Tauta, pasak Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvio, 2023 m. Laisvės premijos laureato Petro Plumpos, tik tada tikrai būna laisva, kai nuolat atiduoda pagarbą Tiesos ir Meilės Dievui.

Ir tada, kaip apie drąsųjį „Kronikos“ talkininką rašė XX a. antrosios pusės Bažnyčios pogrindinės kovos už tikėjimo laisvę vedlys kardinolas Sigitas Tamkevičius, kai tautoje yra būtent tokių atsidavusių, idealizmo aukurą įžiebusių žmonių. Pastaraisiais metais su P. Plumpa bendravęs krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ įkūrėjas ir vadovas, monografijos „Kelias į gyvenimą“ sudarytojas ir leidėjas Tomas Reventas liudijo: „Toks jis man ir išliko – konkretus ir artimas, nebijantis atvirai pasakyti savo nuomonės, kuri eina prieš pasaulio dvasią, bandančią pakeisti amžinąsias vertybes.“
Kokie tautos istorijos sopuliai, o ypač asmeninio santykio su Dievu patirtis įsiskverbs į skaitytojo sąmonę, perskaičius „Donum“ fondo antrąją iš serijos „Pergalės ženklas“ išleistą monografiją „Kelias į gyvenimą“? P. Plumpos atminties, sąžinės ir širdies atsivėrimo prisodrintą atsiminimų knygą, kaip įpareigoja Kūrėjo mostas, fondas dosniai – 1200 egzempliorių – dovanoja Lietuvos viešosioms bibliotekoms, dar 800 egzempliorių skiria bendrojo ugdymo įstaigų bibliotekoms.
Istorijos mokytojas, vesdamas pamoką apie neginkluotąjį tautos pasipriešinimą, tikriausiai pateiks P. Plumpos gyvenimo autentiškų momentų, o tikybos mokytojas galbūt atsivers tuos knygos puslapius, kuriuose kalbama apie Dievo paieškos pastangas, kai, pasak P. Plumpos, „teko vaikštinėti beribio Tiesos vandenyno pakrante ieškant protui atgaivos“.
Gal upelio smilga ir buvo Kūrėjo ištiesta pagalbos ranka Petrui?
„Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu Viešpaties Namuose“ (Ps 23, 6).
Prie Lietuvos ir Latvijos sienos, šalia Salos miškelio nusidriekusio Ratkūno kaimo pakraštyje, P. Plumpos senelio Mykolo statytame vienkiemyje įžiebtos balanos šviesele ilgai pleveno Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus steigtų slaptųjų lietuviškų mokyklų ir knygnešių gadynės dvasia. Lietuviškos spaudos draudimo metais iš kaimyninės Panemunio parapijos, Baublių kaimo, kilusią Petro, jo sesers Eugenijos ir vyresniųjų brolių Alberto, Jono ir Povilo motiną Konstanciją skaityti išmokė „daraktarka“, slapta vaikų mokytoja buvusi jos krikštamotė.

Iš pirmųjų vaikystėje patirtų įspūdžių P. Plumpa savo knygoje pirmiausia mini sekmadienius, kai mama savo gausiai šeimynėlei garsiai skaitydavo kažkieno padovanotą Bibliją ir ja remdamasi komentuodavo gyvenimo įvykius. Tėvas Vladas, vaikystėje lankęs Suvainiškyje veikusią slaptą mokyklą, kaip rašoma atsiminimuose, „skaitinėdavo dar knygnešių parūpintas Evangelijų knygeles. Vaikystėje jis patarnaudavo Mišioms, mokėjo visus lotyniškus tekstus. Vėliau išmoko rusų ir latvių kalbas“.
