Lenkijos vyskupai deda pastangas kanonizuoti pal. Jadvygą Jogailienę. Kviečiami ir Lietuvos vyskupai įsitraukti į tą akciją ne vien savo pritarimu, bet ir būti drauge jos iniciatoriais. Lenkų nuomone, tai lietuviams neturėtų būti svetima, nes Jadvyga buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, tapusio Lenkijos karaliumi, žmona. Kaip tik tų vedybų proga Jogaila tapo krikščioniu ir lietuvių tauta priėmė katalikų tikėjimą.
Kai kalbama apie kieno nors skelbimą šventuoju, šalia akivaizdaus to asmens dorybingo gyvenimo, būtinas ir visą laiką tikinčiuosiuose jaučiamas jo šventumo garsas (fama sanctitatis). Deja, kiek man žinoma, Lietuvoje karalienės Jadvygos šventumo garso nebuvo praeityje, nėra ir dabar. Pvz., jėzuitai, veikę nuo XVI a. mūsų krašte ne tiktai jaunimo auklėjime, bet ir apaštalavime, kuriems tuomet, kovojant su protestantiška įtaka, itin rūpėjo skleisti šventųjų garbinimą ir iškelti šventai gyvenančių, žmonėms artimų žmonių pavyzdžius, apie karalienę Jadvygą, mano žiniomis, nė neužsimena. Alb. Kojalavičius, XVII a. viduryje rašęs Lietuvos istoriją, keletą kartų pamini Jadvygą, kaip karalienę, bet nepastebi jos kokio nors šventumo. Ir šiandien paklausus bet kurį lietuvį, ką jis žinąs apie palaimintąją, būsimą šventąją karalienę Jadvygą, jis ne tiktai nieko apie tai neatsakytų, bet ir nustebtų dėl tokių jai teikiamų titulų. Jei kas nors Lietuvoje ir surastų vieną kitą jos paminėjimą, tai dar nereikštų, kad jau yra fama – tikras, žmonėse pasklidęs šventumo garsas.
Geriau susipažinusiems su įvykiais Lietuvos krikšto metu išryškėja, kad Lenkijoje įsigalėjusi tradicija, kuri jaunutei Jadvygai (jai tuomet buvo vos 13 metų) priskiria lietuvių tautos apkrikštijimo nuopelną yra nesusipratimas, atsiradęs dėl pusamžį vėliau rašiusio kronikininko Jono Dlugošo įveltų neteisingų tvirtinimų. Jau Z. Ivinskis rašė: “nėra pėdsakų, kad Jadvyga kada nors būtų buvusi Lietuvoje, ir apie pačius jos santykius su Lietuva mažai tegalima pasakyti”. Apie ją žinoma tiktai (jei Dlugošas ir čia neklysta), kad “pirmosioms Lietuvos bažnyčioms per krikštą ji atsiuntė liturginių indų ir bažnytinių drabužių”. Ji taip pat, “kol dar nebuvo sutvarkytas Krokuvos universitete teologijos mokslas, lietuviškai mokantiems kunigams ruošti numatė įsteigti Prahoje kolegiją, tam reikalui paskirdama 200 000 kapų skatikų”. O šiaip “tam kraštui, iš kurio Jadvyga buvo gavusi nemylimą vyrą, ji liko svetima” (Liet. encikl. IX [1956], p. 248). Bet ir vienas iš geriausių dabartinių lenkų Bažnyčios istorikų, prof. J. Kloczowskis, visai neseniai aprašydamas Lietuvos krikštą pabrėžia, jog Jogaila buvo lyginamas su Kristaus apaštalais arba Konstantinu Didžiuoju (compare aux apotres du Christ ou a Constantin le Grand), ir kad mūsų laikų kritika nustatė, jog tradicija apie Jadvygos ir Lenkijos Bažnyčios dignitorių dalyvavimą Lietuvos krikšte yra visiškai klaidinga (a etabli la faussete de cette tradition). Jogaila, ne Jadvyga, įsteigęs Vilniaus vyskupiją, karaliui prašant, pop. Urbonas VI paskyrė Poznanės vyskupą Dobrogostą sutvarkyti vyskupijos įkūrimą ir įsteigti kapitulą ( apie tai žr. Histoire du Christianisme, ed. J. – M. Nayeur ir kt. T. 6, Paris 1990, p. 788 – 790).
Nepaisant tų ir kitų garsių istorikų pasisakymų, vis dar skelbiama, kad Jadvygos nuopelnu ne tik Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, bet ir visa lietuvių tauta buvo atvesta į Kristaus tikėjimą ( plg. Vatikano radijo 1996 12 18 dienos laidą lenkų kalba, kai buvo pranešama, kad Jonas Pauliaus II pripažintų pal. Jadvygos dorybių heroiškumą).
Lietuvos tikintieji ir jų vardu mūsų vyskupai neturi kitokių galimybių, kaip paliudyti tai, kas Lietuvoje iš tikrųjų jaučiama apie karalienės Jadvygos fama sanctitatis ir pažymėti, kad Lietuvos krikšto įvykių tyrinėjimai nieko neranda apie jos faktišką apaštalavimą mūsų šalyje, kai joje buvo pravedamas gyventojų krikštas arba steigiama Vilniaus vyskupija. Tuo niekas nenori neigti, kad Jadvyga buvo “nuo mažens pamaldi ir gailestinga”, kad ji “darė gausių užrašų bažnyčioms ir vienuolynams” ( Liet. encikl., min. vietoje). Jei popiežius ją paskelbs šventąja, nusipelniusia lenkų tautai, ją gerbs ir Lietuvos katalikai, kaip ir visi kiti Bažnyčios tikintieji. Būti drauge su Lenkijos katalikais pal. Jadvygos kanonizacijos iniciatoriais Lietuvos tikintieji neturi pagrindo. Jau nebe tie laikai, kai dauguma Žečpospolitos katalikų buvo pavaldūs tai pačiai Gniezno metropolijai.
