„Pamenu liturgiją, kurią komentavo italų komentatorius. Kai Karolio tėvus parodė, buvo sunku sulaikyti ašaras. Tiesą sakant, žiūrėdamas tą transliaciją net ir nesistengiau jų sulaikyti.

Menu tą jausmą, kad, Dieve, nejaugi šiame laike, XXI-ame amžiuje, yra tokių vaikų ir tokių jaunuolių, kurie taip Tave myli, kad visą savo laiką sugeba Tau pašvęsti ir tokiu būdu tarnauja pajungdami tai, kas yra moderniausia – internetą, įvairias skaitmenines technologijas? Kurie drąsiai liudija apie tikėjimą savo bendraamžiams, kviečia juos į Mišias, į adoraciją? Ne kažkoks brandus vyras, angažuotas Katalikų Bažnyčioje, ar ne kažkokia vyresnio amžiaus pamaldi moteris – o vaikas, paauglys…“

Tą sekmadienį po Akučio paskelbimo palaimintuoju visas šv. Mišių homilijas kunigas Rytis skyrė Karolio garbei: „Pats jaučiau, kad ne visai iš savęs kalbu – taip pagavo Viešpaties Dvasia dalintis tuo neįtikinamumu, kad Viešpats veikia šiandien, kad Jėzus yra gyvas per savo žmones ir jų gyvenimus, per palaimintąjį Karolį. Aš mačiau, kad mūsų bažnyčioje susirinkę žmonės – jaunesni, vyresni – braukė ašaras, buvo sujaudinti šitos Dievo tikrovės, ateinančios per jauną žmogų, per italą.“

Ir šitaip Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonui gimė idėja „pasikviesti“ Karolį Akutį į savo bažnyčią – gauti ir įkurdinti kokią nors jo relikviją ir, pagal seną krikščionišką tradiciją, melstis prie palaimintojo. Tuo labiau, kad parapijos globėjas šv. Kazimieras buvo kažkuo panašus – jaunas, giliai tikintis, anksti miręs. Tad kodėl neturėjus ir šių dienų šventojo, kuris prakalbėtų dabartiniam jaunimui?

Iš pradžių klebonas manė, kad šiais laikais neįmanoma gauti relikvijų – tačiau, pasirodo, įmanoma. Ir štai jau šį sekmadienį, spalio 9 d., 11 val., Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčioje vyks palaimintojo Karolio relikvijų įkurdinimo iškilmės liturgija. Visą šių dienų programą rasite čia, o ji prasideda šiandien, spalio 7 d.: Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje 17 val. visi kviečiami į Karolio mamos Antonijos Salzano Acutis knygos „Mano sūnaus paslaptis. Kodėl Karolis Akutis yra laikomas šventuoju?“ pristatymą.

Renginyje dalyvaus ir knygą pristatys kunigas Sigitas Jurkštas, Kauno Šventosios Dvasios parapijos vikaras. Jis palaimintąjį netyčia atrado internete ieškodamas informacijos apie įvairius pasaulyje užfiksuotus Eucharistijos stebuklus. Pasak dvasininko, Karolio Akučio sukurta virtuali paroda šia tema yra didžiausias nemokamas informacijos šaltinis apie Eucharistijos stebuklus.

„Senoji evangelizacija vykdavo per knygas, kurios dažniausiai būdavo mokamos, jas reikėdavo atspausdinti, ir jos pasiekdavo palyginti nedidelį kiekį žmonių. Naujosios medijos mums leidžia dalintis informacija nemokamai, ir tai didžiulė galimybė evangelizacijai. Karolis Akutis buvo vienas pirmųjų, kuris tuo pasinaudojo, – sako kun. Sigitas. – Stebina ir tai, kad jam buvo tik vienuolika metų, kai jis pradėjo kurti šią parodą. Ir tai, kad iki tol iš milijardo katalikų neatsirado nė vieno, kuris būtų kažką panašaus sukūręs su tokia apimtimi ir kokybe. Nė vieno iš milijardo… Tai ir liūdina, ir džiugina, kad jis tai padarė.“

Akučio sukurtas internetinis puslapis veikia iki šiol, ir jame įvairiomis kalbomis galima rasti informacijos apie Eucharistijos stebuklus. Kitame interneto puslapyje – palaimintojo surinkta medžiaga apie angelus, Dangų ir pragarą bei kitas katalikiškas temas.