Dar buvo visai pipiras, įpusėjęs tik trečius savo amžiaus metus, bet 1941-ųjų vasaros Petras nepamiršo. Tik ūgtelėjęs suprato, kad tas visa apimantis žmonių šurmulys kilo dėl prasidėjusio karo, sovietams bėgant iš Lietuvos. Vokietmetis irgi paliko ryškių, vėliau aprašytų žymių: „Mama iš kažkur nugirdo apie būsimą žydų išvežimą, todėl apie tai pranešė miestelyje gyvenusiai žydei Ribkai, su kuria bendravo.“ Ar tik ne tada pirmąsyk mažamečio Petro širdelėje nuvilnijo jausmas, kad mylimai mamai rūpi ne tik savas vaikų pulkelis, bet ir į pavojų galinti patekti Ribka, todėl į miestelį pasileido tekina. Gal nors laiku moteriai ir jos šeimai pranešusi baugią žinią tokiu būdu jai išties pagalbos ranką?
Kokia svarbi pažįstamo žmogaus, o gal ko nors kito, Neregimojo, laiku ištiesta pagalbos ranka, penkiametis Petras suprato, kai maudantis Neretėlės upelyje jį pagavo srovė: „Pradėjau su rankomis graibyti vandenį, norėdamas už ko nors nusitverti. Ir nutvėriau plonytę smilgą! Pamažu už tos smilgos prisitraukiau prie kranto ir išlipau. Dar ilgokai stovėjau, supratęs, kad ką tik buvau ant mirties slenksčio. Praėjo daug dešimtmečių, o tas jausmas neišnyko…“
Ir tas neišnykstantis jausmas, ir tos nežinia iš kur atsiradusios mintys augantį vaikinuką kartais priversdavo, stabtelėjus prie netoliese esančio kaimo kapinaičių, ilgai žiūrėti į kryžių, ieškant ir nerandant atsakymo – kodėl tas žmogus prie kryžiaus prikaltas?
Todėl kartą su vyresniuoju broliu, kuris buvo baigęs pradžios mokyklą ir „privestas prie Komunijos“, vaikščiodamas kapinėse paklausė: „Kodėl?“ Petras prisimena: „Brolis labai paprastai ir aiškiai man papasakojo, ko dar nebuvau girdėjęs apie Dievą ir Kristų Atpirkėją. Nuo tos akimirkos įstrigo tikėjimas, kad Dievas viską sukūrė. Jis yra visur, Jis viską mato ir žmogui gali padėti.“
Dievas viską mato? Vadinasi, matė jį besimurkdantį Neretėlės upelyje. O gal ta plonytė smilga ir buvo Viešpaties pagalbą ištiesusi ranka? Nė viena pašalinė akis nematė, o Dievas, vadinasi, matė, kaip šešiametis Petras su metais vyresniu broliu Povilu „per aukštą rugių lauką nešdavome partizanams maistą“.

„Mamą parklupdė prie sienos ir pradėjo virš galvos šaudyti“
„Visi tie įvykiai ir vaizdai pasiliko atmintyje, lyg būtų iškalti akmenyje…“ – pažymėta P. Plumpos atsiminimuose apie partizanavusio brolio Alberto namuose po bulvių aruodu įsirengtą laikiną slėptuvę, kurios skrebai įnirtingai ieškojo. Kai vienas skrebas su liepsnojančia balana visai priartėjo prie slėptuvės angos, mama tą balaną peržegnojo, ir ji užgeso. „Tikras Dievo stebuklas“, – prisimindama tą dieną sakydavo mama Konstancija.
