Pra­dė­ta Die­vo tar­nų bea­ti­fi­ka­ci­jos by­la

Erika Šivickaitė

 

2021 m. spa­lio 23-ią­ją Jo­niš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čio­je ofi­cia­liai pra­dė­ta dvie­jų dėl ti­kė­ji­mo nu­žu­dy­tų jau­nų vy­rų – ku­ni­go Pau­liaus Ra­ce­vi­čiaus (33 m.) ir baž­ny­čios pa­tar­nau­to­jo, šei­mos tė­vo Vla­do Ka­se­lio (34 m.) bea­ti­fi­ka­ci­jos by­la.

 

Kunigavęs Seredžiuje, Šėtoje, kunigas P. Racevičius 1938-ųjų kovo mėnesį buvo atkeltas į Joniškio gimnaziją dirbti kapelionu. Be kunigystės, Joniškio gimnazijoje jis dėstė tikybą.

Vos tik pradėjęs tarnystę Šiaurės Lietuvos mieste, kunigas pelnė gyventojų pagarbą, buvo veiklus ir populiarus tarp jaunimo. Jis besąlygiškai mylėjo visus, mokėjo rasti kelią į kiekvieno širdį, kenčiantį išklausyti, o liūdintį paguosti. Jį greitai pamilo parapijiečiai. Greičiausiai paveikti kapeliono auklėjimo ir įkvėpti jo pamokslų Joniškio gimnazistai pirmąją sovietinę okupaciją pasitiko susitelkę: po pamaldų jaunų žmonių kolona, dainuodama „Lietuva brangi“, judėjo miesto aikšte.

Šis veiksmas buvo aki-brokštas tuometei tarybinei tvarkai ir jos šalininkams. Pirmosios sovietinės okupacijos metu kapelionas nenutraukė ryšių su jaunimu, todėl naujosios tvarkos atstovų buvo nekenčiamas ir, manyta, ideologiškai pavojingas. Juk kapelionas buvo tautos vedlys. 1940-aisiais P. Racevičius atleistas iš gimnazijos, tačiau mokiniai ir toliau su kunigu palaikė ryšius – susitikdavo Mišiose, ateitininkų būrelyje.

1941-ųjų birželio 22 d. Joniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje P. Racevičius aukojo paskutines Mišias ir sakė paskutinį pamokslą. 2013 m. Joniškio garbės piliečio, Lietuvoje žinomo choro dirigento, režisieriaus Povilo Mataičio išleistoje knygoje „Mes norėjome gyventi laisvoje Lietuvoje“ randami daugelio kapeliono mokinių atsiminimai, fotografijos iš asmeninių archyvų ir net kapeliono sakytas paskutinis pamokslas, kurį perdavė buvusi kapeliono auklėtinė Elena Tamulytė.

„… Kiekvienas džiaugsmas čia, žemėje, turi ašarą akyse, o kiekvienai ašarai yra džiaugsmo spindulys. Neieškok džiaugsmo pasaulio vieškeliuos, šokių salėse, restoranuose, alkoholyje, nuodėmės purve, žiaurume ir garbės troškime. Tu ten jo nerasi. Ieškok džiaugsmo ten, kur jis randamas: tiesiame pareigos kelyje, plačiame krikščioniškojo gyvenimo vieškelyje, lengvame tikėjimo ore, saulėtoj meilės žalumoje, sveikoj rimto darbo atmosferoj. Ten tu jį rasi. Žmogaus gyvenime nėra tokio vargelio, kuris neturėtų džiaugsmo spindulių. Gyvenimo džiaugsmo atstovė yra šypsena, o skausmo – ašara…“ – šiais žodžiais prabilo kunigas į tikinčiuosiuos, net nenujausdamas, kad jam gyventi buvo likusios penkios dienos.

1939 m.  kapelionas P. Racevičius tarp Joniškio gimnazistų. Jis buvo jaunimo lyderis. (Žemaičių muziejaus ,,Alka" fondų nuotr.)
1939 m.  kapelionas P. Racevičius tarp Joniškio gimnazistų. Jis buvo jaunimo lyderis. (Žemaičių muziejaus ,,Alka“ fondų nuotr.)

Egzekucija įvykdyta žvyrduobėse

Paskutinį P. Racevičiaus gyvenimo sekmadienį frontas artinosi prie Joniškio. Vos spėjus Krikšto sakramentą suteikti šešiems mažiesiems joniškiečiams, už klebonijos lango sprogo artilerijos sviedinys. Tuo metu kartu su kunigu bažnyčioje buvo ir V. Kaselis.

Prasidėjus neramumams, kunigas P. Racevičius ir patarnautojas V. Kaselis paliko miestą ir patraukė pas ūkininką Laurinaitį Kriukų link. Pas minėtą ūkininką dažnai rinkdavosi ateitininkai, tad mielai priglausti buvo ir P. Racevičius bei V. Kaselis.

Frontui pasitraukus į rytus, vyrai nusprendė grįžti į Joniškį, kur planavo susirinkti daiktus, nuotraukas, vertingas knygas. V. Kaselis išgyveno dėl šeimos, likusios Joniškyje. Skubančius į Joniškį P. Racevičių ir V. Kaselį pastebėjo NKVD sunkvežimyje asmuo, kuriam kapelionas ne kartą padėjo, skolindamas pinigus. Jis ir įskundė vyrus, traukiančius Joniškio link.