Paprasta simbolika

Tam, kad gautų palaimintojo Karolio relikviją – jo kūno gabalėlį – Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonui kun. R. Baltrušaičiui reikėjo kreiptis į Asyžiaus vyskupiją. Gavęs savo vietinio, Vilkaviškio, vyskupo Rimanto Norvilos pritarimą, pašnekovas parašė oficialų raštą Asyžiaus ganytojui, o R. Norvila pridėjo specialią vizą nulla osta – patvirtinimą, kad tikrai yra toks kunigas Rytis Baltrušaitis ir kad relikvijos bus tinkamai, pagarbiai įkurdintos. Ir tai – tik vienas iš įvairių dokumentų, kuriuos buvo privaloma pateikti.

„Taip pat reikėjo surašyti raštus ir gauti leidimus iš Valstybės apsaugos tarnybos keliaujant su relikvijomis lėktuvu, nes jos buvo gabenamos geležies ir stiklo indelyje. Kad muitinėje nebūtų atidaryta ir kaip nors išimta relikvija, svarstant, o kas gi čia? Žinoma, taip gali nutikti netyčia, bet žvelgiant tikinčio žmogaus žvilgsniu, tai būtų nepagarba ir nesusipratimas“, – prisimena kun. Rytis.

Asyžiaus vyskupo neteko ilgai įkalbinėti: Alytui skirta Karolio Akučio plaukų relikvija. Kai parapija tai sužinojo, buvo sudaryta parengiamoji darbo grupė, parapijiečiai su klebonu pradėjo apie palaimintąjį skelbti socialiniuose tinkluose, kalbėti žiniasklaidoje. Nuspręsta į lietuvių kalbą išversti ir išleisti minėtąją Akučio mamos parašytą knygą.

Kunigas jėzuitas Mindaugas Malinauskas pagal italų kalbos medžiagą parašė palaimintojo Karolio litaniją, kurią patvirtino vyskupas – kaip ir maldą, kuria galima prašyti italų paauglio užtarimo. Iš italų kalbos taip pat išversta giesmė „Ne aš, o Dievas“, kurią įgiedojo Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčios vargonininkė Rima Vaickelionytė-Zenevičienė:

Pasak kun. R. Baltrušaičio, pamažu žinia apie palaimintąjį Karolį įsibėgėjo, žmonės jau ir Alytaus turguje žino, kad sekmadienį vyks relikvijų įkurdinimo iškilmės: „Smagu, kad toks ryšys ir aidas eina. Šis visuotinės Bažnyčios palaimintasis kažkaip įsispraudžia į Alytaus, turbūt vyskupijos ir gal, tikiu, Lietuvos Bažnyčios mąstymo ir veiklų audinį, o žmonės praktikuoja pamaldumą Karoliui.“

Ką galima pasakyti apie į Alytų atvykusį relikvijorių? Jis yra 37 centimetrų aukščio, viršutinė jo dalis – paauksuota. Šį dirbinį pagal atskirą užsakymą sukūrė lenkų dizaineris, o pagamino viena lenkų įmonė. Pirmiausia jie pateikė tris galimus variantus, aktyvūs parapijiečiai išsakė savo pastabas. Galiausiai buvo surengtas demokratiškas balsavimas, kuris ir lėmė, kokio stiliaus relikvijorius atsidurs Alytuje.

Žemesnėje dirbinio dalyje yra dvi sidabrinės varpos, kurios tiesiasi ostijos, panašios į saulę, ir kryžiaus link. „Tai yra Eucharistijos, bet turbūt ir mūsų visų pastangų ženklas. Ir kartu evangelinis kvietimas, kad štai sėjėjas išsirengė sėti. Į kokią dirvą krenta grūdas ir kokių duosiu vaisių? Kokia mano širdies žemė ir kas iš jos išaugs? Tad Karolio Akučio užtarimas gali padėti išaugti šimteriopam derliui“, – sako dvasininkas.

Relikvijoriaus viduryje matome iš Asyžiaus perduotą auksinį indelį su stikliniu langeliu. Viduje yra keli palaimintojo plaukai ir lotyniškai užrašyta, kad tai Karolio Akučio relikvijos. Žemiau – relikvijoriaus sidabrinė dalis su minėtomis varpomis ir Karolio atvaizdu viduryje. Ant jo pečių – kuprinė, kaip populiariojoje nuotraukoje. „Jis gal kiek kitoks nei nuotraukose – toks truputėlį brandesnis. Bet kartu ir tas pats garbanius jaunuolis, kuris žvelgia į relikvijorių. Mes matome, kad jis tikrai neadoruoja savęs, nefokusuoja dėmesio į savo asmenį. Jo toks nuolankus galvos palenkimas tartum sako: žiūrėk, per mane, virš manęs, už manęs yra Jėzus“, – pasakoja Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas.