„Tačiau kitas skrebas, – rašė Petras, – mamą parklupdė prie sienos ir pradėjo virš galvos šaudyti – reikalavo išduoti sūnų: tos kulkos ligi šiol tebėra toje sienoje. Tačiau ypač giliai tos kulkos išliko atmintyje ir širdyje.“
Ne mažesnį siaubą patyrė ir Petro tėvas Vladas, kai į Ratkūnus bunkerio ieškoti atėję kareiviai intensyviai jį tardė, reikalaudami išduoti partizanus: „Nieko nepešę liepė prie namų išsikasti duobę. Įpusėjus duobės kasimui, atėjęs karininkas liepė vesti į kapines, nes ten būsiąs sušaudytas. Tėvas paprašė kareivio taikyti į galvą, kad nereikėtų ilgai kankintis. Kareivis nusigręžęs apsiašarojo…“
Mama Konstancija, vis iš naujo išgyvendama tą baisųjį įvykį, vis kartojo: „Tikras Dievo stebuklas.“ Tėvo nesušaudė, bet su sūnumi Albertu išsivarė į Daugpilio kalėjimą, o iš ten išvežė į Lukiškių kalėjimą Vilniuje. 1975 metais be teismo nutrėmė į Archangelsko lagerius…
Tiesos ir proto krikštas
„Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 4).
„Kai buvome iš Lietuvos gabenami į Rusiją, galvose ruseno šviesios, viltingos mintys, kad lageriuose sutiksime tuos idealius politinius kovotojus, kokių nebėra Lietuvoje. Tačiau arčiau bendraujant su kaliniais išryškėjo, kad buvę politiniai kaliniai – partizanai, kultūrininkai ir patriotinių grupių nariai – nebeturi nei idėjų, nei entuziazmo toliau kovoti su komunizmo vergove.“ Kas slypi po tokiomis apmaudo persunktomis atsiminimų eilutėmis, reikėtų paklausti paties P. Plumpos, tada, 1958-aisiais, devyniolikmečio, pirmą kartą nuteisto vaikino. Jo veidu nubėgęs santūrus šypsnys ir kiek primerktos akys sakyte sakytų, kad išsamus atsakymas glūdi ten, gimtojoje gryčioje, kur sudygo pirmieji patriotizmo daigai.

Kai 1944-aisiais į Vietinę rinktinę išleisdami vyresnius brolius Albertą ir Joną susirinkę kaimynai užgiedojo Lietuvos himną, penkiamečiui Petrui toji graži visą jo esybę palietusi ir dar ilgai ausyse skambėjusi giesmė ir vėliau, augalotoje jaunystėje, būdavo tarsi pagrindinis patriotinės veiklos akordas.
1955 metų birželio mėnesį Pandėlio vidurinės mokyklos moksleiviai, kurių grupei priklausė ir Petras, parašė keliasdešimt atsišaukimų ir juos išplatino keliose rajono apylinkėse. O po vasaros atostogų pasirodė10–11 klasių moksleivių rankraštinis laikraštėlis „Laisvės balsas“.
1957 m. lapkričio 14 d. Kaune, Ąžuolyne, P. Plumpa kartu su kitais bendraminčiais davė pogrindinės antisovietinės organizacijos „Laisvę Lietuvai“ priesaiką. „Kaune 1958 m. vasario 15 d. vakare mes kartu su A. Susiu, N. Gaškaite ir B. Putrimaite nuvažiavome į Petrašiūnus, – rašoma P. Plumpos atsiminimų knygoje „Kelias į gyvenimą“. – Buvau pasiūlęs iškelti trispalvę ant 80 m aukščio elektrinės kamino, nes kaip darbuotojas turėjau leidimą įeiti į elektrinės teritoriją. Įkopęs į kaminą, pririšau vėliavą jo viršūnėje. Kitą vakarą mes su Susniu Kauno gatvėse išplatinome atsišaukimus. Vėliava buvo pastebėta tik rytą prieš devynias, o čekistai užtruko dar valandą, kol ją nuėmė.“ 1958-ųjų pavasarį ir liepos 28–31 d. suimti „Laisvę Lietuvai“ organizacijos nariai, tarp jų ir P. Plumpa, buvo nubausti maksimaliomis ir net didesnėmis baudomis.
