Mistikė, pažymėta stigmomis – per nukryžiavimą atsivėrusiomis Jėzaus kūno žaizdomis, – savo kančią aukojusi už dvasininkų ir vienuolių atsivertimą.
Vanda buvo ketvirtas vaikas Helenos ir Pranciškaus Boniševskių šeimoje, gyvenusių dabartinės Baltarusijos teritorijoje, netoli Naugarduko. Visi vienuolika šios šeimos vaikų buvo auklėjami religingai. Vienas iš vaikystės prisiminimų, parašytų V. Boniševskos dienoraštyje, mena akimirką, kai su tėvais į bažnyčią atėjusi ji visą laiką mąstė apie tabernakulyje saugomą Švč. Sakramentą: „Vargšas Jėzus, uždarytas, kaip gi jam ten turėtų būti vieniša!“ Būtent pamaldumas Kristui, saugomam Eucharistijoje, ir dažnos adoracijos tapo svarbiu ir dažnu ses. Vandos dvasinio gyvenimo įvykiu. 1925 m. įstojusi į Angelų seserų kongregaciją Vilniuje, ses. Vanda amžinuosius įžadus davė 1933 m. Vilniaus Kalvarijose. Netrukus po to patyrė vieną iš dvasinių regėjimų, kurio metu suprato – jos vienuolinis gyvenimas bus paženklintas kančios akimirkomis, kurias ji turi aukoti už abejingus ir nuodėmingus dvasininkus ir savo vienuolijos seseris. Ses. Vanda Jėzų vadino Meilės Kaliniu. Būtent iš Jo per  vieną mistinį regėjimą ji išgirdo, kaip dažnai Jį  atmeta ir jo nesupranta savo artimiausiųjų – kunigų ir vienuolių. Tokiu būdu ses. Vanda prisiėmė įsipareigojimą melstis už kunigus, vienuolius, jų intencija aukoti savo kančią, pasninkauti. Ses. Vanda patyrė ne tik dvasinius regėjimus, bet ir ekstazės akimirkas, jai atsivėrė stigmos. Iš pradžių vidinį skausmą tose kūno vietose, kur Kristus turėjo žaizdas, ji juto dar tik įstojusi į vienuolyną, o išoriškai stigmos tapo matomos 1934 m. Po amžinųjų įžadų ses. Vanda persikėlė į vienuolyno namus Pričiūnuose, netoli Vilniaus. Net ir turėdama galimybę po karo išvykti į Lenkiją, ji liko Lietuvoje, padėjo kunigams, slėpė vienuolius, dvasininkus, slapta katekizavo vaikus. Dėl šios veiklos 1951‒1956 m. ses. Vanda praleido tremtyje Sibire, kur stiprino kalinių tikėjimą ir viltį. Po repatriacijos grįžo į Lenkiją ir 2003 m. mirė Konstancino–Jeziornoje. Buivydžių šv. Jurgio parapija kasmet vasarą rengia tradicinį piligriminį žygį „Angelų seserų Vandos Boniševskos ir Helenos Majevskos pėdsakais“ iš Buivydžių kaimo į Pričiūnų koplyčią.
2020 m. lapkritį Varšuvos arkivyskupijoje pradėta ses. V. Boniševskos beatifikacijos byla.