Relikvijų gerbimas (ne garbinimas!) kai kam gali pasirodyti keistas ir nepriimtinas – gal net ir daliai katalikų. Tačiau tai nėra magija, garbiname ne italų paauglio plaukus, bet patį Dievą, kuris veikia per šventus žmones – net ir po jų mirties. Tai ypač pabrėžia kun. Rytis: „Ne palaimintojo relikvija duos malonę, bet Jėzus, kurį Karolis mylėjo ir su kuriuo dabar jis yra amžinybėje. Būdamas Dievo artumoje jis gali pas Viešpatį mus užtarti. Tad Karolio Akučio relikvija yra tiktai kelio ženklas krikščioniui katalikui, kurią kryptį rinktis, kaip elgtis kaip Jėzus, einant gyvenimo greitkeliu. O Karoliui toks greitkelis, autostrada į Dangų buvo Eucharistija.“

Italas, aktualus lietuviams?

Kunigas Rytis Baltrušaitis dalijasi, kad palaimintasis Karolis jam artimas ir dėl kitų dalykų: „Jis gimė ir augo netikinčių tėvų šeimoje. Tai mane labai pagavo, nes mano situacija yra lygiai tokia pati. Bet Karolis Akutis jau nuo vaikystės buvo religingas, užsiėmė Dievo reikalais. Mano vaikystė panaši: augau netikinčioje šeimoje, bažnyčia buvo toli nuo namų, savo seneliuose nemačiau tikinčio žmogaus pavyzdžio.

Bet, manau, visa mano veikla buvo religinio pobūdžio, religiniai žaidimai. Ir, kai jau paaugau, maždaug nuo 5 klasės, kai savarankiškai mane galėdavo išleisti tėvai, pradėjau eiti į šv. Mišias ir nuo 5 klasės iki stojimo į seminariją sekmadieniais nepraleidau nei vienų šv. Mišių.“ Viskas tuo nesibaigė. Kai nuo 10 klasės vaikinas pradėjo mokytis Marijampolėje, į bažnyčią būsimasis kunigas pradėjo eiti kasdien.

O šiandien dvasininką žavi Karolio Akučio tikėjimas gyvuoju Kristumi Eucharistioje, taip pat – pamaldumas Mergelei Marijai, kurio pačiam kun. Ryčiui trūksta. „Aš pagalvojau: kunige, kad tu tokį tikėjimą turėtum Dievu, kokį turėjo šitas vaikas, šitas paauglys! Jo tikėjimas man žiebė į kaktą, į širdį ir išjudino visus mano apsileidimo maldoje ir santykyje su Jėzumi užkaborius.“

Tuo metu kunigas Sigitas Jurkštas pateikia savo komentarą, kuo Karolis Akutis gali būti įdomus ir aktualus kiekvienam lietuviui:

„Karolis prieš mirtį sakė: ‚Mirštu ramybėje, nes gyvenau nešvaistydamas nė minutės dalykams, kurie Dievui nepatinka.‘ Turbūt mūsų laikų žmogus turi savo rankose anksčiau amžiais neįsivaizduotas galimybes skelbti Evangeliją ir kartu yra taip išsiblaškęs šių galimybių siūlomų pramogų ir malonumų, jog nesugeba susitelkti ir jų panaudoti Dievo garbei. Karolis parodė, kad medijas galima panaudoti ne tik malonumams, pramogoms, bet ir kūrybai, Evangelijos skleidimui iki pasaulio pakraščių.

Manau, kad Karolio gyvenimas visų pirma mums teikia viltį, kad paprastas mūsų laikų žmogus, netgi vaikas, jau gali tapti nepaprastu šventuoju, jeigu pasiryžta Dievui skirti centrinę vietą savo gyvenime, kaip sakė Karolio mama Antonija. Jis taip pat augina mūsų tikėjimą Jėzaus buvimu Švenčiausiame Sakramente. Nors Jėzus kalbėjo, jog tai tikrai Jo Kūnas ir Kraujas, nors apaštalas Paulius gavo tai atskiru tiesioginiu apreiškimu iš Jėzaus ir perspėjo, kad nevertai valgydami tą duoną nusikalstume Kristaus Kūnui, mums sunku patikėti, kad Dievas, visatos Kūrėjas, galėtų ateiti ir apsilikti paprastame duonos gabalėlyje, vienišas, apleistas per dienas ir naktis daugybėje pasaulio tabernakulių.