Abu Dievo tarnai buvo įsodinti į mašiną. Jie nesijautė nusikaltę, tad nesipriešino. Įrėmę durtuvus į nugarą, kareiviai beginklius žmones nusivarė į mišką. Apie keturis kilometrus miškais juos varė basus, nes avalynė kareiviams patiko ir jie ją pasiėmė. Kai pabodo džiaugtis aukų kančiomis, į jų kaktas buvo įremti pistoletai.

Netoli Kriukų esančiose žvyrduobėse kaimo gyventojai pamatė dviejų vyrų kūnus. Niekas jų neatpažino ir palaidojo be karstų Kriukuose kaip nežinomus. Joniškio jaunimas pasigedo kunigo ir ėmė nerimauti dėl jo. Prasidėjo dingusiųjų paieškos.

Išsiaiškinus, kad Kriukuose palaidoti palaikai yra kunigo P. Racevičiaus ir bažnyčios patarnautojo V. Kaselio, buvo pradėtas kūnų perlaidojimo procesas. 1941 m. liepos 21 d. jie perlaidoti Joniškio bažnyčios šventoriuje. Iki šiol keliamas klausimas, kodėl žvyrduobėse nužudyto kunigo kūnas rastas pasaulietiniais rūbais, o bažnyčios patarnautojo – aprengtas kunigo sutana.

Užaugo daugiavaikėje šeimoje

Kunigas Paulius Racevičius gimė 1908 m. gruodžio 15 d. Šilalės r. ir užaugo Laukuvos bažnyčios maršalkos Vinco Racevičiaus ir Emilijos Vėlavičiūtės (Vėliūtės) šeimoje, kuriai džiaugsmą teikė net 11 vaikų (gimė 14 vaikų, tačiau trys jų mirė būdami maži). Tarp jų – trys dvynių poros. Motinai buvo neramu, kai šeimos vyresnėlis Paulius pareiškė nusprendęs rinktis sielų ganytojo kelią. Mama bandė perkalbėti sūnų, tačiau jo užsispyrimas ir ryžtas buvo stipresni už bet kokius motinos prašymus.

Paulius su šeima dalijosi viskuo, ką pats turėjo. Savo jaunesniems broliams ir seserims padėjo baigti mokslus. Jo sesuo Aniceta yra pasakojusi, kad brolis Bronislovas taip pat pasirinko sielų ganytojo kelią, tačiau buvo vyresniojo brolio priešingybė. Buvę Joniškio gimnazijos auklėtiniai, daugiau ar mažiau bendravę su kapelionu, visi kaip vienas pabrėžia jo nuoširdumą, skleidusį atvirumo ir paprastumo dvasią. Jo veiklumas, pasiaukojimas, darbštumas ir ganytojiška veikla buvo nepaprastai glaudžiai susijusi su gimnazistais, ateitininkų bei religinio lavinimo būrelio nariais.

Buvę gimnazistai ir nuotraukos byloja kunigą Paulių buvus nedidelio ūgio, simpatišką, judrų, guvų, linksmą, vis besišypsantį, komunikabilų ir be galo paprastą. Jis nebuvo kunigiškas, jis buvo paprastas ir nuoširdus.

 

Susitiko su išdaviku

Žemaičių muziejaus „Alka“ fonduose saugomos nuotraukos, kuriose galima rasti kunigą P. Racevičių. Prieš keletą metų joniškiečiams buvo pristatytos liturginės knygos, kuriose – kunigo parašai, taip pat knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Manoma, kad jos buvo išsaugotos po įvykdytos kruvinos egzekucijos. Po jos į Joniškį buvo atvykęs kunigo brolis Bronislovas. Jis surado žmogų, kuris tuometei valdžiai įskundė jo brolį ir bažnyčios patarnautoją. Supratęs, kad kalbasi su vieno iš nužudytų vyrų broliu, išdavikas vėliau pabėgo.

 

Pradėta beatifikacijos byla

Antrojo pasaulinio karo pradžioje nužudytų dėl tikėjimo vyrų kapai, esantys Joniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje, iki šiol yra prižiūrimi ir lankomi.

Spalio 23 d. Joniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje buvo oficialiai pradėta dviejų dėl tikėjimo nužudytų jaunų vyrų, nuo šiol – Dievo tarnų, kunigo P. Racevičiaus ir bažnyčios patarnautojo V. Kaselio, beatifikacijos byla.

Beatifikacija – Katalikų bažnyčios mirusiojo pripažinimas buvus palaimintuoju. Beatifikacijos aktas laikomas žingsniu link palaimintojo kanonizacijos. Beatifikacijos bylos metu tiriamas kandidato gyvenimas, veikla ir šventumas. Asmenį palaimintuoju iškilmingu aktu skelbia popiežius. Akte patvirtinama, kad palaimintasis pasižymėjo išskirtinėmis dorybėmis ir yra krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Vėliau palaimintieji gali būti paskelbti šventaisiais, jeigu pasižymi stebuklingo gydymo dovana ir pan.