Kas atvykus į Mordovijos lagerį devyniolikmetį Petrą nemaloniai nustebino? Atsiminimuose pažymėta, kad įkalinti buvę politiniai kovotojai ir padorūs miško broliai nebent tik svajojo apie išvadavimą, kurį galėtų duoti būsimasis karas prieš sovietinę Rusiją, tačiau jaunimas ir tokių vilčių nepuoselėjo. Laikai jau buvo pasikeitę, todėl visa politinė ir moralinė aplinka reikalavo rimto apmąstymo ir rimtų sprendimų.
Lageriuose, kaip rašė P. Plumpa, buvo asmenybių, turinčių tvirtus įsitikinimus, jie mielai dalydavosi su jaunimu savo mintimis ir prisiminimais, bet visa patriotinė veikla tuo ir apsiribojo. Tačiau netikėtai įvairiomis spalvomis sušvito kita dvasinio brandinimo, jauno žmogaus vidinio auginimo tematika. „Lageryje pirmąją dvasinę pagalbą gavau iš kunigo Algirdo Mociaus (Dievo tarnas), – rašoma atsiminimuose. – Jis stengdavosi bendrauti su visais, kurie nors kiek domėjosi religija, dalijo religinius tekstus, mokėjo užmegzti pokalbius, mėgo diskutuoti religinėmis temomis.“

Tikras perversmas Petro sąmonėje įvyko, kai kun. Algirdas Mocius jam atnešė kelis ranka prirašytus siuvinius, kuriuose į lietuvių kalbą buvo išversta Luíso Gonzagos da Fonsecos knyga „Marija kalba pasauliui“ – Fatimos apsireiškimų ir stebuklų aprašymas. Ne tik Petrui, bet ir kai kuriems Dievo buvimu abejojantiems lietuviams didžiulį įspūdį padariusi knyga paskatino kasdien kalbėti maldas. „Tik vėliau sužinojau, – rašyta atsiminimuose, – kad tą knygą į lietuvių kalbą išvertė ir Bostone išleido kunigas Mykolas J. Vembrė, kuris 1939 m. per Velykas mane pakrikštijo Suvainiškio bažnyčioje! Galima sakyti, jo išleista knyga man buvo lyg protinis krikštas…“
Lageryje, išskyrus kelias populiarias knygas, teologinės literatūros nebuvo, todėl nebuvo ir šaltinių, kuriais remiantis būtų galima sužinoti oficialią Bažnyčios poziciją įvairiais klausimais. Petras rašė: „Naudojausi aplinkiniu keliu: ieškojau Bažnyčios citatų ateistiniuose raštuose, kurių lagerio bibliotekoje visada buvo… Užsirašęs, mano manymu, stipriausius antikrikščioniškus išvedžiojimus, po to pats sau turėjau sukritikuoti. Tai buvo ne tik gera protinė mankšta, bet ir tikėjimo gilinimas.“

„Užsidegiau noru susidaryti tvirtą pasaulėžiūrą“
Skaitant ir skaitinėjant, analizuojant ir apmąstant knygos „Kelias į gyvenimą“ skyrius „Dievo paieškos sovietiniuose lageriuose“, „Atspindžio teologija“, „Žmogaus pasirinkimo laisvė“ nesistebi, kad leidėjas P. Plumpą, be kita ko, pristato ir kaip religinį mąstytoją. Šia proga sąžininga būtų pasakyti, kad maloniai nustebino knygos sudarytojo, pagal išsilavinimą teisininko Tomo Revento pasirinktas santūrus ir beveik asketinis leidinio planas, sumaniai derinant žmogaus augimo, dvasinio brendimo, pogrindinės pasipriešinimo veiklos, lagerių atmosferos ir teologinės išminties temas.
