Skirta 111-osioms Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės gimimo metinėms atminti
Šis laikas – Velykų šventės – bent jau man priminė, kad ne viskas turi būti matuojama greičiu, produktyvumu ir pelnu. Sustoti ir išgyventi tą patirtį, kurią, nė kiek neabejoju, pats Dievas išgyveno, leisdamasis iki pat „naujo kapo“ sode gelmių. Nepasilikti išorėje, bet eiti į gelmę nors tam, kad pamatytume tas „suvyniotas drobules ir skarą, padėtą atskirai“, išgirstume angelų žodžius. Šiandien tai, tenka pripažinti, nepaprasta misija. Atrodytų, kad pandemija tarsi nubraukė ir atėmė visas gražias Velykų tradicijas, palikdama vien nerimą ir šventumo ilgesį. Tačiau ši situacija mus kviečia įsisąmoninti, kad būta ir tokių Velykų – be varpų, procesijų, garsaus Aleliuja.
Todėl Kristaus kapo artumoje, išgyvendamas didingą Velykų varpų skambesį širdyje, tiesiog stabtelėjau pamąstyti apie tai, kaip Velykas išgyveno Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė, ir, be abejo, daugybė kitų žinomų ir nežinomų herojų.
Adelės Dirsytės Sibiro maldaknygės žodžiai Vatikano Šv. Petro Bazilikoje esančioje Lietuvių koplyčioje. Kun. Andriaus Končiaus nuotrauka
Adelei Dirsytei Velykos – vilties šventė. Laiškuose, kuriuos iš Sibiro tremties rašė artimiesiems, ji mini, kad ne stalo turtingumas yra Velykų esmė. Daug svarbiau bet kokiomis sąlygomis išlaikyti bendruomeniškumą ir pasitikėjimą. Kaip pati Adelė pripažįsta, nemažai laiko jai užimdavo sveikinimų rašymas toms merginoms, su kuriomis vienaip ar kitaip susipažino savo kančios kelyje.
Iškalbingas yra išlikęs vienas laiškas be datos. Iš turinio galima suprasti, kad jis buvo rašytas toms, kurių kalinimo sąlygos buvo be galo sunkios. Tame laiške žaisminga, net vaikiška nuotaika siekiama dalintis gražiausiomis spalvomis, kuriomis meistriškai nutapyti gimtinės vaizdai. Viso to labai reikia žmogui, kuris toli nuo gimtųjų namų ir Tėvynės. Nemuno vingis, Baltijos bangos čia lyg susilieja su visuma, kuri tampa ne tokia gelianti bei skaudi. Be to, Lietuvą, dvasinę Lietuvą, galima išgyventi ir pačioje atšiauriausioje pasaulio vietoje. Laiške tarsi girdimi Velykų varpai, kviečiantys susitaikyti; įdomiai atrodo tartum apokaliptinis vaizdas – vilkas, lapė, balandis gieda džiaugsmingą Aleliuja! Kokia graži alegorija: nors tai nėra išreikšta pažodžiui, vis dėlto galime matyti aliuziją, kad Prisikėlusįjį sveikina įvairiapusis žmogus – ir tyliai kenčiantis, ir ieškantis kompromisų, ir žiaurus, išduodantis, netgi kankinantis.
Adelės Dirsytės laikysenoje ryškus praktinis Velykų išgyvenimas. Be abejo, reikėtų prisiminti, kad tolimame Magadane su kartu kalinčiomis merginomis organizuotos rekolekcijos, kurių metu didžiausias dėmesys kreiptas į save. Dievo Gailestingumas išgyventas, atliekant kasdienes savo pareigas – tai yra kasant sniegą širdyje giedoti atgailos psalmių žodžiai. Religinė patirtis atsispindi ir gamtos vaizduose: daug šviesos, kuria dalinamasi. Būdama amžino įšalo žemėje, žvelgdama į šerkšno piešinius, Adelė sugebėjo čia matyti ir kenčiančią Dievo Motiną su mirusiu Sūnumi ant kelių.
Visgi, nepaisant sudėtingų sąlygų, stengtasi kiek įmanoma išlaikyti tradicijas, atrasti laiko nors ir kukliam plakimui verbomis ar Velykų dieną suorganizuoti kokią linksmą programėlę.
Daug išgyvenimų atsispindi ir Adelės Dirsytės užrašytoje Velykų maldoje. Pats pirmas šios maldos sakinys atskleidžia visą Dirsytės soteriologiją. Jėzus nužengė iš dangaus, kad mums parodytų kelią meilės karalystėn. Tik Dievas mus gali ten pakviesti. Žmogiškai visa tai nesuvokiama ir neišreiškiama. Kartu Dievas kviečia, bet ne verčia. Į Jo Karalystę žmogus keliauja pats gyvenimo ir kančios keliais. Visgi čia jis ne vienas… Prisikėlimas Adelei turi ne vien tik perdėm asmeninį, bet ir bendruomeninį pobūdį. Ydos, nuodėmės skandina ne tik konkretų žmogų, bet ir visuomenę bei Tėvynę. Atsisakyti viso to padeda Kristus. Malda baigiama kreipimusi į gausią dangaus kareiviją. Prašoma pagelbėti, tarsi įrikiuoti į Dievą šlovinančiųjų gretas. Ir, žinoma, neišsigąsti tos misijos, kurią jau atliko angelai, moterims atėjus prie kapo, paliudiję: „Jūs nebijokite. Jis prisikėlė!“, ir kurią turi atlikti žmogus kiekvieną savo gyvenimo, o ypač – išbandymų – akimirką.
Ir galų gale norisi dėkoti. Už tai, kas tikra, ką galime patirti šiandien ir dabar. Ir kas taip reikalinga, kad kas kartą įkvėptume dvasinio deguonies, paties Viešpaties – Prisikėlusiojo – dovanotos šiemetinėje Velykų tyloje
Dieve, esi neišreiškiama meilė, pats nužengei iš dangaus parodyti mums kelio meilės karalystėn.
Jėzau, amžinojon laimėn pakvietei visus vargstančius, visus geros valios, visus trokštančius ir ieškančius amžinybės. Kūno ir dvasios kančios, įvairiausi trūkumai tikriausi palydovai dangaus laimėn.
Velykų Jėzau, padėki prisikelti iš savo ydų man, mano mylimiesiems, mano Tautai, prikelki taip pat visus klystančius.
Visos dangaus Dvasios, padėkite mums giedoti Jėzaus Prisikėlimo garbę. Garbė, šlovė ir padėka Mirties Nugalėtojui, Meilės Davėjui. Amen.