Pranašas Ezechielis jau senovėje buvo paskelbęs Dievo žodžius: ‚Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte‘ (Ez 36, 26–27).

Viename iš Eucharistijos stebuklų Lančano mieste VIII amžiuje vienam tuo abejojančiam vienuoliui per šv. Mišias duona išties pavirto mėsos gabalėliu, kuris nesuiro per 1200 metų, o ištyrus paaiškėjo, kad tai tikra žmogaus širdis. Ir per pastaruosius 30 metų tokių Eucharistijos stebuklų, per kuriuos duona pavirto žmogaus širdies gabalėliu, įvyko dar trys. Vienas iš jų – Sokulkoje – įvyko kaip tik per antrąsias Karolio Akučio mirties metines – 2008 metų spalio 12 dieną.

Visi šie keturi stebuklai buvo mokslininkų nuodugniai ištirti ir dokumentuoti. Argi to neužtenka, kad tikėtume, jog Jėzus per šv. Komuniją tikrai duoda mums savo Širdį? Kaipgi kitaip galėtume mylėti vieni kitus, kaip Jis mus mylėjo, jeigu ne priimdami Jo paties Širdį?

Manau, tai galingi ženklai mūsų dienų žmogui, ypač jaunimui, taip vertinančiam mokslą. Ne veltui Karolis vadino Eucharistiją greitkeliu į Dangų. Jis tikrai greitai ten nukeliavo ir dar su kokiais vaisiais! Jo sukurta paroda medijų pagalba jau apkeliavo dešimtis tūkstančių parapijų visuose žemynuose, yra išversta į keliolika kalbų, taip pat ir lietuvių.

Kaip tai galėtų prakalbėti konkrečiai lietuviui? Visų pirma, galima būtų panaršyti interneto svetainę Dievostebuklai.lt, kurioje po truputį keliami sulietuvinti Karolio Akučio Eucharistijos stebuklų parodos stendai. Antra, pastebiu, kad Lietuvoje sparčiai nyksta išpažinties praktika. Žmonės bijo eiti šv. Komunijos, tuo parodydami, kad tiki, jog ta duona yra ypatinga, tačiau netiki, kad kunigas Jėzaus vardu gali atleisti jiems nuodėmes. Visgi jeigu tikime, kad Jėzus „paklūsta“ kunigo žodžiams ir, jam aukojant šv. Mišias, ateina į Eucharistijos duoną, tai lygiai taip pat turime pagrindo tikėti, jog Jėzus taip pat veikia per kunigo žodžius ir išpažinties sakramento metu. Manau, jei Bažnyčios žmonės atgaivintų praktiką kas mėnesį eiti išpažinties, visa Bažnyčia Lietuvoje būtų dvasiškai išgydyta.

Galiausiai, Karolio gyvenimas atskleidžia stebuklų reikšmę tikėjimui pagrįsti. Manau, kad mes neteisingai, neatsižvelgdami į kontekstą aiškiname Jėzaus žodžius Tomui: palaiminti, kurie tiki nematę. Juk Jėzus nepropagavo aklo tikėjimo, lengvatikystės, kuri būtų labai pavojinga ypač mūsų laikais, kada yra tiek daug netikrų pranašų ir netikrų mokytojų, skelbiančių visiškai priešingus dalykus.

Jėzus barė Tomą, kad jis nepatikėjo kitų apaštalų bei moterų, kuriuos jis gerai pažinojo, su kuriais praleido trejus metus, liudijimu apie didžiausią pasaulyje stebuklą – žiauriai nukankinto Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Pats Jėzus yra sakęs: ‚Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame‘ (Jn 10, 37–38).

Dievas duoda Bažnyčiai apsčiai stebuklų, tačiau ir tikisi, kad patikėsime liudijimais tų žmonių, kurie šiuos stebuklus matė savo akimis. Stebuklai, teikiantys gerus ilgalaikius vaisius, nėra nereikalingas priedas tikėjimui, bet, priešingai, būtinas ženklas, patvirtinantis tikrą Dievo apreiškimą, tikrą pranašą ir padedantis atskirti tikrus dalykus nuo netikrų. Manau, kad Bažnyčia turėtų dažniau kalbėti apie jos istorijoje Jėzaus vardu įvykusius stebuklus, o ne juos ignoruoti, kaip apaštalas Tomas…“