Atskiro dėmesio vertas skyrius apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bylą Nr. 395. Tačiau plačiau šios temos analizė bus pateikta minint istorinio teismo 50-metį. Knygoje 1974 m. gruodžio mėnesį vykusi teismo istorija chronologiškai pasakojama per autentiškus Lietuvos ypatingajame archyve saugojamus bylos dokumentus, kuriuos skaityti galima iš faksimilių. Kaip matyti iš protokolų, teisiamasis P. Plumpa iš esmės atsisakė teismui duoti bet kokius parodymus apie religinės literatūros platinimą, paaiškinęs, kad tikėjimo priešams tokios informacijos nedavė ir neduos. Kai teisėjai klausinėjo apie jo bendradarbius, atsakydavo maždaug taip: „Neturiu moralinės teisės pasakyti, nes tam asmeniui pakenkčiau.“
Teisminio proceso metu P. Plumpa, išgirdęs klausimą apie jo religinius įsitikinimus, taip atsakė: „Būnant kalėjime, mano nacionalistiniai-šovinistiniai jausmai pasikeitė. Tam pavyzdžių buvo net per daug. Su manimi sėdėjo kai kurie nacionalistai, anais laikais šaudę žydus, o lageryje jie lenktyniavo skųsdami kalinius vyresnybei ir nešiojo tvarkdarių ir vyresniųjų raudonus raiščius. Aš supratau, kad žmogus, neturintis tvirtos pasaulėžiūros, sieks tik žemesniųjų instinktų patenkinimo: valdžios, pinigų ir karjeros. Todėl užsidegiau noru susidaryti tvirtą pasaulėžiūrą – ėmiau skaityti filosofų veikalus, ypač prancūzų – Didro (Diderot), Ruso (Rousseau) ir kt. – veikalus. Tuo pat metu mokiausi ir prancūzų kalbos. Skaitydamas filosofinius veikalus, aš nuolat mačiau tą kovą, kurią ateistai vedė prieš Dievą. Ėmiau mąstyti, – jeigu Dievo nėra, kodėl kovojama prieš tai, kas neegzistuoja? O jeigu yra?.. Norėdamas išklausyti antrąją pusę, pradėjau skaityti religinio turinio knygas. Taip aš suradau Dievą ir tikėjimą.“
„Nedorėliai Teisme neatsilaikys nei nusidėjėliai sueigoje, nes Viešpats globoja teisiųjų kelią“ (Ps1, 6).

Apie nuteistą S. Kovaliovą
Po teismo iš Vilniaus KGB izoliatoriaus 1975 m. sausio 19 d. P. Plumpa buvo išvežtas į Uralo lagerius. Nelabai ilgai trukus „LKB Kroniką“ pasiekė žinia, kad išvežamas iš Vilniaus, buvo įkištas į vagoną su kriminalistais, nors politinius kalinius turėtų laikyti atskirai. „Per ištisus du mėnesius Plumpa buvo mėtomas tarp galvažudžių ir plėšikų, kurie visokiais būdais rodė savo žvėriškus sugebėjimus, – rašė „Kronika“. – Minske prižiūrėtojai degė didesne neapykanta negu kaliniai-plėšikai. Jie, sužinoję, kad Plumpa yra nuteistas už religiją, įnirtingai šaukė, kad religiniai raštai ir daiktai yra uždrausti dalykai. Jie atėmė net Jėzaus, Marijos, Juozapo paveiksliukus. Įniršę dar apstumdė, kad net plėšikai stebėjosi, nes su jais buvo elgiamasi kur kas mandagiau.“

Tarp pirmųjų žinių apie P. Plumpą „Kronikos“ skyrelyje „Mūsų kaliniai“ pranešta, kad gegužės 25 d. jis nusiuntė TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pareiškimą, kuriuo oficialiai atsisakė TSRS pilietybės ir pareikalavo leidimo sau ir savo šeimai išvykti pas tetą į Argentiną. Atsisakymą nuo TSRS pilietybės P. Plumpa motyvavo tuo, kad tikintiesiems yra atimtos pagrindinės teisės, o jis laikomas gyvulio vietoje.
