Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. lapkričio 5 d., Nr. 40)
Šiais laikais kuo tik nesistengiama tapti ar atrodyti – žvaigžde, fėja, minkštu miglos rūkeliu ir kieta kovotoja, fatališka moterimi, ragana, sibile, Scile bei Charibde ir panašiai (užtenka į vadinamųjų jausmų romanų viršelių pavadinimus žvilgtelėti). Tai, žinoma, taikoma moterims. Apie vyrus bijau ir užsiminti, bet ir jiems veikiausiai įkyriai peršami vienokie ar kitokie atrodymo viešumoje stereotipai.
Kam to reikia, taip ir neaišku – juk tikrai ne patiems vyrams ir moterims. Jiems kuo puikiausiai užtenka savojo autentiškumo – nepamėgdžiojamo, neįpiršto per jėgą, prigimtinio. Kurio nebūtina demonstruoti ir iškelti aukščiau už kitų. Nes juk kiekvienas žmogus yra svarbus. Ir gal net įdomus. Kam tie standartai?
Bet panašu, kad šiandien kai kam įdomūs patys standartai ir klišės, o ne žmonės. Todėl tokia veiksminga ir pragaištinga šiandien yra žmonių skirstymo ir rūšiavimo schema, kuriai nejučia pasiduoda netgi gana kritiškai mąstantys žmonės, inteligentai, intelektualai. Pavyzdžiui, visiškai natūralu lyginti moteris su raganomis, bet keista ir gal net kvaila – su šventosiomis. Nes raganos stereotipas jau kuris laikas formuojamas kaip stiprios, gaivališkos, maištingos ir laisvos moters tipažas, o štai šventoji – silpna, bevalė, keista, blyški, davatkiška. Žinoma, dar ir negraži, ko nepasakysi apie raganą.
Kadangi žmonės neskaito knygų ir nesidomi istorija, tai toks nuolat pabrėžiamas ir varijuojamas stereotipas ir prigyja, tampa paklausiu rinkoje, tarp vartotojų, darosi suprantamas ir priimtinas. O šventumas, kaip ir daugelis kitų vadinamųjų didžiadvasių sąvokų (garbė, kilnumas, taurumas), numenkinamas iki pašaipos ir sarkazmo. Nors jisai yra kiekvieno žmogaus siekiamybė: be jo, tegu ir menkučio, tegu ir blykstelinčio retai ir silpnai, neįmanoma įžvelgti Dangaus; maištinga, stipri ir gaivališka siela (kaip ją supranta pasaulis) nepajėgi pažvelgti Viešpačiui į akis. Tai gali padaryti tik silpnas, liūdnas ir keistas žmogus, kurį ištiko šventumas.
Šventumo prisilietimas degina kaip liepsna, pereina kiaurai, skaudžiai, kaip spinduliuotė, sunaikindama maištinguosius kraujo kūnelius. Iš šventumo dažnai juokiamasi – bet galbūt aš klystu, galbūt jo bijomasi, ir tas juokas yra tik žvaigždės, fatališkos moters, neklystančio visuomenės veikėjo, influencerio kaukė, dengianti tuščią kaukolę, kurioje dega puikybės ugnis.
Šventumas prisiliečia ne prie besijuokiančiųjų, bet prie užjuoktųjų. Šventumas nesirenka posto ar įtakos, galios ar žinomumo. Jis tiesiog prisiliečia. Ištinka. Supurto kaip elektros iškrova. Ir mes vis dar esame jo pažeidžiami, kad ir kaip pasaulis mus vyniotų į kokoną, saugantį nuo išorinių jėgų poveikio.
Bet kol esame aklinai neapsaugoti, dar turime vilties, kad būsime jo ištikti.