Tekstas pirmą kartą publikuotas 2009 m. rugsėjo 9 d.

Kūnas yra smurto objektas. Smurto esmė – kūno profanacija, jo užteršimas ir paniekinimas. Kūnas, pritaikius tam tikras smurto strategijas, iš pradžių yra transformuojamas iš jo atimant visus anksčiau kasdienybėje turėtus socialinius ženklus, vėliau darkomas tol, kol tampa fiziškai neatpažįstamas. Sakralu gali būti viskas: rūbai, kepurė, kūno laikysena, kalbėsena, vardas. Budelių tikslas – suniekinti žmogų prieš jį patį, parodant jo bejėgiškumą. Kūno desakralizacija, tad, yra šventumo pažeidimas, išniekinimas.

Konkretiems žmonėms toks smurtas yra jų žmogiškumo, individualios tapatybės suardymas ir didžiulis skausmas. Kai tai vyksta masiškai, jau galima kalbėti apie šalies, žemės, visuomenės simbolinį naikinimą. Kitaip tariant, desakralizacijos veiksmu siekiama nužudyti ne tik konkretų žmogų, juo siekiama sunaikinti ir visos bendruomenės tapatybę, „įrodant“ jos egzistavimo nevertumą.

Antropologė ir istorikė Nahoum-Grappe, rašydama apie masinius bosnių moterų prievartavimus Jugoslavijos kare, įveda, mano akimis, svarbią smurto ir žiaurumo skirtį (violence vs. cruelty). Šią skirtį ji pagrindžia skirtingais tikslais, kurių siekia smurtas ir žiaurumas. Smurtas, anot autorės, „nesibruka gilyn“ ir nesistengia desakralizuoti. Mūšyje malšinant maištaujančią minią gali būti pralieta labai daug kraujo, tačiau tokiais atvejais aukos nėra desakralizuojamos. Desakralizacija yra būtent žiaurumo („cruelty“) esmė. Būtent žiaurumo aktu siekiama transformuoti aukos kūną ir ją sunaikinti.

Vargu, ar smurtautojai gali įsisąmoninti jų atliekamų veiksmų simboliškumą, tačiau jis gerai matomas gretinant panašius įvykius – smurtautojai visur ir visada elgiasi panašiai. Daugybėje kultūrų norėdami paniekinti kitą, jie spjauna aukai į veidą, liepia iškelti rankas, nurengia, riša, guldo ant žemės, prievartauja, degina.

Ekshumavus Rainiuose nužudytųjų kūnus paaiškėjo, jog vyrai buvo siaubingai kankinami. Jų kūnai buvo neatpažįstamai suniokoti. Kūnai pačiais „rafinuočiausiais“ būdais buvo deformuojami iki ribos, kurią peržengus, prarasdavo žmogaus pavidalą, veido bruožus ir virsdavo iš pirmo žvilgsnio neidentifikuojama materijos mase.

Vienas mano kolega, kognityvinės antropologijos šalininkas, nuolat man prikaišioja paviršutiniškumą. Girdi, „fenomenologinio“ žvilgsnio tokiais atvejais neužtenka. Gali rašyti, kai tau patinka, akcentuoti tą ar kitą, tačiau tiesa glūdi smegenyse. Norint sužinoti tiesą apie žiaurumą reikia lįsti į žmogaus smegenis ir ten atrasti struktūrų, kurios šį žiaurumą nulemia.

Į jas įlindęs galbūt pamatytum, kad žiaurumas – radikalesnis ar „nuosaikesnis“, nesvarbu – yra „normalus“ reiškinys. Jis užgimsta ne kieno nors kito, o žmogaus smegenyse (nebūtinai psichiškai nesveiko), glūdi juose kaip potencija. Žudikų rankos įvairiais įnagiais maldamos aukos kūną tik vykdo programą. Kartais kolegos žodžiai skamba įtikinamai, ypač tada, kai protas, suvokęs kruopelytę istorijos siaubo, keletą akimirkų dirba „tuščiąja eiga“ ir ieško būdų „užsikabinti“.

Šiame tekste vis dėlto bandau pažvelgti į Rainių tragediją iš žiaurumo, kuris dar yra ir simbolinis aktas, perspektyvos. Nupjauti vyro lyties organai yra sukišami jam į burną. Aukos burna užkišama suplėšytos maldaknygės lapais ar rožančiumi. Išpjaunami vaisiai iš nėščiųjų pilvų. Kas gi tai? Ruanda, Kolumbija, sovietų armijos įsiveržimas į Rytų Prūsiją, musulmonų ir hinduistų konfliktas 5-ajame dešimtmetyje Indijoje, Bosnija, Kongas… Tai visur kartojasi. Kartojasi būdas, kuriuo yra išniekinamas kito kūnas.

Baisiausia tai, kad mes visais ką tik išvardytais atvejais ne visada galime kalbėti apie smurtą kaip apie sporadišką reiškinį: žmogui pasimaišė protas, jis apgirto nuo žiaurumo, jis nesuprato, ką darąs – taip galėtume sau aiškinti. Deja. Patys žiauriausi įvykiai, žiauriausi Nahoum-Grappe pavartota žodžio prasme, žvelgiant į masines žmogžudystes, jas lyginant – priešingai – buvo labai logiški. Logiški ne tik dėl to, kad buvo planuojami. Žiauriausi įvykiai buvo logiški atsižvelgiant į tai, kaip, kokias smurto strategijas taikant, egzekucijos buvo vykdomos ir koks buvo šių strategijų rezultatas. Tai, kad smurtautojai dažnai būna apsvaigę nuo alkoholio, neturi reikšmės.

Žiaurumo logika? Žvelgiant „fenomenologiškai“ matyti panašumų – visose pasaulio vietose desakralizacijos aktai vykdomi panašiai. Kolega kognityvistas čia pat užduotų klausimą: kiek prie to prisideda žmonių smegenų struktūra, kuri ir Rainių žudikui, ir genocido vykdytojui Ruandoje, ir bet kuriam banditui „pasiūlo“ panašią elgesio strategiją?

Kolegai sakiau: jeigu tau pavyks įrodyti, kad visa tai, visas šis košmaras yra „normaliai“ funkcionuojančių smegenų darbas, aš koreguosiu „pažiūras“. Dar abejoju tuo. Mokslai – socialiniai, kognityviniai, kaip ir bet kurie kiti, – yra riboti. Jie negali paaiškinti išimčių. O jų yra tiek daug, kad jų gausybė griauna tikėjimą pabaisiškomis žmogaus smegenimis, universalia žiaurumo logika. Silpnybės akimirką, deja – tada, kai bandai galvoti apie Rainius – tai mažai padeda.

Viršelyje Zigmas Vitkus. Asmeninio archyvo nuotrauka.