Liepos 2 d. P. Plumpa gavo iš Maskvos pranešimą, kad jo pareiškimas persiųstas Lietuvos prokuratūrai. „Kronikoje“ akcentuota: „Yra pavojus, kad jis gali būti papildomai nuteistas. Kartu su Plumpa sėdi vienas kalinys, kuris gavo 5-erius metus už tai, kad atsisakė TSRS pilietybės ir reikalavo leidimo išvykti į užsienį.“
Kaip konkrečiai šis Petro žingsnis jam atsiliepė, „Kronika“ nerašė, bet keliais sakiniais pažymėjo, kad P. Plumpa savo kalinimą išgyvena giliai krikščioniška dvasia. Jo nuomone, dabarties krikščionys turi eiti ne su triumfuojančiu, bet su kenčiančiu Kristumi; jie privalą puoselėti širdies gerumą, atleisdami net savo persekiotojams ir išdavikams. P. Plumpa prašo tik maldos pagalbos.
Permės srities lageryje buvo apie 200 kalinių, tarp jų daugiau kaip 20 lietuvių – daugiausia senieji partizanai ir naujieji disidentai. „1976 m. į mūsų lagerį atvežė Vilniuje nuteistą Sergejų Kovaliovą“, – vienas Petro atsiminimuose lakoniškas sakinys ir nieko daugiau apie savo emocinę būseną. Tačiau nebūtų melas, jeigu pasakytum, jog tokį dvasingą, jautrios, kūrybingos prigimties žmogų tarytum galinga vandenyno banga buvo užliejusi. Kas jau kas, o Petras labai gerai žinojo, ką mokslininkas biofizikas,1969 m. tapęs Žmogaus teisių gynimo SSRS iniciatyvinės grupės nariu, Sergejus Kovaliovas reiškė Lietuvai.
Maskvoje S. Kovaliovas susitikdavo ir bendradarbiavo su Lietuvos disidentais s. Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, kun. Sigitu Tamkevičiumi, kun. Alfonsu Svarinsku ir kitais. Jam aktyviai dalyvaujant „Dabarties įvykių kronikoje“ buvo skelbiama ir apie lageriuose kalinamus lietuvius, tikinčiųjų persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus bei priešinimąsi valdžios veiksmams Lietuvoje. S. Kovaliovas taip pat prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimo, jo pastangomis leidinys buvo perduodamas į Vakarus. (2011 m. S. Kovaliovas tapo pirmuoju Laisvės premijos laureatu.)
Netrukus ir Petrą pasiekė žinia, kad jo geras bičiulis Sergejus susirgo tiesiosios žarnos vėžiu, bet lagerių administracija jo negydė ir nevežė į ligoninę, laukdama, kad metastazės išplistų po organizmą ir taip būtų atsikratyta principingo žmogaus teisių gynėjo. Todėl jo bendražygis P. Plumpa su karžygiška narsa priėmė tokį sprendimą: „Kadangi padėtis buvo grėsminga, todėl Gavėnios pradžioje (Pelenų dieną) pradėjau streiką – atsisakiau išeiti į darbą tol, kol S. Kovaliovas nebus išvežtas operuoti. Tuo tikslu parašiau lagerio viršininkui ir kitiems čekistams adresuotą pareiškimą, kuriame priminiau kraugerišką sovietų valdžios prigimtį ir troškimą žmones kankinti, todėl savo streiku aš suteikiu jiems pretekstą tą žmogėdrišką norą patenkinti, bet kartu prašau ligonį S. Kovaliovą pradėti gydyti. Keista, bet po savaitės Kovaliovas buvo išvežtas, ir auglys sėkmingai išoperuotas. Manau, kad padėjo maldos.“

„Esame pašaukti aukai ir degimui naktyje“
