė Rita Jurkevičienė, kiti garbūs svečiai, universiteto bendruomenė.

M. Reinio gyvenimą – nuo vaikystės iki Vladimiro kalėjimo – informatyviai ir skoningai pristato nuotraukos auditorijos sienose, jos gale – gražūs M. Reinio gimtųjų vietų vaizdai ir Daugailių bažnyčia, tarp jų arkivyskupo portretas. Renginiui vadovavo akademikas Algirdas Gaižutis – vienas iš 2003 m. rugsėjo 25 dieną mons. P. Baltuškos ir dr. A. Vasiliauskienės iniciatyva Utenos rajono savivaldybėje įkurtos  Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisijos narių.

Akademikas A. Gaižutis prisiminė, kad nuo ankstyvos vaikystės jo močiutės Elenos Reinytės–Gaižutienės, arkivyskupo M. Reinio pusseserės, namuose kabojo arkivyskupo portretas. Pokaryje, suėmus ir nuteisus būsimojo akademiko tėvus (tėvas kalėjo Norilsko, motina – Vorkutos lagriuose), jį nuo 4 iki 7 metų (t. y. beveik ketverius metus) augino močiutė, kuriai viena iš atsparų buvo arkivyskupo M. Reinio portretas. Vaikaitis žinojo, kad į vienkiemį sukant nepažįstamiems žmonėms, portretą reikėjo slėpti. Vėliau pats daug sužinojo apie šią neeilinę asmenybę.

Universiteto rektorius kalbėjo apie M. Reinio asmenybės svarbą nūdienos lietuvio pasaulėjautoje. Jis akcentavo, kad M. Reinio gyvenimas atsiskleidžia prieš mūsų akis jo vardo auditorijoje – iš nuotraukos (Vladimiro kalėjimo kalinys) į mus žvelgia kančios išvagotu veidu, didžios dvasios, nepajėgtos nužmoginti ir sugniuždyti, asmenybė.

Vienas pirmųjų medžiagos apie arkivyskupą M. Reinį rinkėjų, mons. Petras Baltuška, prisistatęs kaimo klebonu, priminė ne vienos Lietuvos asmenybės – poetų ir dvasininkų – sudėtingą gyvenimą sovietinės okupacijos laikmečiu: intelektualai buvo nereikalingi, nes jie buvo kliūtis, stabdys išniekinti tiesai, sunaikinti dievybės sampratai, žmogaus orumui, Tėvynės meilei. Jis teigė, kad arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo taurė buvo pilna tiesos ir meilės. Monsinjoras su viltimi palinkėjo: „O kad mes visi pajėgtume savo gyvenimo taures pripildyti šiomis vertybėmis“.

VPU Garbės daktaras, kardinolas Audrys Juozas Bačkis apie arkivyskupą Mečislovą Reinį, (kuriam teko sunkaus laikmečio Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio pagalbininko, o arkivyskupą ištrėmus į Marijampolę, ar jam išvykus į Lenkiją, ir vyskupijos valdytojo pareigos), kalbėjo kaip apie Dievo Tarną, apie kovotoją už tiesą ir teisingumą. Kardinolas, įvertindamas naujosios auditorijos prasmę, džiaugėsi, jog ši nauja arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimo vieta pasaulietiškajame universitete yra unikali ir reta, ypač šiuo metu, kai politikai įvairiausiais būdais stengiasi atitolinti bažnyčią nuo visuomenės, nuo to centro, kuris rūpinasi kelti žmogaus orumą, išsaugoti dorą, ištikimybę, ugdyti dvasingumą, darbštumą, pagarbą ir atjautą.

Kardinolui pašventinus auditoriją, žodį tarė Lietuvos Respublikos Seimo narys Julius Dautartas, kalbėjo universiteto studentijos atstovas.

Akademikas A. Gaižutis, džiaugdamasis, kad pagaliau jo troškimas išsipildė – atidaryta auditorija įamžinanti arkivyskupo M. Reinio vardą, įteikė padėkas daugiausiai nusipelniusiems renkant ir kaupiant medžiagą bei garsinant arkivyskupą vardą. Kiekvieną padėką akademikas perskaitė, nes ji – individuali, liudija vieno ar kito asmens nuveiktus darbus. Padėkos įteiktos – mons. P. Baltuškai, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistei Zitai Mackevičienei,  Daugailių pagrindinės mokyklos mokytojai metodininkei Ritai Jurkevičienei ir Šiaulių universiteto bei Vilniaus pedagoginio universiteto darbuotojai dr. Aldonai Vasiliauskienei.

Džiugu, kad naujasis Dievo tarno Mečislovo Reinio Beatifikacijos bylos postulatorius, kun. Liudvikas Liutkevičius kruopščiai dirba rengdamas medžiagą bylai, deda daug pastangų, rinkdamas liudijimus asmenų M. Reinio dėka patyrusių palaimą.