Kokių pasekmių dėl šio drąsaus krikščioniško poelgio Petras susilaukė, pirmiausia galima numanyti iš 1977 m. „Kronikoje“ publikuoto jo laiško: „Protestuodamas prieš nacionalinę diskriminaciją ir čekistų provokacijas, nuo š. m. birželio 6 d. su vietine valdžia pradėjau kalbėtis tik lietuviškai. Galimas dalykas, kad jie vėl kaip praėjusiais metais panaudos prieš mane smurtą – laužys rankas, daužys galvą ir su antrankiais tampys į karcerį, tačiau juk tam mes ir sėdime lageriuose, tam mus ir kankiniais vadina ir dažnai net kaip pavyzdį ima. Manau, kad su Dievo pagalba galima viską pakelti ir bet kokį mirties būdą priimti. Svarbu visu gyvenimu ir visą laiką būti tam pasiruošus. Gyvename lemtingą amžiaus metą, kada joks krikščionis neturi teisės ne tik prekiauti savo sąžine, bet ir naudotis gyvenimo malonumais. Esame pašaukti aukai ir degimui naktyje ir tokiais turime pasilikti, kol naktis nesibaigs, nes kitaip – laikinoji naktis mums po mirties gali pavirsti amžinąja naktimi. Visiems tos šviesos linkiu, kurie save laiko Kristaus pasekėjais.“
Lagerio administracija, siekdama P. Plumpos atsikratyti, 1977 m. rudenį jį pervežė į lagerį Nr. 35, kur jis neilgai trukus iš kito kalinio perėmė Simono Glazmano anksčiau pradėtą lagerio įvykių kronikos rašymą. Plono popieriaus prirašytus lakštelius suvyniodavo į kapsules, apliedavo vašku, dar suvyniodavo į celofaną ir per pasimatymus su artimaisiais juos perduodavo.
Maskvos disidentai kapsules išpakuodavo ir persiųsdavo į Miuncheną Kronidui Liubarskiui, kuris leido biuletinį „Žinios iš SSRS. Žmogaus teisės“. Taip pat tame Niujorke spausdintame leidinyje kasmet buvo atnaujinamas sovietinių politinių kalinių sąrašas.1979 m. P. Plumpa kartu su J. Orlovu, V. Marčenka, Z. Antoniuku, M. Kirendu ir kitais parašė pranešimą apie politinių kalinių padėtį Sovietų Sąjungoje, kartu pasirašė kreipimąsi į Vakarų politikus, kviesdami juos neapsirikti, ieškant saugumo savo šalims ir nuolaidžiaujant totalitarinei SSRS.

„Tremtyje niekada nebuvau“
„LKB Kronikoje“ pranešta, kad nuo 1979 m. kovo iš P. Plumpos negauta jokios žinios. Lagerio vadovybės atsakymas į žmonos Aldonos užklausimą liudija, kad P. Plumpa kalinamas sunkiausiomis sovietinio lagerio sąlygomis ir yra nuolat arba karceryje, arba lagerio kalėjime. „Kaipgi svarbu, kad per mus žmonės pažintų Jėzų; patirtų Jo Prisikėlimą ir patektų į Jo laimę. Tam ir esame mes čia, tolimuose kraštuose, tarp svetimų, bet laimės trokštančių žmonių, o mūsų kantrybė yra tas kelias, kuriuo Kristus ateina į žmonių širdis“, – rašyta paskutiniajame „Kronikos“ pateiktame 1979 m. pavasario Petro laiške.
Atsiminimų knygoje „Kelias į gyvenimą“, baigdamas šį antrojo kalinimo (1973–1981) skyrių, P. Plumpa rašo: „Kalėjau 194 paras, o sustiprinto režimo kamerose vienerius metus. Nei lovų, nei patalynės karceryje nebuvo, reikėdavo gulėti ant lentos po galva pasidėjus batus… Nuo 1981 m. rugsėjo iš kalėjimo buvau vežamas į Lietuvą, todėl likusį laiką iki lapkričio 20 d. kalėjau „Stolypino vagonuose“ ir Vilniaus KGB izoliatoriuje. Tad visas kalinimo laikas praėjo lageriuose ir kalėjimuose, bet tremtyje niekada nebuvau.“